Francois-René de Chateaubriand - Ransė gyvenimas

Tada Ransė pasirodė toks atjaučiantis, kad visi troško turėti jį šalia savęs atėjus paskutinei valandai. Buvo manoma, kad tik jo rankos tinkamai palydės į mirtį, tuo tarpu kiti norėjo gyventi jo palaikomi. Vos tik Gastonas atidavė dvasią, šeimynykščiai jį apleido. Ransė beveik vienas budėjo prie velionio. Jis nelydėjo princo kūno į Sen Deni 26, bet paliko jo neryžtingą širdį Blua jėzuitams; šitaip anksčiau bebaimė Henriko IV širdis buvo perduota La Flešo jėzuitams. Tada Le Butijė pasitraukė į Maną, ten nuo visų atsiskyręs išbuvo du mėnesius; jis netgi pasivadino kitu vardu, tarsi būtų bijojęs prie dangaus vartų būti atpažintas ir sustabdytas.

Jis vėl prisiminė seniai puoselėtą sumanymą tolesniuose savo veiksmuose vadovautis Aleto ir Komenžo vyskupų patarimais. Nusprendęs įgyvendinti šį sumanymą, 1660 metų birželio 22 dieną motinai Luizai parašė: „Aš išvykstu rytoj, nepranešęs nė vienam draugui.“ Atvyko į Komenžą to paties mėnesio 27 dieną, po žemės drebėjimo; taip ir aš, pasirodžius Vegos žvaigždei, paskendęs svajonėse atkeliavau į Granadą.

Komenžo vyskupas buvo išvykęs; Ransė liko jo laukti. Sugrįžęs vyskupas pradėjo lankyti diecezijos bažnyčias. Ransė važinėjo kartu.

Tų apylinkių olose jie aptiko krikščionių, kurie veik nepanėšėjo į žmones. Vyskupas užjautė vargšus, suburdavo juos draugėn, sėdėdavo kartu su jais tarp krūmais apaugusių uolų. Abatas de Ransė susijaudindavo prisiminęs, kad gerasis ganytojas šitaip ieškodavęs pasiklydusių avių.

Vieną dieną jis su vyskupu vaikštinėjo gana nuošalioje vietoje, iš kurios buvo matyti pačios aukščiausios Pirėnų viršukalnės. „Vyskupas pastebėjo (aš perduodu Marsoljė pasakojimą), kad abatas be galo susikaupęs, tarsi nuo visko atsiribojęs, vedžiojo akimis per viršukalnes; vyskupas atspėjo slaptą jo mintį ir dėl to pajuto privaląs pasakyti, kad jis atrodo tarsi ieškąs vietos, kur galėtų pastatydinti vienuolyną. Abatas paraudo, bet, būdamas atviras, prisipažino, kad iš tiesų apie tai galvojo ir manė: nieko geresnio negalėtų sugalvoti. Jeigu taip, – tęsė vyskupas, – jums tereikia kreiptis į mane, aš pažįstu šiuos kalnus, dažnai po juos vaikštinėdavau čia lankydamasis; aš žinau tokias atšiaurias ir taip nuo žmonių nutolusias vietas, kad jūs, nors ir koks reiklus būtumėte, liktumėte jomis patenkintas. Abatas, neabejojęs rimtomis vyskupo kalbomis, karštai, kaip buvo įpratęs, paprašė parodyti tas vietas. Aš tikrai to nedarysiu, – atsiliepė vyskupas, – tos vietos yra tokios kerinčios, kad kartą ten patekus nebebūtų įmanoma jus iš ten ištraukti.“ Paviešėjęs pas Komenžo ganytoją, Ransė grįžo pas Aleto vyskupą. „Jo būstas atšiaurus, – rašė Ransė, – jį supa aukšti kalnai, kurių papėdėje su dideliu triukšmu krinta smarkus krioklys.“

Mūsų senieji papročiai niekur nedingo. Žmonės mėgo abato de Ransė svarstymus apie gėrybių, kurias dera arba nedera kaupti, teisėtumą, apie tai, kas leidžiama pasilikti, o ką privalu grąžinti, apie Dievui pateikiamas savo turtų apyskaitas. Sąžinės skrupulai buvo visuotinio dėmesio dalykas, mes nė iš tolo neprilygstame aniems laikams; žmogus buvo gerbiamas, kad ir kokia būtų jo padėtis; ir vargšai, ir turtuoliai buvo sveriami tikėjimo matu. Tokia moralinė lygybė leisdavo žmogui ištverti politinę nelygybę. Nei Brunas, nei Paulius 27nenorėjo pasitraukti iš atsiskyrėliško prieglobsčio Alpėse ar Tebaidoje, taip ir Ransė nebūtų norėjęs palikti Pirėnų, bet šiuose kalnuose slypėjo pavojus: per kaitri saulė, o nuo jų viršūnių buvo matyti Inesos ir Chimenos 28buveinės.

