Агата Кристи - Laikrodžiai

— Suprantama, — ištarė panelė Martindeil, gana šiurkščiai jį nutraukdama.

Mums lipant į mašiną, aš pasakiau:

— Taigi Šeilos Veb istorija, nepaisant tavo įtarinėjimų, pasirodė besanti visai tikra.

— Gerai jau, gerai, — ištarė Dikas. — Tu laimėjai.

5 SKYRIUS

— Ma, — tarė Ernis Kartinas, trumpam liovęsis stumdyti palange metalinį modeliuką. Šis veiksmas buvo lydimas pusiau gaudžiančio, pusiau dejuojančio triukšmo, kuris turėjo imituoti raketą, skrendančią beore erdve į Venerą. — Ma, ką tu manai?

Ponia Kartin, rūstaus veido moteris, plovė indus ir nesiteikė atsakyti.

— Ma, šalia mūsų namo sustojo policijos mašina.

— Baik su savo melagystėm, Erni, — pasakė ponia Kartin, barškindama puodeliais ir lėkštutėmis. — Žinai, ką apie tai sakiau.

— Aš ne prie ko, — nekaltai atsakė Ernis. — Čia iš tikro policijos mašina, ir iš jos lipa du vyrai.

Ponia Kartin pasisuko į savo atžalą.

— Ką dabar iškrėtei? — pareikalavo ji atsakymo. — Užtraukei gėdą — štai ką!

— Visai ne, — pasakė Ernis. — Aš nieko nedariau.

— Tai vis dėl to Alfo, — pasakė ponia Kartin. — Jis ir jo gauja! Taip ir žinojau. Ir aš, ir tavo tėvas sakėme, kad tai nepadoru. Galiausiai susilauksi bėdos. Visai tikėtina, kad iš pradžių — mažamečių teismas, po to — įkalinimas. Aš to nepakęsiu, ar girdi?

— Jie eina prie paradinių durų, — pranešė Ernis.

Ponia Kartin metė indus ir nuskubėjo prie lango.

— Na, ką gi, — sumurmėjo ji.

Tuo metu pasigirdo durų plaktukas. Besišluostydama rankas į virtuvinį rankšluostį, ponia Kartin išėjo į koridorių ir atidarė duris. Į vyrus, stovinčius tarpduryje, ji žiūrėjo niekinančiai ir nepatikliai.

— Ponia Kartin? — paklausė aukštesnysis maloniai.

— Teisingai, — atsakė ponia Kartin.

— Ar galėčiau minutėlei užeiti? Aš detektyvas inspektorius Hardkastlis.

Ponia Kartin atsitraukė gana nenoriai. Ji atvėrė duris ir mostelėjo inspektoriui užeiti. Tai buvo labai tvarkingas švarus mažas kambarėlis. Jis atrodė taip, lyg į jį retai kas užeitų.

Genamas smalsumo, Ernis iš virtuvės koridoriumi prisiartino prie kambario ir prasispraudė pro duris.

— Jūsų sūnus? — pasidomėjo detektyvas inspektorius Hardkastlis.

— Taip, — pasakė ponia Kartin ir karingai pridūrė: — Jis geras vaikas, kad ir ką jūs besakytumėte.

— Esu tuo tikras, — mandagiai pasakė detektyvas inspektorius Hardkastlis.

Ponios Kartin veidas šiek tiek atsipalaidavo.

— Aš atėjau užduoti jums keletą klausimų apie Vilbraham Kresento 19-tą namą. Kaip aš suprantu, jūs ten dirbate.

— Nieks nesako, kad nedirbu, — atsakė ponia Kartin, vis dar nesugebėdama atsikratyti įtampos.

— Jūs dirbate pas panelę Milisentą Pebmarš?

— Taip, aš dirbu pas panelę Pebmarš. Ji labai maloni moteris.

— Akla, — pasakė detektyvas inspektorius Hardkastlis.

— Taip, vargšelė. Tačiau neįmanoma to pastebėti. Nuostabu, kaip ji gali bet ką padaryti. Ji pati išeina į gatvę ir net pereina per perėjimą. Ji ne iš tų žmonių, kurie keltų triukšmą dėl niekų, o tokių aš pažįstu.

— Jūs dirbate ten rytais?

— Taip. Aš ateinu tarp pusę dešimt ir dešimtos, o išeinu apie dvyliktą arba kada baigiu tvarkytis. — Staiga ji paklausė:

— Juk nenorite pasakyti, kad kažkas buvo pavogta, ar ne?

— Priešingai, — pasakė inspektorius, galvodamas apie keturis laikrodžius.

Ponia Kartin žiūrėjo į jį nieko nesuvokdama.

— Kas atsitiko? — paklausė ji.

— Vilbraham Kresente 19-to namo svetainėje šią popietę buvo rastas negyvas vyras.

