Агата Кристи - Pavojus Endhauze

— Natai gerai.

— Šito aš ir linkiu: kad viskas būtų gerai, madmuazele. Jis paėmė iš jos kokteilį. — Į sveikatą, madmuazele, ilgų ilgų metų!

Mergina buvo ne kvailė. Suprato reikšmingą jo toną.

— Ar kas nors atsitiko?

— Taip, madmuazele, štai...

Jis ant delno padavėjai kulką. Ji paėmė nesusivokdama.

— Žinot, kas tai yra?

— Aišku, žinau. Kulka.

— Tikra. Madmuazele, šį rytą ne vapsva, o ši kulka prazvimbė jums pro šalį.

— Negi jūs manot, kad koks idiotas šaudo viešbučio sode?

— Galbūt.

— Ką gi, aš užkeikta, — tarė atvirai Nikė. — Mano gyvenimas, pasirodo, iš tiesų nepaprastas. Tai jau ketvirtas kartas.

— Taip, — pasakė Puaro. — Tai jau ketvirtas, ir aš norėčiau išgirsti apie anuos tris.

Ji įbedė į jį akis.

— Noriu galutinai įsitikinti, madmuazele, kad tai buvo tik atsitiktinumai.

— Žinoma, kas gi kitas?

— Madmuazele, kaupkite jėgas, jūsų laukia didelis sukrėtimas. Ar tik kas nesikėsina į jūsų gyvybę.

Nikė prapliupo juokais. Tokia mintis ją smagiai pralinksmino.

— Nuostabi mintis! Mielasis pone, kaip manote, ko būtų kėsinamasi į mano gyvybę? Aš ne gražuolė paveldėtoja, po kurios mirties liktų milijonai. Norėčiau, kad kas nors pasikėsintų į mane — bent būtų stiprus pojūtis, tik visa bėda, kad nėra jokios vilties.

— Gal jūs man papasakotumėt, madmuazele, apie anuos nutikimus?

— Kodėl ne, tik nieko įdomaus. Paprasčiausi niekai. Prie mano lovos kabo didelis paveikslas. Naktį jis nukrito. Visiškai atsitiktinai išgirdusi trinktelint kažkurias duris, aš buvau išėjusi pasižiūrėti ir užrakinti — ir šitaip likau gyva. Paveikslas tikriausiai būtų perskėlęs man galvą. Tai pirmas kartas.

Puaro nesišypsojo.

— Tęskite, madmuazele. Koks buvo antras kartas?

— Tas dar menkesnis, į jūrą yra takelis labai stačiu šlaitu. Aš juo einu maudytis. Toj vietoj yra uola, nuo kurios galima nardyti. Kažkaip atskilo uolos nuolauža ir prašvilpė pro mane, bet nepataikė. Trečias atvejis visiškai kitoks. Kažkas pasidarė mašinos stabdžiams — nežinau kas, nes neįdėmiai klausiausi, kai mechanikas aiškino. Šiaip ar taip, jeigu būčiau išvažiavusi per vartus žemyn tuo kalneliu, jie nebūtų išlaikę, — būčiau atsitrenkusi į rotušę ir iš manęs būtų likusi košė. Rotušė šiek tiek būtų nukentėjusi, o manęs būtų kaip nebuvę. Bet, kaip paprastai, kažką pamiršusi namie, apsisukau ir grįždama atsimušiau tik į gyvatvorę.

— Ar negalėtumėt pasakyti, kas buvo atsitikę stabdžiams?

— Galit pasiteirauti Moto garaže. Ten tikrai žinos. Paprastas dalykas, kažkas, rodos, buvo neprisukta. Aš maniau, gal tai Elenos berniuko darbas. Mano tarnaitė, kuri atidarė duris, turi nedidelį sūnų. Berniukas mėgsta sukinėtis apie mašinas. Bet Elena dievagojasi, kad jis nė artyn nebuvo priėjęs. Aš nepaisiau, ką Motas sako, man rodos, kas nors išsiklebetavo, ir tiek.

— O kur jūsų garažas, madmuazele?

— Anoj pusėj namo.

— Jis užrakinamas?

Nikė net akis pastatė.

— O ne! Žinoma, ne.

— Ir kiekvienas, kas tik nori, gali nueiti ir krapštyti mašiną?

— Na... taip. Bet juk tai kvaila.

— Ne, madmuazele, tai nekvaila. Jūs nesuvokiate. Jums gresia pavojus — rimtas pavojus. Aš sakau. O jūs net nežinot, kas aš.

— Ne, — atsakė Nikė, užgniaužusi kvapą.

— Aš esu Erkiulis Puaro.

— O! — pasakė ji visai bereikšmiu balsu. — O taip!

— Jūs girdėjot mano pavardę?

— Taip, taip.

Mergina iš nesmagumo sukrutėjo. Akyse pasirodė išgąstis. Puaro atidžiai į ją žiūrėjo.

— Jums nesmagu. Matyt, nesate skaičiusi mano knygų.

— Taip, ne, ne visas. Bet jūsų pavardę aš tikrai žinau.

