Агата Кристи - Pavojus Endhauze

— Kokį, mon ami?

Papasakojau, ką ponia Rais sakė apie atsitikimą su mašina.

— Tiens! C’est interessant, ca 28 . Taip, yra tokių tuščiagarbių isterikų, kurie nori būti įdomūs, pasakodami, kaip per plauką išvengė mirties. Jie mėgsta dėstyti nebūtas istorijas. Tokie žmonės gerai žinomi. Jie net tyčia susižeidžia, kad jų šnekos būtų įtikinamesnės.

— Manai, kad...

— Kad madmuazelė Nikė iš tokių? Ne, ne. Pastebėjai, Hastingsai, ją net buvo sunku įtikinti, kad gresia pavojus. Visą laiką ji mus erzino ir vaidino, kad netiki. Ši mergaitė dabartinės kartos. Ir vis vien įdomu tai, ką pasakė ponia Rais. Kodėl ji pasakė? Net jeigu tai teisybė, vis vien — kam? Jai nederėjo sakyti — tiesiog gauche 29.

— Taip, teisybė, — pritariau. — Ji užvedė tą kalbą nei iš šio, nei iš to.

— Keista. Taip, taip, keista. Man patinka, kai išnyra tokie keisti dalykėliai. Jie svarbūs — parodo kelią.

— Kelią? Kur?

— Taikai kaip pirštu į dangų, nepakeičiamasis Hastingsai. Kur? Iš tiesų, kur? Deja, dar mes patys nežinom kur.

— Puaro, pasakyk, kodėl ją spyrei pasikviesti pusseserę?

— Galvok! — sušuko jis. — Nors kiek pagalvok, Hastingsai. Mes suspeisti iš visų šonų. Mūsų rankos surištos. Ieškoti žudiko, kai nusikaltimas įvykdytas, c‘est tout simple 30. Bent mano gabumų žmogui. Padarydamas nusikaltimą, žudikas, taip sakant, palieka savo parašą. O šiuo atveju nusikaltimas dar neįvykdytas, — mes netgi nenorim, kad jis įvyktų. Susekti dar nepadarytą nusikaltimą yra nepaprastai sunku.

Koks mūsų pirmasis uždavinys? Madmuazelės saugumas. Tai nelengvas uždavinys. Nelengvas, Hastingsai. Mes patys jos negalim saugoti dieną ir naktį ir negalim atsiųsti policininko su dideliais batais, kad ją saugotų. Juk mes nemiegosim jaunos merginos miegamajame. Taigi iš visų pusių vien sunkumai. Tik štai ką mes galim: statyti kliūtis žudikui ant kelio. Mes įspėjom madmuazelę ir šalia jos parūpinom bešališką liudininką. Tik labai protingas žmogus sugebės apeiti šias dvi kliūtis.

Jis nutilo ir po valandėlės prabilo visai kitokiu balsu.

— Žinai, ko aš bijau, Hastingsai?

— Ko?

— Aš bijau, kad jis yra labai protingas. Todėl man baisiai neramu — nerandu sau vietos.

— Puaro, — pasakiau, — aš imu nervintis.

— Aš irgi nervinuosi. Prisimeni tą laikraštį „St. Loo Weekly Herald“? Žinai, per kokią vietą jis buvo sulenktas? Ties nedidele žinute: „Viešbutyje, tarp kitų svečių, apsistojęs mesje Erkiulis Puaro ir kapitonas Hastingsas“. Vadinasi, vadinasi, kažkas skaitė šį skyrelį. Jie žino mano pavardę — kas nežino...

— Panelė Bakli nežinojo, — atsakiau šyptelėjęs.

— Nėra kojos paisyti, tos vėjavaikės panelės Bakli... Rimtas žmogus — nusikaltėlis — žino. Jį tuoj suims baimė. Susimąstys, pradės uždavinėti sau klausimus. Tris kartus jam pasikėsinus į madmuazelės gyvybę, netoliese apsistoja Erkiulis Puaro. Jis ims galvoti, ar tai sutapimas. Ir išsigąs, kad ne sutapimas. Ką tada darys?

— Liausis kėsinęsis ir ims dangstyti savo pėdsakus, — pasakiau savo nuomonę.

— Taip, taip, bet jei būtų nežaboto akiplėšiškumo, negaišdamas smogtų paskutinį smūgį. Aš dar nespėčiau apsiklausinėti, o pykšt — madmuazelė ir nebegyva. Šitaip elgtųsi akiplėša.

— O kodėl tu manai, kad kas kitas, o ne panelė Bakli perskaitė šią žinutę?

— Ne panelė Bakli ją skaitė. Man pasakius savo pavardę, ji nė nemirktelėjo. Jai nebuvo girdėta. Juk pati sakė, kad žiūrėjo laikrašty, kas pranešta apie potvynius, ir daugiau nieko. O jokių pranešimų apie potvynius tame puslapyje nebuvo.

— Manai, kad kas nors iš to paties namo?..

