Агата Кристи - Laikrodžiai

— Aš manau, kad galėčiau išsiaiškinti, jei jums ypatingai reikalinga tokia informacija, inspektoriau. Hardkastli. Jos rekomendacijos turėtų būti byloje. Kiek atsimenu, ji dirbo Londone ir turėjo gana geras buvusių darbdavių rekomendacijas. Aš manau, tačiau nesu tikra, kad tai buvo kažkokia nekilnojamojo turto agentų firma.

— Tai sakote, kad ji gerai išmano savo darbą?

— Gana kompetentinga, — pratarė panelė Martindeil. Ji, aišku, nebuvo iš tų, kurie švaistosi pagyrimais.

— Profesionali?

— Ne, negalėčiau to pasakyti. Tačiau ji spausdina gana greitai ir turi pakenčiamą išsilavinimą. Ji spausdina atidžiai ir kruopščiai.

— Ar, be tarnybinių santykių, pažįstate ją asmeniškai?

— Ne. Man atrodo, ji gyvena su teta. — Panelė Martindeil sunerimo. — Gal galėčiau sužinoti, inspektoriau Hardkastli, kodėl jūs man užduodate visus šiuos klausimus? Ar mergina pateko į kokią bėdą?

— Nepasakyčiau, panele Martindeil. Ar jūs pažįstate tokią panelę Milisentą Pebmarš?

— Pebmarš, — ištarė panelė Martindeil, suraukdama rusvus antakius. — Dabar, kai jau paklausėte, — taip, žinoma. Šeila šią popietę išėjo į panelės Pebmarš namus. Susitikimas buvo paskirtas trečią valandą.

— Kaip buvo sutarta susitikti, panele Martindeil?

— Telefonu. Panelė Pebmarš paskambino ir pasakė, kad jai reikalingos stenografistės paslaugos. Ji paprašė, kad aš atsiųsčiau panelę Veb.

— Ar ji specialiai prašė Šeilos Veb?

— Taip.

— Kada ji skambino?

Panelė Martindeil akimirkai susimąstė.

— Skambutis buvo adresuotas tiesiogiai man. Tai reikštų, kad buvo pietų pertrauka. Galėčiau apytiksliai pasakyti, kad tai buvo maždaug be dešimt antrą. Bet kuriuo atveju tai buvo prieš dvi. Ak, taip, matau, kad mano užrašuose yra pastaba. Ji skambino lygiai 1.49.

— Ar su jumis kalbėjo pati panelė Pebmarš?

Panelė Martindeil atrodė truputį nustebusi.

— Manau, kad taip.

— Tačiau jūs nepažinote jos balso? Ar jūs pažįstate ją asmeniškai?

— Ne. Aš jos nepažįstu. Ji prisistatė kaip panelė Milisenta Pebmarš, nurodė savo adresą, namo numerį Vilbraham Kresente. Tada, kaip minėjau, ji paprašė atsiųsti Šeilą Veb trečią valandą, jei ji bus laisva.

Tai buvo tikslus ir aiškus pareiškimas. Aš pagalvojau, kad panelė Martindeil būtų puiki liudininkė.

— Gal būsite toks malonus ir paaiškinsite, ką visa tai reiškia? — nekantraudama paklausė panelė Martindeil.

— Matote, panele Martindeil, panelė Pebmarš neigia, kad ji jums skambino.

Panelė Martindeil su nuostaba pažvelgė į Diką.

— Nejaugi? Kaip keista.

— Iš kitos pusės, jūs sakote, kad ji jums skambino, tačiau negalite garantuoti, ar ten buvo panelė Pebmarš.

— Žinoma, kad negaliu garantuoti. Aš nepažįstu tos moters. Tačiau aš iš tiesų nesuprantu, kodėl taip reikia elgtis. Ar tai koks piktas pokštas?

— Tiesą sakant, šis tas daugiau, — pasakė Hardkastlis. — Gal ta panelė Pebmarš, ar kas ten ji tokia buvo, pasakė priežastį, dėl kurios ji specialiai prašė atsiųsti Šeilą Veb?

Panelė Martindeil minutėlę pagalvojo.

— Manau, ji pasakė, kad Šeila Veb jau dirbo jai prieš tai.

— Ar taip ir buvo?

— Šeila man sakė, kad neatsimena, jog būtų ką nors atlikusi panelei Pebmarš. Bet iš to jūs neturėtumėte daryti išvadų. Pagaliau juk merginos taip dažnai eina pas skirtingus žmones įvairiose vietose, kad jos negalėtų atsiminti, kas vyko prieš kelis mėnesius. Šeila nebuvo labai užtikrinta. Ji sakė, kad negali atsiminti ten buvusi. Tačiau, inspektoriau, jei tai ir buvo piktas pokštas, aš vis tiek nesuprantu, kodėl tai jus domina.

— Aš kaip tik ruošiuosi jums tai pasakyti. Kai Šeila Veb atvyko į Vilbraham Kresento 19-tą namą, ji įėjo į vidų ir nuėjo į svetainę. Ji sakė, kad gavo tokius nurodymus. Ar tiesa?

