Агата Кристи - Pavojus Endhauze

Pažvelgiau į jį. Širdyje gailėjausi, kad jis toks užsispyręs. Išpainiojus tokią paslaptį, jo pasaulinė šlovė būtų naujai sužibusi. Ir vis dėlto slapta žavėjausi nepalenkiamu jo nusistatymu.

Man šovė į galvą viena mintis, ir aš nusišypsojau.

— Tik stebiuosi, kad tu toks drąsus. Šitoks kategoriškas pareiškimas gali supykdyti dievus.

— Jokiu būdu, — atsakė jis, — dar negimė tas, kuris palenktų Puaro valią.

— Dar negimė, Puaro?

— Tavo teisybė, mon ami, gal šitaip ir nederėtų sakyti. Ak, ma foi 5, jei kulka pramuštų man prie galvos sieną, aš neatsižadu ieškoti kaltininko. Aš irgi žmogus.

Nusišypsojau. Sulig Puaro žodžiais terasoje nukrito akmenukas, ir man tai pasirodė jo kalbos iliustracija. Kalbėdamas Puaro pasilenkė ir jį pakėlė.

— Taip, esu irgi žmogus. O žmogus — tai tarsi miegantis šuo, — geras ir ramus; bet šuo gali būti pažadintas. Tokia patarlė yra ir jūsų kalboje.

— Žodžiu, — tariau, — jei ryt rytą prie savo pagalvės rastum padėtą durklą — tegul nusikaltėlis pasisaugo.

Jis abejingai linktelėjo. Ir baisiai nustebau, kai jis staiga pakilo ir nulipo porą laiptelių iš terasos į parką. Jam lipant, pasirodė mergina, skubanti link mūsų.

Aš tik spėjau pastebėti, jog mergina labai graži, bet tuoj pat mano dėmesį patraukė Puaro, kuris, nežiūrėdamas, kur eina, užkliuvo už medžio šaknies ir pargriuvo. Jis jau buvo kaktomušom su ta mergina, ir mes abu su ja padėjom jam atsikelti. Be abejo, buvau susirūpinęs draugu, bet vis tiek įsidėmėjau merginos tamsius plaukus, šelmišką veidą ir dideles tamsiai mėlynas akis.

— Šimtus kartų atsiprašau, — pralemeno Puaro. — Madmuazele, jūs labai gera. Iš visos širdies atsiprašau, — ak, koją smarkiai skauda. Ne ne, nieko rimta — nikstelėjau, ir tiek. Po valandėlės viskas bus kaip nebuvę. Bet gal tu man padėtum, Hastingsai, iš vienos pusės, o madmuazelė iš kitos, jei ji tokia maloni. Man net gėda jos prašyti.

Mudu su mergina, iš abiejų pusių prilaikydami, greit pasodinom Puaro į kėdę terasoje. Aš pasiūliau atvesti gydytoją, bet Puaro griežtai atsisakė.

— Aš gi sakau, kad čia niekai. Patemptas sąnaris, ir daugiau nieko. Iškart skauda, bet tuoj praeina. — Jis susiraukė. — Pamatysi, po valandėlės aš pats jau būsiu pamiršęs. Madmuazele, jums didelis ačiū. Jūs reto gerumo. Prašom sėsti.

Mergina atsisėdo.

— Gal ir nieko baisaus, — pasakė ji. — Bet vis dėlto geriau būtų kreiptis į gydytoją.

— Madmuazele, tai iš tikrųjų menkniekis. Malonioj jūsų draugijoj skausmas jau baigia praeiti.

Mergina nusijuokė.

— Tai gerai.

— O gal išgertume kokteilio? — pasiūliau aš. — Kaip tik pats laikas.

— Hm... — ji nesiryžo, — Labai ačiū.

— Martinio?

— Taip, prašom tada sauso martinio.

Aš pakilau. Kai grįžau, užsakęs gėrimus, Puaro su ta mergina smagiai šnekučiavosi.

— Žinai, Hastingsai, — tarė Puaro, — tas namas, ten pačiame gale, kur mes abu žavėjomės, yra madmuazelės.

— Nejaugi, — pasakiau, niekaip negalėdamas prisiminti, kada aš juo žavėjausi. Teisybę sakant, jo nebuvau net pastebėjęs. — Jis toks gūdus ir įspūdingas, atsiskyręs nuo visų.

— Jis taip ir vadinamas — Endhauzas6, — tarė mergina. — Aš jį myliu, nors jis vos laikosi. Greit subyrės.

— Jūs paskutinė senos giminės palikuonė, madmuazele?

— Ne tokia jau sena ta mūsų giminė. Nors Bakliai čia gyvena du ar tris šimtus metų. Mano brolis mirė prieš trejus metus, ir aš paskutinė iš visos giminės.

— Liūdna. Jūs ten viena gyvenat, madmuazele?

— Tiek aš ten ir gyvenu. Bet kai parvažiuoju, namas visad pilnas smagių draugų.