Praėjus daugeliui metų po Ransė apsilankymo, Komenžo vyskupystės Alano parapijoje dvylikametė piemenaitė ganė ožkas ir krito šaukdama: „Jėzau!“ Jai pasirodžiusi baltarūbė ponia pasakė: „Nieko nebijok.“ Ir ištraukė piemenaitę iš prarajos. Švenčiausiajai Mergelei (nes tai buvo ji) mergaitė pasiguodė, kad pametė savo rožinį. Švenčiausioji Mergelė jai davė kitą ir liepė pasakyti kunigui, kad toje vietoje, kur ji parkrito, jis pastatydintų koplyčią. Komenžo vyskupas, pas kurį pirma svečiavosi Ransė, jam apie tai parašė į Trapistų vienuolyną. Savo abatijoje užsidaręs Ransė patarė pastatydinti šventojo Bernardo Dievo Motinai skirtą koplyčią, kurios šiandieniniai griuvėsiai žymi pirmąjį Ransė žingsnį į pasitraukimą iš pasaulio.

Komenžo ir Aleto vyskupai iš pradžių griežtai nepritarė radikaliems Ransė ketinimams ir patarė laikytis dorybei būdingo kuklumo. Jie sakė: „Jūs norite gyventi vien sau.“ Aleto vyskupas palaikė Ransė mintį atsisakyti palikimo, bet priešinosi jo polinkiui į vienumą. „Šis polinkis, – kartojo jis, – ne visuomet kyla iš Dievo, jį dažnai įkvepia pasišlykštėjimas pasauliu, toks pasišlykštėjimas, kurio priežastis ne visada tyra.“

Abatas ne tik laikėsi nuomonės apie turto daromą žalą, bet ir atkakliai gynė savo požiūrį į atsiskyrėlio gyvenimą; buvo linkęs atsisakyti beneficijų, mat manė, kad beneficijas valdantis abatas prieštarauja Bažnyčios dvasiai, tačiau jis su siaubu klausydavo kalbų apie įprastinį vienuolyną. Jis dažnai sušukdavo: „Ar tai man pasidaryti vienuoliu, man!“ Jo neryžtingumas atsispindi laiškuose draugams: „Išorinės kliūtys yra mažiausios mano gyvenime, aš negaliu apsiginti nuo savęs paties.“

Nėra nieko pastovaus: gyveni, gyveni ir nežinai, gerai ar blogai. Aleto vyskupas iš pradžių laikėsi tokių pažiūrų, kurios jau buvo pelniusios Ransė pasitikėjimą; jis nepamiršo pasikalbėjimų su būsimu atsiskyrėliu už trijų šimtų žingsnių nuo savo namų, ant sraunaus Pirėnų upokšnio kranto; taip ant Kretos kalno Platono išminčiai diskutuodavo apie įstatymus. Pritildykite lyros skambesį, pakeiskite pokalbio dalyvius, ir to srauto banga jums atplukdys žodžius, kurie bus pilni kitokių chimerų. Daugelį metų Aleto vyskupas nenukrypo nuo Bažnyčios mokymo, paskui ištiko krizė. 1697 metų sausio 29 dieną ponia de Sen Lu apie tai parašė Ransė. Jo gyvenimas jau ėjo į pabaigą, ir Ransė galėjo guostis tik ašaromis. Aleto vyskupas pasidavė daktaro Arno ir kanauninko de Voselio įtakai. Jis pasitraukė į Nyderlandus ir Valoni pavarde buvo paslapčia išsiųstas į Romą pas bendratikius. Neištikimybė susmulkėjo: nebeliko Arijo, kuris įpusėjus Nikėjos susirinkimui paliko jį, išsivesdamas kartu ir dalį krikščionijos.

Verece, kur Ransė dažnai lankydavosi, jo laukė priešiškai nusiteikusi gausi šeima, nepatenkinti draugai, sutrikę tarnai. Norėdamas apiplėšti save, jis susidūrė su tokiais pačiais sunkumais, kai siekiama praturtėti. Niekas negalėjo numanyti, kokios buvo jo paskatos, nes po ponios de Monbazon mirties jis niekada neištarė tos moters vardo, išskyrus pirmąsias sielvarto dienas. Buvo juntama užgniaužta aistra, bet net menkiausi jo poelgiai išduodavo būsimą kovą.

Pasaulio įvykių atmintis peraugo į neapykantą gyvenimui, kuri pavirto tikru apsėdimu. Jo nusivylimas žmonėmis panėšėjo į antikos stoicizmą, kiek jis artimas krikščionybei. Aleksandrijos mokyklos platonikai nusižudydavo, kad patektų į dangų, bet kaip kankinasi panašios būsenos apimta vargšė siela! Ji blaškosi tarp minčių apie savižudybę, netikrumo ir siaubo, nes sprendimas dar nepriimtas.

Savo laiškuose trapistų abatas rašė: „Aš prisipažįstu, kad pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kurį man būtų malonu matyti. Jau šešeri metai, kai mąstau apie atsitolinimą ir pasitraukimą iš pasaulio, ir tereikia žengti pirmąjį žingsnį; tačiau gyvenimui skirtas laikas senka, ir kai galiausiai pabusi iš miego, pamatysi, kad esi tuščiomis rankomis. Aš taip trokštu būti užmirštas, kad niekas neprisimintų, jog gyvenau.“