— Visiškai teisingai, — ištarė panelė Martindeil. — Panelė Pebmarš sakė, kad ji gali truputį vėluoti ir todėl paprašė, kad Šeila eitų į vidų ir jos lauktų.

— Kai Šeila Veb įėjo į svetainę, — tęsė Hardkastlis, — ji rado ant grindų gulintį negyvą vyrą.

Panelė Martindeil nustebusi pažiūrėjo į jį. Kelias akimirkas ji negalėjo pratarti nė žodžio.

— Ar jūs pasakėte: negyvą vyrą, inspektoriau?

— Nužudytą vyrą, — patikslino Hardkastlis. — Iš tikro jis buvo nudurtas.

— O varge, — teištarė panelė Martindeil. — Mergina turėjo labai nuliūsti.

Tai nuskambėjo kaip panelei Martindeil būdingas sumenkinimas.

— Panele Martindeil, ar vardas Karis ką nors jums reiškia? Ponas R. H. Karis?

— Ne, nemanau.

— Iš Metropolijos ir provincijos draudimo kompanijos.

Panelė Martindeil ir toliau purtė galvą.

— Tikiuosi, panele Martindeil, kad jūs suprantate dilemą, — pasakė inspektorius. — Jūs teigiate, kad jums paskambino panelė Pebmarš ir paprašė, kad Šeila Veb trečią valandą būtų jos namuose. Panelė Pebmarš neigia skambinusi. Šeila Veb ateina į Vilbraham Kresento 19 ir randa ten negyvą vyrą. — Jis stabtelėjo su viltimi.

Panelė Martindeil tik bejėgiškai žiūrėjo į jį.

— Visa tai man atrodo fantastiškai neįtikėtina, — ištarė ji nepritardama.

Hardkastlis atsiduso ir atsistojo.

— Gražus kabinetas, — pasakė jis mandagiai. — Matyt, užsiimate tokia veikla jau seniai.

— Penkiolika metų. Mums labai sekėsi. Mes pradėjome kaip maža firma ir plėtėmės. Dabar turime daugiau darbo nei galime aprėpti. Čia dirba aštuonios merginos, ir jos užsiėmusios visą laiką.

— Kaip matau, jūs atliekate daug literatūrinio darbo. — Hardkastlis žiūrėjo į fotografijas ant sienos.

— Taip, pradžioje aš dirbau su rašytojais. Aš daug metų buvau gerai žinomo trilerių rašytojo pono Gario Gregsono sekretore. Iš tikro tai jo dėka aš atidariau šį biurą. Aš pažinojau daugelį jo kolegų rašytojų, ir jie mane rekomenduodavo kitiems. Specifinės rašytojų keliamų reikalavimų žinios labai pravertė. Aš teikiu labai naudingas paslaugas, reikalingas renkant datas ar citatas, aiškinantis teisinius dalykus, policijos procedūras, nuodus ir panašius dalykus. Be to, surandu užsienietiškas pavardes, adresus, restoranų pavadinimus tokiems autoriams, kurių veikalų veiksmas vyksta užsienyje. Anksčiau visuomenė nelabai kreipė dėmesį į tikslumą, tačiau šiandien skaitytojai mano, kad jų pareiga yra rašyti autoriams kiekviena pasitaikiusia proga ir nurodyti trūkumus.

Panelė Martindeil stabtelėjo, ir Hardkastlis mandagiai ištarė:

— Esu tikras, jog turite kuo didžiuotis.

Jis pasuko link durų. Aš atidariau jas prieš jį.

Savo kabinete trys merginos ruošėsi išeiti. Ant rašomųjų mašinėlių buvo uždėti dangčiai. Pasitikusi mus mergina, Edna, stovėjo nelaiminga, vienoje rankoje laikydama aukštą ploną kulniuką, o kitoje — batelį, nuo kurio jis buvo atsiskyręs.

— Tik prieš mėnesį juos nusipirkau, — aimanavo jinai. — Ir jie buvo gana brangūs. Viskas per tas prakeiktas groteles prie pyragėlių parduotuvės. Kulniukas įstrigo ir nulūžo. Negalėjau paeiti, turėjau nusiauti abu batus ir grįžti čia su keliomis bandelėmis. Visai neįsivaizduoju, kaip patekti į autobusą ir grįžti namo...

Tuo metu mes buvome pastebėti, ir Edna paskubomis paslėpė prasikaltusį batelį. Ji nukreipė susirūpinusį žvilgsnį į panelę Martindeil, kuri, mano vertinimais, priklausė moterims, nepritariančioms aukštiems kulniukams. Ji pati buvo išmintingai apsiavusi žemakulnius odinius batus.

— Dėkoju jums, panele Martindeil, — pasakė Hardkastlis. — Dovanokite, kad sugaišinau tiek daug jūsų laiko. Jei kas nors ateitų jums į galvą...