Агата Кристи - Pavojus Endhauze

— Panelė Bakli buvo labai maloni ir padėjo, kai mano draugas išsinarino koją, — paaiškinau, priimdamas jos pasiūlymą.

— Nikė mums sakė. — Ji pakėlė į mane akis tarsi iš ano pasaulio. — Jau praėjo, tiesa?

Aš visas išraudau.

— Taip, buvo tik nikstelėjęs, — pasakiau.

— Ak, malonu, kad tai teisybė, o ne Nikės prasimanymas. Matot, ji apsigimusi melagė. Ir tiesiog geniali.

Nežinojau, ką sakyti. Jai, matyt, patiko, kad aš taip sutrikau.

— Nikė yra sena mano draugė, — tarė ji, — o aš esu įsitikinusi, kad tolerantiškumas be galo nuobodi dorybė, labiausiai būdinga škotams, kaip šykštumas ir šabo šventimas. O Nikė tikra melagė, ar ne, Džimai? Ta neįtikėtina istorija apie mašinos stabdžius, — Džimas sako, kad ten nėra nė žodžio teisybės.

Šviesiaplaukis sodriu balsu tarė:

— Aš šį tą išmanau apie automobilius. — Jis kiek pasigręžė.

Lauke tarp daugybės mašinų stovėjo ilgas raudonas automobilis. Toks ilgas ir toks raudonas, kad kito tokio ir būt negalėjo. Blizgančio metalo kėbulas žėrėte žėrėjo. Mašinų mašina!

Aš šaute iššoviau:

— Ar čia jūsų mašina?

Jis linktelėjo:

— Taip.

Vis nepasakiau: „Kieno gi bus kito!“

Tuo metu prie mūsų priėjo Puaro. Atsistojau, jis įsikibo man į ranką ir visiems linktelėjęs greit mane nusitempė.

— Jau susitarta, drauge. Apsilankysime pas madmuazelę Endhauze pusę septynių. Tada ji grįš sveika ir gyva.

Ir iš jo veido, ir iš balso buvo matyti, kad jis susirūpinęs.

— Ką jai pasakei?

— Paprašiau, kad ji paskirtų pusvalandį pokalbiui su manim, ir kuo greičiau. Ji, žinoma, spyrėsi. Aš jos mintis skaityte skaičiau. Ji galvojo: „Kas šis žmogelis? Akiplėša, išsišokėlis ar kino režisierius?“ Jai nebuvo kaip atsisakyti — kai esi netikėtai užkluptas, paprasčiausia sutikti. Madmuazelė tikisi sugrįžti pusę šešių, Ca y est 16.

Pasakiau, kad viskas gerai, bet Puaro mano žodžiams liko abejingas. Iš tiesų Puaro tą dieną nerado sau vietos: visą popietę vaikščiojo po kambarį, pats su savim kalbėjo, čia pastumdamas, čia perkeldamas niekniekius. Kai jį šnekindavau, tik numodavo ranka ir purtydavo galvą.

Daugiau neištverdami, lygiai šeštą išėjom iš viešbučio.

— Neįtikėtina, — tariau, mums lipant terasos laiptais, — kad kas kėsintųsi šauti į žmogų viešbučio sode. Nebent beprotis.

— Nesutinku. Tai visai apgalvota ir nepavojinga. Visų pirma sodas apleistas. Žmonės, ateinantys į viešbutį — tai tik avių banda. Terasoje priimta sėdėti, atsigręžus į įlanką, eh bien , visi taip sėdi. Tik aš, kadangi esu keistuolis, sėdžiu veidu į sodą. Ir vis vien aš nieko nepamačiau. Sode gera priedanga — medžiai, guotai palmių, žydintys krūmai. Čia bet kas galėjo, niekieno nepastebimas, ramiai slėptis ir laukti, kol madmuazelė praeis. O ji tikrai eina tuo taku. Sukti aplink gatve nuo Endhauzo daug toliau. Madmuazelė Nikė Bakli yra iš tų, kurie visad vėluoja ir renkasi trumpiausią kelią.

— Ir vis vien tai didelė rizika. Jį galėjo pastebėti, o juk neapsimesi iššovęs atsitiktinai.

— Ne, tai ne atsitiktinumas.

— Ką turi galvoje?..

— Nieko, man atėjo viena mintis. Gal ji pasiteisins, o gal ir ne. Duokim jai ramybę ir pakalbėkim apie tai, ką aš minėjau — tam tikras sąlygas.

— Kokios tai sąlygos?

— Hastingsai, pats galėtum pasakyti.

— Nenoriu atimti tau malonumo pabūti protingesniam negu aš.

— O! Koks sarkazmas! Kokia ironija! Ką gi. Į akis krinta vienas dalykas: pasikėsinimo priežastis visiškai neaiški. Priešingu atveju tatai, žinoma, būtų per didelė rizika. Tuoj pasklistų kalbos. „O gal iššovė tas ar tas? O kur buvo tas ir tas šūvio metu?“ Ne, žudikas, tiksliau, būsimasis žudikas neaiškus. Šito, Hastingsai, aš ir bijau. Aš dabar iš tiesų bijau. Pats guodžiuosi:, Jų keturi, o kol jie kartu, nieko negali atsitikti. Tai būtų beprotybė!“ Ir vis vien baimė nepraeina. Tie „nelaimingi atsitikimai“... noriu juos smulkiai išsiaiškinti.