— Ar iš to namo, ar pašalinis, galintis į jį lengvai įeiti — juk durys ten neužsidaro. Jos draugai, kada panorėję, ateina ir išeina.

— O ką tu apie tai galvoji? Ar ką įtari?

Puaro išskėtė rankas.

— Nieko. Kaip sakiau, motyvai nėra akivaizdūs. Būsimasis žudikas jaučiasi saugių saugiausiai, jei šitaip išdrįso elgtis šįryt. Iš paviršiaus nematyti, ko būtų kėsinamasi į mažosios Nikės gyvybę. Dėl turto? Dėl Endhauzo? Jis atiteks pusbroliui, — bet ar tas pusbrolis trokšta užstatyto aplūžusio namo? Čarliui jis netgi nebrangus kaip prosenelių prisiminimas. Nepamiršk, kad jis ne Baklis. Kalbos nėra, mes dar susitiksim mesje Čarlį Vaizą, bet toks spėliojimas — be jokio pagrindo. Dar yra artimiausia draugė, madam, keistų akių ir panaši į nusivylusią madoną.

— Ir tau toks įspūdis? — aš net pašokau.

— Kiek ją galima įtarti? Ji sakė, kad jos draugė melagė. C’est gentille, ca? 31 Kam ji tai sakė? Ar bijo, kad Nikė ko neprasitartų? Pavyzdžiui, ko nors apie automobilį? O gal ji šiaip sau pasakė apie automobilį, pati bijodama visai kito. Be to, ar iš tiesų kas nors prikišo nagus prie mašinos, ir kas? Ar ji tai žino? Ir dar gražuolis šviesiaplaukis Lazaras.

Ką jam galima prikišti? Turi stebuklingą automobilį, pinigų per akis. Ar jis kaip nors gali būti įsivėlęs į šią istoriją? Kapitonas Čelendžeris...

— Dėl jo nesuk galvos, — skubiai įterpiau. — Aš dėl jo ramus. Jis tikras džentelmenas, pukka sahib.

— Jis, be abejo, gero auklėjimo, kaip tu sakai. Visa laimė, kad esu užsienietis ir tokie prietarai man netrukdo seklio darbui. Bet turiu prisipažinti, sunku įžiūrėti kokį nors ryšį tarp kapitono Čelendžerio ir šių pasikėsinimų. Neįžiūriu, ką jis turėtų su jais bendra.

— Tikrai nieko, — atsakiau patenkintas.

Puaro, kažką svarstydamas, pasižiūrėjo į mane.

— Tavo poveikis man, Hastingsai, ypatingas. Tu beveik visad užuodi priešingai, ir aš net gundausi paklausyti tavo uoslės. Tu esi grynai iš tų dorų, garbingų, pasitikinčių žmonių, kuriuos niekšai lengvai vynioja apie pirštą. Tokie kaip tu investuoja pinigus į abejotinus naftos gręžinius ar į aukso kasyklas, kuriose nėra aukso. Iš šimtų tokių kaip tu sukčiai valgo duoną. Ką gi, aš patyrinėsiu tą kapitoną Čelendžerį. Tu man sukėlei abejonių.

— Brangusis Puaro, — sušukau įpykęs. — Kalbi visiškas nesąmones. Žmogus, prasitrankęs po visą pasaulį kaip aš...

— Taip nieko ir neišmoksta, — liūdnai atsakė Puaro. — Keista, bet taip yra.

— Negi manai, kad mano ranča Argentinoje būtų suklestėjusi, jei būčiau toks paikas lengvatikis, kokį tu mane paišai?

— Neširsk, mon ami. Jūs sėkmingai tvarkėtės rančoje — tu ir tavo žmona.

— Belą visad daro, kaip aš sakau.

— Ji tiek žavi, tiek protinga, — atsakė Puaro. — Geriau nesiginčykim, drauguži. Štai ten prieky Moto garažas. Turbūt tas pats, kurį minėjo panelė Bakli. Keliais klausimais mes išgausim teisybę.

Mes įėjom į garažą, ir Puaro mandagiai prisistatė kaip rekomenduotas panelės Bakli. Jis pasiteiravo, ar galima išsinuomoti mašiną pasivažinėti pavakariais, ir greit pakreipė kalbą apie gedimus panelės Bakli mašinoje.

Tada garažo savininkui atsirišo liežuvis. Jam buvęs neregėtas dalykas. Jis berte bėrė techninius terminus, nors aš nieko neišmanau apie mechaniką, o Puaro nė tiek, kiek aš. Bet kai kas iškilo aikštėn. Prie mašinos kažkieno prikišta pirštų. Šitiek galėjo būti sugadinta per labai trumpą laiką.

— Ak štai kaip, — atsakė Puaro, mums išėjus. — Mažoji Nikė sakė teisybę, o turtuolis mesje Lazaras klydo. Mielas drauge Hastingsai, darosi labai įdomu.

— Ką dabar veiksim?

— Užeisim į paštą ir, jei ne vėlu, išsiųsim telegramą.