— Madmuazele, jūs esate mandagi melagėlė. — Aš net krūptelėjau, prisiminęs, kas buvo pasakyta „Madžestiko“ viešbutyje rytą, po pusryčių. — Buvau pamiršęs, jūs dar vaikas, tad iš kur galėjot girdėti. Šlovė trumpalaikė! Štai mano draugas galėtų šį tą pasakyti.

Nikė pažvelgė į mane. Atsikrenkščiau kažko sumišęs ir — Madmuazele, jūs esate mandagi melagėlė. — Aš net krūptelėjau, prisiminęs, kas buvo pasakyta „Madžestiko“ viešbutyje rytą, po pusryčių. — Buvau pamiršęs, jūs dar vaikas, tad iš kur galėjot girdėti. Šlovė trumpalaikė! Štai mano draugas galėtų šį tą pasakyti.

Nikė pažvelgė į mane. Atsikrenkščiau kažko sumišęs ir paaiškinau:

— Mesje Puaro yra... e-e... garsus seklys.

— A, mano drauge! — sušuko Puaro. — Daugiau neturi ką pasakyti? Mais dic donc? 17 Pasakyk madmuazelei, kad esu vienintelis, nepralenkiamas, didžiausias per visą istoriją seklys.

— Dabar man nebėra ko šitai sakyti, — tariau šaltai. — Pats pasakei.

— A! Bet man būtų buvę maloniau nenusižengti kuklumui. Nedera pačiam girtis.

— Kam laikyti šunį, jei pačiam tenka loti? — pašaipiai pritarė jam Nikė. — Beje, o kas gi tas šuo? Turbūt daktaras Votsonas.

— Mano pavardė Hastingsas, — pasakiau šaltai.

— 1066 metų mūšis... Kas sako, kad aš neišsimokslinusi? Ir viskas darosi taip nepaprasta! Negi manot, kad kas iš tikrųjų nori mane pribaigti? Man net kvapą gniaužia. Bet tokių dalykų gyvenime nebūna, tik knygose. Man rodos, mesje Puaro — kaip chirurgas, sugalvojęs naują operaciją, ar gydytojas, suradęs nežinomą ligą, trokšta, kad kiekvienas ja sirgtų.

— Sacre tonnerre! 18 — sugriaudėjo Puaro. — Ar jūs mokat rimtai kalbėti? Jūs, dabartinis jaunimas, ar mokat į ką nors rimtai pasižiūrėti? Būtų menki juokai, madmuazele, jei jūsų lavonas, gražus nedidelis lavonas, dabar gulėtų viešbučio sode ir daili nedidelė skylutė būtų ne jūsų skrybėlaitėje, o galvoje. Tada gal nebesijuoktumėt, a?

— Seanse pasigirdo juokas iš ano pasaulio, — pasakė Nikė. — Ne, iš tiesų, mesje Puaro, jūs labai geras ir taip toliau, bet juk tai vien atsitiktinumas.

— Esate užsispyrusi kaip velniūkštis!

— Nuo jo vardą gavau. Visi šnekėjo, kad mano senelis velniui pardavė savo sielą. Ir jį praminė senuoju Niku19. Jis buvo ydingas senis, bet labai smagus. Aš jį dievinau. Mes visur būdavom drauge, ir jį vadindavo senuoju Niku, o mane jaunąja Nike. Mano tikras vardas Magdala.

— Retas vardas.

— Tai mūsų šeimos vardas. Bakli giminėj buvo daug Magdalų. Štai ten viena. — Ji linktelėjo į paveikslą ant sienos.

— Aha! — tarė Puaro ir, žvilgtelėjęs į portretą virš židinio, paklausė: — Ar tai jūsų senelis, madmuazele?

— Taip, įspūdingas portretas, tiesa? Džimas Lazaras prašė jį parduoti, bet aš nesutikau. Senasis Nikas — mano meilė.

— Aha! — Puaro patylėjo valandėlę, o tada labai rimtai pasakė: — Revenons a nos moutons 20 . Madmuazele, meldžiu jus susikaupti. Jums gresia pavojus. Šiandien kažkas šovė į jus iš maizerio.

— Mauzerio?

Nikė krūptelėjo.

— Taip, o kodėl? Ar kas iš jūsų pažįstamų turi mauzerį?

Ji šyptelėjo.

— Aš pati turiu.

— Jūs?

— Taip, tėvo. Jis parsivežė iš karo. Nuo to laiko ir mėtosi visur. Dar anądien mačiau stalčiuje.

Ji mostelėjo į senovišką sekreterą. Paskui jai kažkas dingtelėjo į galvą, ji priėjo prie jo ir atidarė stalčių. Tada atsigręžė, išpūtusi akis. Pasikeitusiu balsu pasakė:

— O! Jo čia nebėra.

3. Atsitiktinumai?

Nuo tada pokalbis pasidarė visai kitoks. Iki tol Puaro ir mergina kalbėjo katras sau. Tarp jų buvo metų bedugnė. Jai Puaro šlovė ir reputacija buvo niekas, nes jos karta žino tik šios dienos garsenybes. Jo įspėjimai nedarė Nikei jokio įspūdžio. Puaro jos akyse buvo tik juokingas senstelėjęs užsienietis, mąstantis keistai ir melodramatiškai.