Jis staiga apsisuko.

— Dar anksti. Eime pro kitur — gatve. Sode nieko nauja nesužinosim. Apžiūrėkim kitą kelią į Endhauzą.

Mes išėjom per didžiuosius viešbučio vartus, pasikėlėm stačia kalva į dešinę; gale siauro keliuko ant sienos buvo užrašas „TIK Į ENDHAUZĄ“.

Paėjome dar kelis šimtus metrų ir po staigaus posūkio išvydome apgriuvusius, nusilupusius vartus.

Už vartų dešinėje stovėjo nedidelis namukas. Koks pikantiškas kontrastas tokiems vartams ir užžėlusiam keliukui! Sodelis prie namo kaip nupieštas, langų rėmai šviežiai nudažyti, ant langų baltutėlės užuolaidos.

Kažkoks žmogus išblukusiu norfolkišku švarku triūsė prie gėlių lysvės. Vartams sugirgždėjus, jis atsitiesė ir pasižiūrėjo į mus. Tai buvo tvirto sudėjimo vyras, kokių šešiasdešimties metų, mažiausiai šešių pėdų ūgio, vėjo nugairintu veidu, kone visai plikas. Žibančios akys ryškiai mėlynos. Jis man pasirodė malonus.

— Laba diena, — tarė jis, mums praeinant.

Atsakęs nuėjau, jausdamas smalsų jo žvilgsnį.

— Įdomu, — tarė susimąstęs Puaro.

Jis nesiteikė daugiau paaiškinti, kas jam įdomu.

Pats madmuazelės namas buvo didelis, gerokai apšiuręs ir niūrus. Jį užstojo medžiai, šakomis siekdami net stogą. Namas buvo labai reikalingas remonto. Puaro kritiškai nužvelgė jį, prieš paskambindamas; skambutis buvo toks pasenęs, kad jam patraukti reikėjo Heraklio jėgos, o suskambėjęs ilgai ir nykiai aidėjo.

Duris atidarė vidutinio amžiaus moteris, „padori moteris juoda suknele“, — turbūt tokiais žodžiais tektų apibūdinti šią pagarbią, rūsčią, viskam abejingą asmenybę.

Ji pasakė, kad panelė Bakli dar negrįžo. Puaro paaiškino, jog mums paskirtas pasimatymas, ir tik per vargą ją įtikino, nes ji, matyt, nepasitikėjo svetimšaliais. Man tikrai glosto savimeilę mintis, kad viską nulėmė mano išvaizda. Pagaliau ji mus įsileido ir nuvedė į svetainę palaukti, kol panelė Bakli sugrįš.

Čia nieko nebuvo niūraus. Kambarys saulėtas, langais į jūrą. Gerokai apleistas, apstatytas pagal skirtingus stilius: pigūs ultramoderniški daiktai greta masyvių Viktorijos epochos baldų. Užuolaidos iš nublukusio brokato, bet užtiesalai nauji, ryškių spalvų, o pagalvėlės tiesiog rėkiančios. Ant sienų kabėjo šeimos portretai. Mano supratimu, keli tikrai vertingi. Aplink gramofoną išmėtytos plokštelės, šalia tranzistorinis radijo aparatas. Kambary nė vienos knygos, tik ant sofos atskleistas laikraštis. Puaro paėmė jį ir patempęs lūpą padėjo atgal. Tai buvo Seint Lu „Weekly Herald and Directory“. Kažko jis vėl pakėlė laikraštį ir ėmė skaityti vieną straipsnį; tuo tarpu į kambarį įėjo Nikė Bakli.

— Atnešk ledo, Elena, — tarė ji per petį ir tada kreipėsi į mus.

— Štai ir aš; visais kitais atsikračiau. Mirštu iš smalsumo. Gal aš kaip tik esu toji herojė, kurios niekaip negalėjot rasti savo filmams? Jūs atrodėt labai iškilmingai, — (ji tai pasakė Puaro), — kad nieko kito aš negalėjau ir pagalvoti. Na, tad laukiu puikaus pasiūlymo.

— Deja, madmuazele... — pradėjo Puaro.

— Geriau nesakykit, kad viskas priešingai, — paprašė ji. — Nesakykit, kad jūs tapot miniatiūras ir atėjot man porą įsiūlyti. Ne, ne su tokiais ūsais, gyvenant „Madžestike“, kur neskaniausiai verda ir brangiausiai plėšia, to negali būti.

Mus įleidusi moteris įėjo ir atnešė padėklą su buteliu ir ledu. Nikė mitriai maišė kokteilius ir toliau sau šnekėjo. Veikiausiai Puaro tylėjimas (jam toks nebūdingas) padarė jai įspūdį. Pildama koktelius, ji staiga nutilo ir tarė: