Агата Кристи - Pavojus Endhauze

— Telegramą? — su viltim paklausiau.

— Taip, — atsakė užsigalvojęs Puaro. — Telegramą.

Paštas dar veikė. Puaro, parašęs telegramą, ją išsiuntė, man nesiteikdamas pasakyti turinio. Nujausdamas jį laukiant, kada pats paklausiu, aš saugojausi, kad neprasižiočiau.

— Gaila, kad ryt sekmadienis, — tarė jis, mums žingsniuojant į viešbutį. — Nepamatysim Vaizo lig pirmadienio ryto.

— Galima užeiti pas jį į namus.

— Žinoma. Bet šito aš vengiu. Visų pirma norėčiau pasitarti su juo kaip su teisininku ir tokiu požiūriu susidaryti savo nuomonę apie jį.

— Taip, — atsakiau susimąstęs, — šitaip būtų geriausiai.

— Pavyzdžiui, atsakymas į vieną menkutį klausimą gali daug ką atskleisti. Jei mesje Vaizas šiandien pusę pirmos buvo savo kontoroje, vadinasi, ne jis šovė priešpiet „Madžestiko“ viešbutyje.

— Ar nereikėtų patikrinti alibi tų trijų, kurie šiandien priešpiečiavo viešbutyje?

— Tai kur kas sunkiau. Nieko nėr kuriam nors iš jų valandėlę pasišalinti, išeiti per vienas iš begalės vestibiulio, rūkomojo, svetainės ar kabineto durų, skubom pasislėpti ten, kur mergina turėjo praeiti, iššauti ir tuoj pat sugrįžti. Tik kol kas, moti atni , mes dar nežinom, ar aptikom visus dramatis personcie 32. Dar yra gerbiama Elena ir mums kol kas nepažįstamas jos vyras. Abu gyvena Endhauze ir abu, matyt, šiaušiasi prieš mažąją mūsų madmuazelę. Priestate gyvena visai nežinomi australiečiai. O kur dar kiti panelės Bakli draugai ir bičiuliai, kurių neįtardama ji net nepaminėjo? Mane, Hastingsai, persekioja mintis, kad čia kažkas slypi, ko mes dar neužčiuopėm. Esu tikras, kad panelė Bakli žino daugiau nei mums pasako.

— Manai, ji kažką slepia?

— Taip.

— Gal nori ką apsaugoti?

Puaro griežtai papurtė galvą.

— Ne, ne. Kol kas man toks įspūdis, kad ji su mumis visiškai atvira. Esu įsitikinęs, jog apie tuos tris pasikėsinimus ji pasakė viską, ką žinojo. Bet dar kažkas yra — ji net nemano, kad tai turi ką nors bendra su šiais atsitikimais. Aš ir noriu išsiaiškinti, kas čia galėtų būti. Juk aš — sakau, nė kiek nenusižengdamas kuklumui, — turiu daugiau proto, negu ta unepetite comme ca 33 . Taip, aš galiu užtikti pėdsakus. Bet dabar, Hastingsai, atvirai ir nuolankiai prisipažįstu, kad dar, kaip tu sakai, klaidžioju tamsoj. Ir tik užčiuopęs priežastį, pamatysiu kažkokią prošvaistę. Juk yra kažkas, kažkoks veiksnys, tik aš jo niekaip neužgriebiu. Koks? Je me demande ca sans cesse. Qu‘est-ce que c‘est? 34

— Sužinosi, — atsakiau jį nuramindamas.

— Kad tik nebūtų per vėlai, — niūriai atsakė Puaro.

5. Ponas ir ponia Kroftai

Tą vakarą viešbutyje buvo šokiai. Nikė Bakli pietavo ten su draugais ir, pasisveikindama su mumis, linksmai pamojo.

Ji buvo ilga, grindis siekiančia raudono šifono suknele, paryškinančia jos baltą kaklą, nuogus pečius ir nedidelę, juodą, įžūliai atloštą galvą.

— Patraukli, velniūkštis, — pasakiau.

— Visai kitokia negu jos draugė, tiesa?

Frederiką Rais buvo apsirengusi baltai. Ji šoko grakščiai, bet lėtai ir tingiai, visiškai ne taip, kaip smarkioji Nikė.

— Ji tikra gražuolė, — tarė staiga Puaro.

— Kas? Mūsų Nikė?

— Ne, anoji. Kas joje slypi? Gėris? Blogis? Ar tik šiaip yra nelaiminga? Kas pasakys? Ji — mįslė. O gal tik tuščia vieta. Bet atsimink, drauge, kad ji allumeuse 35 .

— Kokia prasme? — paklausiau smalsiai.

Jis šypsodamasis palingavo galvą.

— Anksčiau ar vėliau pats suprasi. Prisiminsi mano žodžius.

Nei iš šio, nei iš to jis pakilo. Nikė šoko su kapitonu Čelendžeriu. Frederiką ir Lazaras buvo ką tik baigę šokti ir atsisėdo už stalo. Paskui Lazaras atsistojo ir nuėjo. Ponia Rais liko viena. Puaro nuėjo stačiai prie jos stalo. Aš iš paskos.

