Агата Кристи - Pavojus Endhauze

Iš anglų kalbos vertė

Auksė Mardosatie

Turinys

1. „Madžestiko“ viešbutis

2. Endhauzas

3. Atsitiktinumai?

4. Kažkas vis tiek yra

5. Ponas ir ponia Kroftai

6. Apsilankymas pas poną Vaizą

7. Nelaimė

8. Lemtinga skraistė

9. Nuo A iki J

10. Nikės paslaptis

11. Priežastis

12. Elena

13. Laiškai

14. Dingęs testamentas

15. Keistas Frederikos elgesys

16. Pokalbis su ponu Vaitfildu

17. Šokoladinių saldainių dėžė

18. Veidas lange

19. Puaro surengia vaidinimą

20. J.

21. Veikėjas K.

22. Pabaiga

Išnašos

Edenui Philpottsui, kuriam aš būsiu visada dėkinga už jo draugystę ir paskatinimą, duotą prieš daugelį metų.

1. „Madžestiko“ viešbutis

Nė vienas pajūrio miestas Anglijos pietuose turbūt nėra toks gražus kaip Seint Lu. Jis ne veltui laikomas jūros kurortų karaliumi ir labai primena Rivjerą. Mano manymu, šita Kornvelio pakrantė nė kiek ne prastesnė nei Prancūzijos pietų pajūris.

Tokią nuomonę aš pasakiau savo draugui Erkiuliui Puaro.

— Mon ami 1 , šitaip parašyta meniu restorano vagone, kur vakar valgėm. Tavo mintis neoriginali.

— O tu ne taip manai?

Jis pats sau šypsojosi ir nieko neatsakė. Aš vėl pakartojau klausimą.

— Šimtus kartų atsiprašau, Hastingsai. Mano mintys buvo toli nuklydusios. Į tą pasaulio kraštą, kurį ką tik paminėjai.

— Pietų Prancūziją?

— Taip. Mąsčiau apie ten praleistą žiemą ir apie įvykius, kurie tada nutiko.

Ir aš prisiminiau. Mėlynajame eksprese buvo įvykdyta žmogžudystė, ir įžvalgusis Erkiulis Puaro atrado šio painaus ir klaidaus nusikaltimo kaltininką.

— Man taip gaila, kad tada nebuvau su tavim, — pasakiau nuoširdžiai apgailestaudamas.

— Ir man tavo patirtis būtų buvusi brangesnė už pinigus.

Pašnairavau į jį. Nuo seno nebetikiu jo komplimentais, bet šįkart jis turbūt rimtai pasakė. Labai galimas daiktas, nes aš kiaurai žinau jo naudojamus metodus.

— Visų labiausiai pasigedau tavo lakios vaizduotės, Hastingsai, — kalbėjo jis užsisvajojęs. — Nieko nepadarysi, žmogui reikia atokvėpio. Mano liokajus Džordžas puikus žmogus, aš su juo net tariuosi kai kuriais klausimais, bet jis be jokios fantazijos.

Jo pastaba buvo netaikli.

— Klausyk, Puaro, negi tu niekad nesigundai vėl imtis savo veiklos. Toks ramus gyvenimas...

— Man visai prie širdies, drauguži. Ar gali būti didesnis malonumas, kaip sėdėti saulės atokaitoje? Ar nekilnu nužengti nuo pjedestalo šlovės viršūnėje? Dabar apie mane sakys: „Štai Erkiulis Puaro... didis... vienintelis. Jam nėra lygių ir nebus!“ Eh bien 2 , aš patenkintas. Man daugiau nieko ir nereikia. Aš kuklus.

Juo dėtas, aš nebūčiau sakęs žodžio „kuklus“. Man rodos, kad metams bėgant mano senas draugas koks buvo tuščiagarbis, toks ir liko. Glostydamas ūsus, jis atsilošė kėdėje, kone murkdamas iš savimeilės.

Mes sėdėjom vienoje „Madžestiko“ viešbučio terasoje. Tai didžiausias Seint Lu viešbutis, stovintis dideliame sode, atsigręžęs tiesiai į jūrą. Parke, nusidriekusiame apačioj prieš mus, tai šen, tai ten augo palmės. Jūra buvo mėlyna, dangus giedras, rugpjūčio saulė, kaip ir dera, kaitino nepailsdama, nors paprastai anglų ji nelepina. Ausį kuteno bičių dūzgimas — buvo tikra idilija.

Mes atvažiavom tik iš vakaro, ir tai buvo pirmasis mūsų numatytos čia praleisti savaitės rytas. Jei oras nepasikeis, mes iš tiesų nuostabiai pailsėsim.

Pakėliau išslydusį iš rankų laikraštį ir toliau peržiūrinėjau rytines naujienas. Politinė apžvalga buvo nei šiokia, nei tokia, ir visai neįdomi: neramumai Kinijoje, ilgi komentarai apie nuskambėjusią Sičio aferą, — nieko pribloškiančio.

