Агата Кристи - Pavojus Endhauze

Šitoks jos nusiteikimas pribaigė Puaro. Visų pirma buvo įžeista jo tuštybė. Jis nuolatos sakydavo, kad visas pasaulis žino Erkiulį Puaro. O čia atsirado tokia, kuri nežinojo. Jam tai į sveikatą, — ir aš širdy džiaugiausi, tik visa bėda, kad nuo to mūsų byla nejudėjo į priekį.

Kai paaiškėjo, jog pistoletas dingęs, viskas pakrypo kita vaga. Nikė pamatė, kad čia ne tokie linksmi juokai, kaip ji manė. Į galvą ji labai neėmė, nes buvo įpratusi į viską žiūrėti pro pirštus, bet gerokai surimtėjo.

Ji atėjo nuo sekretero ir susimąsčiusi atsisėdo ant fotelio atramos.

— Keista, — tarė ji.

Puaro atsigręžė į mane.

— Prisimeni, Hastingsai, kokią mintį tau buvau sakęs? Pasirodo, aš teisingai galvojau. Tarkim, madmuazelė rasta negyva viešbučio sode. Ji ten galėjo pragulėti kelias valandas — tuo keliu beveik niekas neina. O šalia, iškritęs jai iš rankos, būtų gulėjęs revolveris. Nėra abejonių, geroji madam Elena būtų jį atpažinusi. Ir prasidėtų spėliojimai — gal pervargimas, gal nemiga.

Nikė sukrutėjo.

— Teisybė. Esu mirtinai nuvargusi. Man visi sako, kad esu nervinga. Taip, jie tai prisimintų...

— Ir patvirtintų, kad tai savižudybė. Paaiškėtų, jog ant revolverio ne kieno kito, o madmuazelės pirštų atspaudai – viskas būtų labai paprasta ir įtikima.

— Baisiai linksma! — tarė Nikė, ir aš apsidžiaugiau, kad jai ne taip linksma, kaip ji sakė.

Puaro suprato tiesioginę tų žodžių prasmę.

— N’est-ce pas? 21 Tik, madmuazele, žiūrėkit, kad daugiau to nebūtų. Keturis kartus pasisekė, o penktas kartas gali nemeluoti.

— Tad užsakykit katafalką su guminiais ratais, — sumurmėjo Nikė.

— Juk mes, aš ir mano draugas, čia ir atėjome, kad apsaugotume jus nuo šito.

Buvau dėkingas už „mes“. Paprastai Puaro pamiršdavo apie mano buvimą.

— Taip, — įsiterpiau, — nebijokit, panele Bakli, mes jus apginsim.

— Jūs nuostabiai geri, — tarė Nikė. — Ši istorija nepaprasta. Man net plaukai šiaušiasi.

Ji vis dar kalbėjo nerūpestingai, paviršutiniškai, bet jos akys buvo sunerimusios.

— Pirmiausia, — tarė Puaro, — mums reikia pasitarti.

Jis atsisėdo ir draugiškai nusišypsojo.

— Iš pradžių, madmuazele, įprastinis klausimas: ar turite kokių nors priešų?

Nikė apgailestaudama papurtė galvą.

— Atrodo, neturiu, — pasakė ji atsiprašydama.

— Bon 22 . Šią galimybę tenka atmesti. Kitas klausimas kaip kino filmuose ar detektyviniuose romanuose: kam, madmuazele, būtų naudos iš jūsų mirties?

— Nė nesugalvoju, — atsakė ji. — Štai todėl man visa tai atrodo nesąmonė. Aš turiu šitą seną sugriuvusią daržinę, bet jos kiekviena sija užstatyta, stogas kiauras, o žemėje tikrai nėra nei anglies klodų, nei kitokių lobių.

— Namas užstatytas? Hein ?23

— Taip. Turėjau užstatyti. Mūsų namuose buvo dvejos laidotuvės — vos vieną palaidojom, mirė kitas. Pirma senelis, prieš šešerius metus, o paskui brolis. Ir mano kišenė visai ištuštėjo.

— O tėvas?

— Jis iš karo grįžo invalidas, susirgo plaučių uždegimu ir 1919 metais mirė. Motina mirė, kai dar buvau kūdikis. Aš čia gyvenau su seneliu. Juodu su tėvu nesutarė — nė nesistebiu — ir tėvui buvo parankiau primesti mane seneliui, o pačiam laisvam kaip paukščiui skrajoti po pasaulį. Brolis irgi nesutarė su seneliu. Galbūt ir aš nebūčiau suteikusi, jei būčiau buvusi berniukas. Visa laimė, kad gimiau mergaitė. Senelis sakydavo, kad aš senojo medžio atžala ir paveldėjau jo dvasią. — Ji nusijuokė. — Jis buvo senas nusidėjėlis, tačiau begaliniai laimingas. Žmonės čia sakydavo, kad prie ko jis prisiliečia, tą paverčia auksu. Tačiau jis buvo aistringas lošėjas ir viską pralošdavo. Po mirties paliko tik šį namą ir žemės. Aš tada buvau šešiolikos, o Džeraldas dvidešimties metų. Džeraldas prieš trejus metus užsimušė per avariją, ir namas atiteko man.

— O po jūsų, madmuazele? Kas jūsų artimiausias giminaitis?

— Pusbrolis Čarlis. Čarlis Vaizas. Jis vietinis advokatas. Geras ir rimtas žmogus, tik labai nuobodus. Duoda man gerų patarimų ir bando sutramdyti mano ekstravagantiškus pomėgius.

— Jis tvarko jūsų reikalus?

— Taip, norint galima ir taip pavadinti. Bet aš neturiu ką daug tvarkyti. Jis tik padėjo užstatyti namą ir įkalbėjo priimti nuomininkų.

— A! Nuomininkų. Aš kaip tik norėjau paklausti, ar turit nuomininkų.

— Taip, australiečių šeimą. Pavarde Kroftai. Labai nuoširdūs žmonės ir taip toliau. Jų gerumas net įgrysta. Ko tik man neprineša — stirtas salierų, ankstyvųjų žirnių. Jiems galvoj netelpa, kaip aš šitaip apleidau sodą. Tiesą sakant, gana įkyrūs, bent jau jis. Be galo saldus. Ji, vargšė, luoša ir ištisas dienas guli ant sofos. Šiaip ar taip, jie moka nuomą, o man tai svarbiausia.

— Seniai jie čia?

— A, koks pusmetis.

— Aha. O be to pusbrolio... beje, ar jis iš tėvo pusės, ar iš motinos?

— Iš motinos. Mano mama Emė Vaiz.

— Bien! Na, o be to pusbrolio, kaip sakiau, ar daugiau neturit giminių?

— Jorkšyre yra labai tolimi giminaičiai Bakliai.

— Daugiau nieko?

— Ne.

— Jūs labai vieniša.

Nikė išpūtė akis.

— Vieniša? Man net į galvą neatėjo. Juk aš mažai čia būnu. Daugiausia Londone. Iš giminių paprastai jokios naudos. Tik visur lenda, kišasi. Geriau būt pačiai sau šeimininke.

— Tad mano užuojauta nereikalinga. Jūs, madmuazele, tikrai šiuolaikinė mergina. O kas jūsų šeimynykščiai?

— Kaip tai didingai skamba! Visi mano šeimynykščiai — Elena. Ir jos vyras sodininkas. Nelabai koks. Jie man dirba pusdykiai, nes aš leidžiu čia laikyti vaiką. Kai parvažiuoju, Elena man šeimininkauja, o jei darau vaišes, ką nors samdau jai padėti. Pirmadienį laukiu svečių. Juk prasideda regata.

— Pirmadienį, o šiandien šeštadienis. Taigi taigi. Madmuazele, o kas jūsų draugai, pavyzdžiui, tie, su kuriais šiandien pusryčiavote?

— Na, Frede Rais, ta šviesiaplaukė, yra mano artimiausia draugė. Nekoks jos gyvenimas. Ištekėjo už galvijo – jos vyras girtuoklis, narkomanas, žodžių trūksta jo bjaurumui apsakyti. Po poros metų Frede paliko jį. Nuo tada taip ir blaškosi. Aš tik meldžiu Dievą, kad ji gautų išsiskyrimą ir ištekėtų už Džimo Lazaro.

— Lazaro? Paveikslų prekiautojo Bond-strite?

— Taip, Džimas jų vienturtis sūnus. Pinigų turi kaip šieno. Matėt jo automobilį? Jis įsimylėjęs Fredę. Jiedu niekur nesiskiria. Šią savaitę jie dar pagyvens „Madžestiko“ viešbuty, o nuo pirmadienio pereis pas mane.

— O ponios Rais vyras?

— Tas niekšas? A, jo čia nėra nė kvapo. Apie jį Frede nieko nežino. Ji labai keblioj padėty. Kaip išsiskirsi su vyru, jei nežinai, kur jis.

— Evidemment! 24

— Vargšė Frede, — tarė susimąsčiusi Nikė. — Neturi laimės. Kartą jau viskas buvo sutvarkyta. Ji susirado vyrą, viską išaiškino, ir jis pasakė mielai sutinkąs skirtis, tik neturįs už ką pasikviesti moters į viešbutį. Galų gale Frede jam davė pinigų, o jis pasiėmęs dingo, ir iki šiol nieko apie jį negirdėti. Tikras niekšas.

— Viešpatie! — sušukau aš.

— Mano draugas Hastingsas pasipiktinęs, — tarė Puaro. — Pasigailėkite jo madmuazele. Supraskit, jis senamadiškas. Ką tik grįžęs iš tolimų kraštų ir taip toliau, turi iš naujo mokytis mūsų laikų kalbos.

— Nėra ko piktintis, — tarė Nikė išpūsdama akis. — Man rodos, kiekvienas suaugęs žino, kad yra tokių žmonių. Ir vis dėlto aš manau, jog tai labai žema. Vargšei Fredei tada buvo taip sunku, kad ji nežinojo, prie ko ir šlietis.