Puaro veikdavo tiesiai, be užuolankų.

— Galima? — Jis uždėjo ranką ant kėdės atlošo, o tada atsisėdo. — Norėčiau tarti jums porą žodžių, kol draugė šoka.

— Prašom. — Jos balsas skambėjo šaltai, abejingai.

— Madam, nežinau, ar draugė jums pasakojo. Jei ne, aš pasakysiu. Šiandien buvo pasikėsinta į jos gyvybę.

Iš siaubo ir nustebimo ji išplėtė dideles pilkas akis. Didelės juodos lėliukės irgi išsiplėtė.

— Ką jūs sakot?

— Šio viešbučio sode buvo šauta į madmuazelę Bakli.

Staiga ji nusišypsojo — švelniai, nepatikliai ir su gailesčiu.

— Ar jums Nikė sakė?

— Ne, madam, pats savo akimis mačiau. Štai kulka.

Jis ištiesė ranką su kulka, ir ji atsitraukė.

— Vadinasi, vadinasi...

— Tai ne madmuazelės fantazija ar vaizduotė, pati matote. Galiu garantuoti. Ir ne vien tai. Per paskutines dienas nutiko labai keistų dalykų. Gal jau girdėjot, o gal dar nespėjot, juk tik vakar atvažiavote.

— Taip, vakar.

— Prieš tai, rodos, viešėjot pas draugus Teivistoke? — Taip.

— Man įdomu, madam, kuo pavarde tie jūsų draugai?

Ji pakėlė antakius.

— O kam aš tai turėčiau sakyti? — paklausė ji šaltai. Puaro kuo nekalčiausiai nustebo.

— Šimtus kartų atsiprašau, madam, kad buvau toks meladroit 36 . Mat aš irgi turiu draugų Teivistoke, pamaniau, kad buvot su jais susitikusi... Tai Bakenenai.

Ponia Rais papurtė galvą.

— Ne, tokių neprisimenu. Turbūt nebuvau susitikusi. — Ji kalbėjo nuoširdžiai. — Kam šnekėt apie pažįstamus? Geriau apie Nikę. Kas į ją šovė? Kodėl?

— Dar ir aš nežinau kas, — atsakė Puaro, — bet sužinosiu. Taip, be abejo, sužinosiu. Matot, aš seklys, pavarde Erkiulis Puaro.

— Labai garsus vardas.

— Madam labai maloni.

Ji paklausė iš tyko:

— Ko jūs iš manęs norėtumėt?

Manau, kad ji mus abu pritrenkė. To mes nesitikėjome.

— Paprašyčiau, madam, saugoti savo draugę.

— Gerai.

— Tik tiek.

Jis atsistojo, linktelėjo ir mes grįžome prie savo stalo.

— Puaro, — tariau, — ar ne per greit atidengei kortas?

— Mon ami , nieko nepapeši. Gal taip ne itin gudru, bet tikriau. Negalima rizikuoti. Šiaip ar taip, vienas dalykas jau paaiškėjo.

— Kas?

— Ponia Rais nebuvo Teivistoke. O kur ji buvo? Nieko, dar sužinosim. Nuo Erkiulio Puaro nepasislėpsi. Štai gražuolis Lazaras sugrįžo. Frederiką jam pasakoja. Jis žiūri į mus. Jis nekvailas, tas paukštis. Pažiūrėk, kokios formos jo galva. A, jei dabar žinočiau...

— Ką? — paklausiau, kai jis nutilo.

— Tą, ką išgirsiu pirmadienį, — atsakė jis dviprasmiškai.

Pažvelgiau į jį, daugiau neklausinėdamas. Jis atsiduso.

— Tavo smalsumas, mano drauge, jau nebe tas. Seniau...

— Yra malonumų, kurių nepatirti tau būtų į naudą.

— Pavyzdžiui?

— Malonumas nuleist negirdom mano klausimus.

— A, c’est malin 37.

— Taip.

— Nagi, nagi, — sumurmėjo Puaro. — Stipruolis tylenis, Eduardo epochos romanistų numylėtinis.

Jo akys sužybčiojo kaip kadaise.

Netrukus pro šalį ėjo Nikė. Atsitraukusi nuo savo partnerio, ji švystelėjo prie mūsų kaip margaplunksnė paukštė.

— Šokis ant mirties slenksčio, — pasakė ji žaismingai.

— Ar nauja sensacija, madmuazele?

— Taip. Gana linksma.

Ji tik mums pamojo ir dingo.

— Kam ji taip sako? — tariau iš lėto. — „Šokis ant mirties slenksčio“. Man nepatinka.

— Suprantu. Šiuose žodžiuose per daug teisybės. Šiai mažylei drąsos nestinga. Taip, ji drąsi. Tik gaila, kad dabar ne drąsa reikalinga. Atsargumas, o ne drąsa — voila ce cu‘il nous faut! 38