— Keistas daiktas ta papūgų liga, — pasakiau versdamas puslapį.

— Labai keistas.

— Štai Lidse dar du mirties atvejai.

— Baisiai liūdna.

Aš perverčiau puslapį.

— O apie Šėtoną, skrendantį aplink pasaulį, jokių žinių. Jo amfibija „Albatrosas“, ko gero, nepaprastas išradimas. Būtų gaila, jei jis būtų iškeliavęs pas savo prosenelius. Nors dar ne visos viltys prarastos. Jis galėjo nusileisti kokioj nors Ramiojo vandenyno saloj.

— Saliamono salų gyventojai tebėra kanibalai, ar ne? — patenkintas pasidomėjo Puaro.

— Jis turbūt šaunus vyras. Tokių dėka žmogus gali džiaugtis, kad esi anglas.

— Tai paguodžia po pralaimėjimų Vimbldone, — įgėlė Puaro.

— Turėjau visai ne tai galvoj... — pradėjau aš.

Mano draugas, grakščiai mostelėjęs, nutraukė mano atsiprašinėjimus.

— Aš, — pareiškė jis, — nors ir ne amfibija, kaip vargšo kapitono Šėtono mašina, bet esu kosmopolitas. Ir tu žinai, kad nuo seno žaviuosi anglais. Pavyzdžiui, vien už tai, kad jie taip nuodugniai skaito laikraščius.

Mano dėmesį patraukė politinės naujienos.

— Atrodo, kad vidaus reikalų ministrui jau visai riesta, — pasakiau sukikenęs.

— Vargšas žmogelis. Jam rūpesčių per akis. Kur tau. Ne iš gero ieško paramos neįtikimiausiose vietose.

Įbedžiau į jį žvilgsnį.

Šyptelėjęs Puaro išsitraukė iš kišenės rytinę korespondenciją, tvarkingai perrištą gumele. Išėmęs vieną laišką, pamėtėjo man.

— Tikriausiai vakar dar mūsų nerado.

Ėmiau skaityti laišką, maloniai jaudindamasis.

— Puaro, — tariau, — tau didelė garbė.

— Taip manai, drauge?

— Jis gražiausiais žodžiais kalba apie tavo gabumus.

— Teisybę kalba, — tarė Puaro, kukliai nukreipdamas akis.

— Jis meldžia tavęs imtis šio reikalo, prašo kaip asmeninės paslaugos.

— Taip. Tau nėra ko visa tai man kartoti. Brangusis Hastingsai, pats žinai, kad aš jau laišką perskaičiau.

— Prastos naujienos. Baigsis mūsų atostogos.

— O ne ne, calmez-vous 3, apie tai negali būti nė kalbos.

— Juk ministras sako, kad reikalas skubus.

— Gal ir skubus, o gal ir ne. Tie politikai greit puola į paniką. Prisižiūrėjau Chambredes Deputes 4Paryžiuje...

— Taigi taigi, Puaro, bet jau reikia ruoštis. Ekspresas į Londoną išvažiavo dvyliktą valandą, kitas...

— Raminkis, Hastingsai, aš tavęs prašau nusiraminti. Vis tie nervai, vis sujudimas. Mes nevažiuosim į Londoną nei šiandien, nei rytoj.

— Bet šis kvietimas...

— Manęs neliečia. Aš netarnauju jūsų policijoj, Hastingsai. Dėl šio reikalo į mane kreipėsi kaip į privatų seklį, bet aš atsisakau.

— Atsisakai?

— Žinoma. Parašysiu jam kuo mandagiausiai, išdėstysiu visus apgailestavimus ir atsiprašymus, paaiškinsiu, kad labai užjaučiu, bet ką padarysi. Aš išėjau į atsargą, ir man baigta.

— Kur tau baigta! — sušukau karštai.

Puaro patapšnojo man per kelį.

— Štai kur geras draugas — ištikimas kaip šuo. Ir tu nedaug suklydai. Smegenys dar funkcionuoja, logika, metodai — viskas kaip buvę. Bet sykį atsistatydinau, drauge, tai ir nebegrįšiu. Galas. Aš ne numylėtinis artistas, kuris po dešimt kartų atsisveikina su publika. Sakau be jokio pavydo — tegul jaunimas pabando jėgas. Gal ir jiems kas dora išeis. Aš tuo abejoju, bet visko gali būti. Šiaip ar taip, jie tikrai susidoros su tuo nedvejotinai nuobodžiu ministro reikalėliu.

— Puaro, bet koks garsas!

— O kas man tas garsas! Vidaus reikalų ministras nuovokus žmogus ir supranta, kad jei aš imsiuosi šito reikalo, viskas bus gerai. Bet nieko nepapeši. Jam nepavyko. Erkiulio Puaro paskutinė byla jau išnarpliota.