Агата Кристи - Pavojus Endhauze

— Vadinasi, šitas yra vienas madmuazelės draugų, — susimąstęs pasakė Puaro. — Iš jos glaudaus ratelio. Kaip jis tau? Išdėstyk savo, kaip žinovo, nuomonę, Hastingsai. Ar pasakytum, kad tai geras vaikis, ką?

Valandėlę patylėjau, bandydamas suprasti, koks, anot Puaro, turi būti „geras vaikis“, ir atsakiau netvirtai:

— Taip, jis turbūt neblogas, bent sprendžiant iš pirmo žvilgsnio.

— (domu, — tarė Puaro.

Mergina užmiršo skrybėlaitę. Puaro pasilenkęs ją pakėlė ir išsiblaškęs ėmė sukti ant piršto.

— Ar jis jaučia jai tendresse 9? Kaip manai, Hastingsai?

— Brangusis Puaro. Ar man žinoti? Duokš tą skrybėlę. Ledi jos tuoj pasiges. Aš nunešiu.

Puaro tarsi negirdėjo mano prašymo. Ir toliau sukiojo sau skrybėlaitę.

— Pas encore. cam’amuse 10.

— Nejau, Puaro!?

— Taip, drauge. Senstu ir vaikėju, ar ne?

Žodis žodin šitaip galvojau ir man nesmagu pasidarė, kad jis išsakė mano mintis. Puaro suprunkštė ir pasilenkęs prisidėjo pirštą prie nosies.

— Bet ne, aš dar ne toks suvaikėjęs, kaip tu manai. Ką čia šnekėt, mes grąžinsim skrybėlaitę, tik vėliau. Nunešim ją į Endhauzą ir turėsim progos dar kartą pamatyti nuostabiąją Nikę.

— Puaro, — tariau, — tu, ko gero, įsimylėjai.

— Ar ji negraži?

— Ką gi, pats matei. Kam dar manęs klausi?

— Deja, pats nebemoku spręsti. Dabar jau man, kas jauna, tas ir gražu. Jeunesse ... jeunesse ... 11 Tai mano metų tragedija. Užtat esi tu — aš ir kreipiuosi į tave. Aišku, tavo sprendimas, pragyvenus šitiek ilgai Argentinoje, nėra šiuolaikinis, tavo grožio idealas penkeriais metais pasenęs, bet esi vis vien modernesnis nei aš. Juk ji graži? Ir vyrams patraukli.

— Puaro, užtenka patikti vienam vyrui. Be abejo, mano nuomonė apie ją kuo palankiausia. Bet kodėl ši ledi tau taip parūpo?

— Man? Parūpo?

— Tu pats ką tik sakei.

— Moti ami , tu ne taip supratai. Teisybė, man rūpi ši ledi, bet jos skrybėlė dar labiau.

Aš išpūčiau akis, bet jis kalbėjo rimtai. Ir dar palinksėjo galvą.

— Taigi, Hastingsai, šita skrybėlė. — Jis pakėlė skrybėlaitę. — Ar supranti kodėl?

— Graži skrybėlaitė, — pasakiau sumišęs. — Tik niekuo neypatinga. Pulkai merginų su tokiom.

— Tik ne su tokiom.

Dar atidžiau apžiūrėjau skrybėlaitę.

— Ar aišku, Hastingsai?

— Labai švelnaus rusvo fetro, gražaus fasono...

— Aš neprašiau apibūdinti. Vadinasi, nesupranti. Tiesiog neįtikėtina, vargšeli Hastingsai, kaip tu niekad nieko nepamatai. Kiekvieną kartą aš negaliu atsistebėti. Atmink, brangus senasis mažvaiki, nėra ko daug galvos sukti, kai visiškai pakanka akių. Žiūrėk, žiūrėk.

Tada pagaliau ir aš pamačiau, kur jis kreipia dėmesį. Jis pamažu ant piršto suko skrybėlaitę, o pirštą buvo įkišęs į skylutę jos krašte. Pamatęs, kad supratau, ką turi galvoj, jis ištraukė pirštą ir iškėlė skrybėlaitę prieš mane. Skylutė buvo lygi, nedidelė, visai apvali, bet niekaip nesugalvojau, kam ji.

— Pastebėjai, kaip madmuazelė Nikė nuvijo praskrendančią vapsvą? A bee in one’s bonnet , tai ir skylė skrybėlėj.

— Bitė negalėjo padaryti tokios skylės.

— Taigi, Hastingsai! Koks įžvalgumas! Aišku, bitė negalėjo. Bet kulka — galėjo, mon cher 12 .

— Kulka?

— Mais oui 13 štai šitokia kulka.

Jis ištiesė ranką su mažu daikteliu ant delno.

— Čia iššautoji kulka, mon ami. Štai kas nukrito ant terasos mums šnekant. Kulka!

— Vadinasi...