— Labai šiuolaikiška. O aš įsivaizdavau jus gyvenančią niūriame paslaptingame name, persekiojamą giminės prakeikimo.

— Kaip įdomu! Jūsų, matyt, laki vaizduotė. O ne, manęs niekas nepersekioja, o jei persekioja, tai geraširdis vaiduoklis. Per tris dienas aš tris kartus tik per plauką išvengiau mirties, — tikriausiai esu užkerėta.

Puaro sukluso.

— Išvengėte mirties? Darosi įdomu, madmuazele.

— Ak nieko ypatingo. Gryni atsitiktinumai. — Ji staigiai atmetė galvą, nes pro šalį pralėkė vapsva. — Kad jas kur galas tas vapsvas. Čia gal kur nors yra jų lizdas.

— Jūs nemėgstate vapsvų ir bičių, madmuazele? Ar jos yra kada jums įgėlusios?

— Ne, bet nepakenčiu, kai jos sukinėjasi apie nosį.

— A bee in one’s bonnet 7, — tarė Puaro. — Jūsų, anglų, posakis.

Tada buvo atnešti kokteiliai. Mes pakėlėme taures ir persimetėm keliom įprastom bereikšmėm frazėm.

— Aš kaip tik ėjau į viešbutį išgerti kokteilio. Kažin, ką jie mano, kur aš dingau?

Puaro atsikrenkštė ir padėjo taurę.

— O, kad dabar būtų galima gauti puoduką gero tiršto šokolado, — suniurnėjo jis. — Bet Anglijoj jo negausi. Užtat čia yra kitų malonių papročių. Kaip gražiai Anglijoj jaunos merginos užsideda ir nusiima skrybėlaites — taip dailiai, taip grakščiai...

Mergina įbedė į jį akis.

— Nesuprantu. O kaip kitaip?

— Jūs nesuprantate todėl, kad esate dar labai jauna, madmuazele. Man pats paprasčiausias dalykas yra aukšta, standi šukuosena ir skrybėlaitė, prisegta daugybe smeigtukų — la-la-la et-la 8 . — Jis keturis kartus smarkiai bakstelėjo į orą.

— Bet juk tai baisiausiai nepatogu.

— A, žinoma, — tarė Puaro. Nė viena, nusikankinusi prie savo šukuosenos dama nebūtų išraiškingiau pasakiusi šių žodžių. — Pučiant stipriam vėjui, tai tikra kančia, net migrena prasideda.

Panelė Bakli nusitraukė nuo galvos paprastą plačialkraštę skrybėlaitę ir pasidėjo šalia.

— O dabar mes štai kaip darom, — pasakė ji.

— Taip daug protingiau ir žaviau, — linktelėjo jai Puaro.

Aš susidomėjęs pažvelgiau į merginą. Jos tamsūs plaukai buvo pasišiaušę, ir ji atrodė panaši į nykštuką. Visa buvo pasišiaušę, ir ji atrodė panaši į nykštuką. Visa kažkuo priminė nykštuką. Smulkus apvalus gyvas veidas, didžiulės tamsiai mėlynos akys ir dar kažkokia išraiška — patraukli ir nekasdieniška — ar tai nerūpestingumas? Jos paakiuose buvo tamsūs ratilai.

Terasa, kurioje mes sėdėjom, buvo pustuštė. Daugiausia žmonių susirinkdavo pagrindinėje terasoje tuoj už kampo, kur uolėtas šlaitas leidosi tiesiai į jūrą.

Iš už to kampo tuo metu išniro raudonskruostis vyras, siūbuojančios eisenos, suspaustais kumščiais prie šonų. Jis buvo kažkoks gaivus ir nerūpestingas — tikras jūrininkas.

— Galva neneša, kur jinai galėjo pasidėti, — pasakė jis taip garsiai, kad ir prie mūsų stalo buvo girdėti. — Nike, Nike.

Panelė Bakli pakilo.

— Taip ir maniau, kad jie susirūpins. Ei, Džordžai, aš čia.

— Frede pašėlusiai nori išgerti, eik šen, mergužėle.

Neslėpdamas smalsumo, jis pasižiūrėjo į Puaro, kuris kaip dangus ir žemė skyrėsi nuo visų Nikės draugų.

Mergina supažindindama parodė į vieną ir į kitą:

— Kapitonas Čelendžeris ir...

Keista, bet Puaro, užuot pasakęs laukiančiai merginai savo pavardę, atsistojo, labai mandagiai nusilenkė ir suniurnėjo:

— O, anglų laivyno kapitonas, aš labai gerbiu anglų laivyną.

Anglai po šitokių žodžių nežino, ką sakyti. Kapitonas Čelendžeris paraudo, bet Nikė Bakli išgelbėjo padėtį.

— Eime, Džordžai, nevėpsok. Eime pas Fredę ir Džimą.

Ji nusišypsojo Puaro.

— Ačiū už kokteilį. Tikiuosi, skausmas tuoj praeis. Linktelėjusi man, ji įsikibo jūrininkui į parankę, ir jie abu dingo už kampo.