Агата Кристи - Pavojus Endhauze

— Taip, taip, negražiai išėjo. O jūsų kitas draugas, madmuazele, šaunusis kapitonas Čelendžeris?

— Džordžas? Aš jį pažįstu nuo gimimo, na, bent jau kokius penkerius metus. Jis geras vyras.

— Ir jums peršasi?

— Kartkartėm užsimena apie vestuves. Rytui auštant ar išgėręs porą taurių portveino.

— Bet jūsų širdis nepalenkiama?

— Kas iš to, kad mudu susituoktume? Abu pliki kaip tilvikai. Džordžas seno gero auklėjimo ir su juo baisiai nuobodu. Be to, jis jau persirito per keturiasdešimt.

Aš net susigūžiau.

— Žinoma, jis jau viena koja grabe, — tarė Puaro. — A, manęs nepaisykit, madmuazele. Aš — senelis, niekas. Tik man dar papasakokit apie tuos nelaimingus atsitikimus. Pavyzdžiui, apie paveikslą.

— Jis vėl pakabintas, ant naujos virvelės. Eime, galit, jei norit, pasižiūrėti.

Mes nusekėm paskui ją iš kambario. Tai buvo tapybos darbas sunkiais rėmais ir kabojo tiesiai virš lovos galvūgalio.

Suburbėjęs: „Jums leidus, madmuazele“, Puaro nusiavė batus ir atsistojo ant lovos. Apžiūrėjęs paveikslą ir virvutę, jis atsargiai jį pakilnojo ir su reikšminga mina nulipo nuo lovos.

— Menkas malonumas, jei toks paveikslas užgriūtų ant galvos. Ar jis pirma, madmuazele, kabojo ant tokios virvės, kaip ši?

— Taip, tik ant plonesnės. Šį kartą užkabinau storą.

— Savaime aišku. Ar jūs apžiūrėjot, kur ji trūko?. Ar buvo prasitrynusi?

— Turbūt, bet aš nesidomėjau. Kam?

— Sakot, kam? O aš norėčiau apžiūrėti tą virvę. Ar ji kur nors yra?

— Ji buvo likus ant paveikslo. Tik žmogus, pririšęs naują, tikriausiai senąją išmetė.

— Gaila, labai norėčiau ją pamatyti.

— Jūs vis tiek netikit, kad tai buvo grynas atsitiktinumas? Betgi daugiau nieko negalėjo būti.

— Gal ir atsitiktinumas. Sunku pasakyti. Bet mašinos stabdžiai tikrai neatsitiktinai buvo sugadinti. O akmuo, nuriedėjęs nuo uolos... Įdomu būtų pamatyti tą vietą.

Nikė per sodą nuvedė mus prie uolos krašto. Apačioj tviskėjo mėlyna jūra. Per uolą ėjo nelygus takas. Nikė parodė, nuo kur nusirito nuolauža. Puaro susimąstęs linktelėjo ir paklausė:

— Madmuazele, o per kur dar galima patekti į sodą?

— Šalia priestato yra pagrindinis įėjimas. Ties keliuko viduriu yra vartai produktų išnešiotojams. O dar vieni varteliai yra prie uolos krašto. Nuo jų eina raitytas takas pro „Madžestiko“ viešbutį į pajūrį. Į „Madžestiko“ sodą dar galima išeiti tiesiai pro tarpą gyvatvorėje — tuo taku aš ėjau šįryt. Per viešbučio sodą tiesiausias kelias į miestą.

— O kur paprastai dirba jūsų sodininkas?

— Jis dažniausiai tupinėja darže arba sėdi pašiūrėje, apsimesdamas, kad galanda žirkles.

— Vadinasi, anoj pusėj namo?

— Taip.

— Žodžiu, jei kas nors ateitų ir iš ten mestų akmenį, jo niekas nepastebėtų.

Nikė net krūptelėjo.

— Ar jūs manot, kad uolieną kas nors numetė? — paklausė ji. — Aš niekaip negaliu patikėti. Viskas atrodo taip beprasmiška.

Puaro vėl išsiėmė iš kišenės kulką ir pažvelgė į ją.

— Kulka turėjo kažkokią prasmę, madmuazele, — pasakė jis mandagiai.

— Tai bepročio darbas.

— Galimas daiktas. Įdomi tema popietiniam pokalbiui — ar visi nusikaltėliai yra bepročiai. Gal jų smegenų ląstelės išsigimusios? Visko gali būti. Tai daktarams spręsti. Man rūpi kas kita. Aš galvoju apie teisųjį, o ne apie kaltąjį — apie auką, o ne nusikaltėlį. Aš dabar susirūpinęs jumis, madmuazele, o ne nežinomu užpuoliku. Jūs jauna, graži, jums šviečia saulė, pasaulis toks gražus, prieš akis dar meilė ir visas gyvenimas. Štai apie ką galvoju, madmuazele. Sakykit, ar tie jūsų draugai, ponia Rais ir ponas Lazaras, seniai čia?