— Vadinasi, dar vienas colis, ir šita skylė būtų atsiradusi ne skrybėlėje, o galvoje. Dabar supranti, Hastingsai, kas man rūpi? Tavo teisybė, drauge, man nereikėjo sakyti „niekas neprivers“. Mes esame tik žmonės. Bet jis padarė didelę klaidą, tas būsimasis žudikas, šaudamas į savo auką per tuziną žingsnių nuo Erkiulio Puaro. Jam tai iš tiesų la mauvaise chance 14 . Dabar tau aišku, kodėl mes turime prasigauti į Endhauzą ir arčiau susieiti su madmuazele? Per tris dienas tris kartus tik per plauką išvengta mirties. Tai jos žodžiai. Turime greitai veikti, Hastingsai. Pavojus čia pat.

2. Endhauzas

— Puaro, — pasakiau, — aš ką tik galvojau.

— Pagirtinas užsiėmimas, mano drauge. Galvok ir toliau.

Mudu pusryčiavome vienas priešais kitą prie nedidelio stalo ties langu.

— Šūvis turėjo būti paleistas prie pat mūsų, o mes neišgirdom.

— O tu manai, kad jaukioj tyloj, drumsčiamoj tik bangelių pleškenimo, mes turėjom jį išgirsti.

— Keistas daiktas.

— Ne, nekeistas. Kai pripranti prie kokių nors garsų, jų net negirdi. Visą šį rytą motorinės valtys siuvo po įlanką. Pradžioj pats skundeisi, o paskui jų nė negirdėjai. Ma foi , šitoms valtims burzgiant jūroje, gali šaudyti iš kulkosvaidžio ir tai negirdėsi.

— Tas teisybė.

— Ak! Voila 15, — burbtelėjo Puaro. — Madmuazelė su savo draugais. Matyt, čia žada pusryčiauti, ir man teks atiduoti skrybėlaitę. Nieko tokio. Reikalas toks rimtas, kad vien dėl jo galėsim apsilankyti Endhauze, neieškodami kitų dingsčių.

Jis greitom pakilo, nuskubėjo per salę ir, panelei Bakli su draugais sėdantis už stalo, įteikėjai skrybėlaitę.

Jie buvo keturiese: Nikė Bakli, kapitonas Čelendžeris ir dar vienas vyras bei mergina. Iš mūsų vietų jų beveik nebuvo matyti. Tik kartkartėmis girdėjom jūrininką griaudint iš juoko. Jis tikriausiai buvo nuoširdus stačiokas ir man patiko.

Per pusryčius mano draugas buvo nešnekus ir išsiblaškęs: trupino duoną, šūkčiojo kažką pats sau ir vis stumdė indus po stalą. Bandžiau jį prakalbinti, bet nieko neišėjo, tad ir aš nutilau.

Suvalgęs sūrį, jis dar ilgai nesikėlė nuo stalo. Tačiau, vos madmuazelės kompanija išėjo iš salės, jis pakilo. Jiems tvarkantis prie stalo vestibiulyje, Puaro kaip kareivis nužingsniavo prie jų ir stačiai kreipėsi į Nikę:

— Madmuazele, malonėkite trumpą valandėlę.

Mergina susiraukė. Visai suprantama. Ji išsigando, kad šis keistas mažutis užsienietis prie jos neprikibtų. Matydamas, kaip merginai viskas pasirodė, pajutau jai užuojautą. Ji nenoromis paėjėjo į šalį.

Puaro paskubom sušnibždėjo kelis žodžius, ir aš tučtuojau išvydau, kaip ji nustebo.

Per tą laiką aš stovėjau nei pakartas, nei paleistas. Čelendžeris, būdamas supratingas, mane išgelbėjo, pasiūlęs cigaretę ir pasakęs kelias bendras frazes. Mes iškart vienas kitą perkandom ir pajutom vienas kitam palankumą. Aš turbūt buvau jam artimesnis, negu tas vyras, su kuriuo jis pusryčiavo. Dabar turėjom progos pamatyti ir pastarąjį. Jis buvo aukštas, šviesiaplaukis išsipustęs gražuolis stamboka nosimi; žiūrėjo į kitus iš aukšto ir kalbėjo, tęsdamas žodžius. Man labiausiai nepatiko, kad jis visas buvo kaip nulaižytas.

Tada pasižiūrėjau į moterį. Ji sėdėjo krėsle tiesiai prieš mane ir buvo ką tik nusiėmusi skrybėlę. Tokios moterys retai sutinkamos — taikliausiai būtų ją apibūdinti kaip nuvargusią madoną. Jos šviesūs beveik balti plaukai per vidurį perskirti; užleisti ant ausų ir sušukuoti į kuodą užpakalyje. Išvargęs veidas baltas it drobė, bet vis tiek patrauklus. Akys šviesiai pilkos su dideliais vyzdžiais. Žiūrint į ją atrodė, kad visas pasaulis jai kažkoks tolimas. Ji buvo įsmeigusi akis į mane. Staiga prašneko:

— Sėskitės, kol jūsų draugas pasikalbės su Nike.

Jos balsas buvo tarsi išsekęs, kažkoks nenatūralus, dirbtinis, bet vis vien malonus — skambus, tingaus grožio. Ji man darė įspūdį. Tokio nuvargusio žmogaus kaip ji dar iki šiol nebuvau matęs. Nuvargusio dvasiškai, ne kūnu, tarsi visas pasaulis jai būtų rodęsis tuščias ir bevertis.