Ponia Kartin pasižiūrėjo nustebusi. Ernis Kartinas net pasviro į priekį, apimtas ekstazės. Jis atvėrė burną pasakyti: “Jėga“, bet pagalvojo, kad būtų neprotinga atkreipti į save dėmesį ir užsičiaupė.

— Negyvas? — netikėdama pasakė ponia Kartin. Ir dar labiau netikėdama paklausė: — Svetainėje?

— Taip. Jis buvo nudurtas.

— Norite pasakyti, kad tai buvo žmogžudystė?

— Taip, žmogžudystė.

— Kas jį nužudė? — pasiteiravo ponia Kartin.

— Apgailestauju, bet taip toli mes dar nepažengėme, — pasakė inspektorius Hardkastlis. — Mes galvojome, galbūt jūs galėsite mums padėti.

— Aš nieko nežinau apie žmogžudystę, — kategoriškai ištarė ponia Kartin.

— Aišku, tačiau mums iškilo keletas klausimų. — Pavyzdžiui, ar šį rytą į namus buvo užėjęs koks nors vyras?

— Kiek aš atsimenu, ne. Ne šiandien. Koks tai buvo vyras?

— Pagyvenęs, maždaug šešiasdešimties metų, apsirengęs respektabiliu tamsiu kostiumu. Jis galėjo prisistatyti draudimo agentu.

— Aš nebūčiau jo įleidusi, — pasakė ponia Kartin. — Jokių draudimo agentų, jokių dulkių siurblių ar Britanijos enciklopedijos pardavėjų. Nieko panašaus. Panelė Pebmarš nepritaria tokiai prekybai, ir aš — taip pat.

— Remiantis kortele, kurią jis turėjo su savimi, to vyro pavardė Karis. Ar kada nors girdėjote tokią pavardę?

— Karis? Karis? — Ponia Kartin papurtė galvą. — Man tai primena Indiją, — pasakė ji įtariai.

— O ne, — atsakė inspektorius Hardkastlis, — jis nebuvo indas.

— Kas jį rado... panelė Pebmarš?

— įvyko nesusipratimas, ir į namus atėjo jauna mergina, stenografistė, kuri galvojo, kad reikės ką nors spausdinti panelei Pebmarš. Tai ji atrado kūną. Panelė Pebmarš grįžo beveik tuo pat metu.

Ponia Kartin giliai atsiduso.

— Nieko sau, — ištarė ji, — nieko sau.

— Galimas daiktas, mes paprašysime jūsų, — pasakė inspektorius Hardkastlis, — apžiūrėti vyro kūną ir pasakyti, ar kada nors matėte jį Vilbraham Kresente. Panelė Pebmarš yra visiškai tikra, kad jis nėra buvęs jos namuose. Dabar dar keletas įvairių smulkmenų, kurias aš norėčiau išsiaiškinti. Ar galite nesusimąstydama pasakyti, kiek laikrodžių yra panelės Pebmarš svetainėje?

Ponia Kartin net nesusimąstė.

— Kampe stovi tas didelis laikrodis, vadinamas kurantais, o ant sienos — laikrodis su gegute. Iš jo pasirodo gegutė ir sako “Kū-kū“. Kartais beveik krūpteli ją išgirdęs, — paskubomis pridūrė ji. — Aš neliečiu nė vieno iš jų. Niekada. Panelė Pebmarš mėgsta pati juos užvesti.

— Laikrodžiams nieko neatsitiko, — užtikrino ją inspektorius. — Ar jūs įsitikinusi, kad šį rytą kambaryje tebuvo tik tie du laikrodžiai?

— Žinoma. Kokie dar laikrodžiai ten galėtų būti?

— Ar ten nebuvo, pavyzdžiui, mažo stačiakampio sidabrinio laikrodžio, o gal ant židinio atbrailos stovėjo nedidelis paauksuotas laikrodis arba porcelianinis laikrodis su gėlėmis, arba kelioninis laikrodis odiniame dėkle su užrašu “Rozmeri“?

— Žinoma, kad nebuvo. Nieko panašaus.

— Jūs juk būtumėte pastebėjusi juos, jei jie ten būtų buvę?

— Be abejonės.

— Visi tie laikrodžiai skubėjo beveik valandą, palyginus su kurantais ar su laikrodžiu su gegute.

— Greičiausiai užsienietiški, — pasakė ponia Kartin. Kartą aš ir mano senis buvome išvykę į Šveicariją ir Italiją. Ten yra visa valanda daugiau nei pas mus. Tikriausiai susiję su bendra rinka. Aš nepritariu bendrai rinkai, ir ponas Kartinas — taip pat. Anglija man pakankamai gera.

Inspektorius Hardkastlis atsisakė politinių diskusijų.

— Ar galite tiksliai pasakyti, kada šį rytą išėjote iš panelės Pebmarš namų?

— Penkiolika po dvylikos, apytiksliai, — pasakė ponia Kartin.

— Ar panelė Pebmarš tada buvo namuose?