— Frede į šį pakraštį atvažiavo trečiadienį. Kelias paras buvo apsistojusi netoli Teivistoko pas pažįstamus. Čion atvažiuoja savo mašina. Dažniausiai savaitgaliais.

Puaro linktelėjo. Mes tylėdami ėjom atgal į namą. Staiga jis prašneko:

— Ar turit tokį draugą, kuriuo galėtumėte pasikliauti?

— Frede.

— O be Fredės?

— Pati nežinau. Turbūt turiu. O kam?

— Norėčiau, kad nuo šiol kas nors gyventų su jumis.

— A!

Nikė sumišo. Valandėlę pagalvojusi, pasakė dvejodama:

— Gal Magė? Ją turbūt prisiprašyčiau.

— O kas ta Magė?

— Mano pusseserė iš Jorkšyro. Jų didelė šeima. Tėvas pastorius, Magė beveik mano vienmetė. Aš ją dažnai kviečiu pasisvečiuoti vasarą. Tik iš jos maža džiaugsmo — žinot, tikra šventuolė, tik su tokia šukuosena, kuri lyg tyčia dabar atėjo į madą. Šią vasarą norėjau jos išvengti.

— O ne. Jūsų pusseserė, madmuazele, puikiausiai tinka. Kaip tik apie tokią aš ir galvoju.

— Gerai, — atsiduso Nikė. — Nusiųsiu jai telegramą. Net nežinau, ką kitą galėčiau nutverti. Visi jau ką nors susiplanavę. Jeigu dabar nebus berniukų choro pikniko ar kokios motinų šventės, ji atvažiuos.

— Galėtumėt taip susitvarkyti, kad ji miegotų jūsų kambaryje?

— Manau, kad galėčiau.

— Jai tai nepasirodytų keista?

— O ne, Magė niekada nemąsto, tik su krikščioniškų atsidavimu ir pasiaukojimu nuolankiai viską vykdo. Gerai, aš jai išsiųsiu telegramą, kad pirmadienį atvažiuotų.

— Kodėl ne rytoj?

— Sekmadienio traukiniu? Ji pamanys, kad aš mirštu, jei šaukiuosi jos sekmadienį. Ne, pasikviesiu pirmadieniui. Ar jūs žadat jai papasakoti, kad virš mano galvos pakibo likimo pirštas?

— Nous verrons 25 . Vis dar juokaujat? Matau, drąsos jums nestinga.

— Šitaip nors prasiblaškai, — atsakė Nikė.

Kažkodėl jos balsas man pasirodė keistas, ir aš smalsiai pasižiūrėjau į ją. Nujaučiau, kad ji kažką nutylėjo. Mes vėl buvome svetainėje. Puaro, sėdėdamas ant sofos, žaidė su laikraščiu.

— Skaitėt šį numerį, madmuazele? — paklausė jis netikėtai.

— „St. Loo Herald“? Ne, atidžiai neskaičiau, tik buvau atsivertusi pasižiūrėti potvynių. Jie kas savaitę skelbia.

— Aišku. Tarp kitko, madmuazele, ar turite parašiusi testamentą?

— Taip. Parašiau prieš pusmetį. Prieš pat savo op.

— Qu’est-ce que vous dites? 26 Savo op?

— Operaciją. Apendicito. Kažkas pasakė, kad parašyčiau testamentą. Aš ir parašiau. Tada pasijutau labai svarbus asmuo.

— Kam paliekat turtą?

— Endhauzą paskyriau Čarliui, o visa kita užrašiau Fredei, bet ne kažin kiek to viso kito. Manau — juk taip sakoma? — kad pasyvas viršytų aktyvą.

Puaro užsigalvojęs linktelėjo.

— Dabar aš išeinu. Au revoir 27 , madmuazele. Saugokitės.

— Ko? — paklausė Nikė.

— Jūs gi suprantat — čia ir yra visa bėda, kad nežinia, ko saugotis. Ir kas pasakys? Bet pasitikėkit manim — po kelių dienų atskleisiu teisybę.

— O iki tol saugotis nuodų, bombų, revolverio šūvių, avarijų ir strėlių, pamirkytų paslaptinguose Pietų Amerikos nuoduose, — išpoškino Nikė.

— Nesityčiokit pati iš savęs, madmuazele, — rimtai pasakė Puaro.

Prie durų jis stabtelėjo.

— Beje, kokią sumą jums siūlo ponas Lazaras už senelio portretą?

— Penkiasdešimt svarų sterlingų.

— Aha, — tarė Puaro.

Jis atsigręžęs dar kartą rimtai pasižiūrėjo į niūrų veidą virš židinio.

— Aš juk sakiau, kad senuko nenoriu parduoti.

— Taip, — pasakė užsigalvojęs Puaro. — Taip, suprantu.

4. Kažkas vis tiek yra

— Puaro, — tariau, vos tik išėjome į kelią, — tau reikia vieną dalyką žinoti.