Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Vidiniai brolijos reikalai nesutrukdydavo Ransė domėtis tuo, kas vyko už vienuolyno sienų; jis praleido nemažai laiko rengdamas mirčiai princesę vietininkę: ji mirė 1684 metų liepos mėnesį. Ana de Gonzag de Klev daug kartų aptarinėjo su Ransė sudėtingus sąžinės klausimus. Princesės vardas primena žavų ponios de La Fajet romaną 104; Anos de Gonzag mirčiai Bosiuė skyrė vieną gražiausių laidotuvių prakalbų. Princesė iš pradžių domėjosi populiariomis amžiaus idėjomis, kurios labai skyrėsi nuo to meto tikrovės, vėliau perėjo prie kartezianizmo filosofijos, patyrė visiško netikėjimo tarpsnį ir, apsukusi pilną ratą, pati sugrįžo prie religijos, kaip daugelis tos epochos laisvamanių ar libertinų. Viešėdama Prancūzijoje ji matė frondą, kuri, anot Bosiuė, buvo paruošiamasis Prancūzijos darbas, pagimdęs nuostabų Liudviko valdymo laikotarpį 105.

„Argi jie ką nors suprato? – sušuko didysis oratorius, primindamas princesės vietininkės filosofiją. – Argi tie ypatingi genijai suprato ką nors daugiau negu visi kiti žmonės? Jie nieko nežino, nieko nesupranta, net neturi kuo užpildyti nebūtį, kurios taip trokšta po mirties.“

Bosiuė pasakoja tai, ką pati princesė buvo minėjusi šventajam abatui. „Kartą naktį, – sakė ji, – manydama, kad vaikštinėju po tuščią mišką, aš užėjau mažytę neregio lūšnelę; aš paklausiau, ar jis aklas nuo gimimo, ar apako dėl nelaimingo atsitikimo? Jis man atsakė, kad gimė aklas. Tai jūs nežinote, tęsiau aš, kas yra šviesa, kuri tokia graži ir tokia maloni? Nežinau, atsakė jis, vis dėlto nepaisydamas aš manau, kad tai kažkas labai gražaus. Ir tada man pasirodė, kad staiga pasikeitė neregio balsas, jis rimtu balsu ištarė: „Visa tai mums parodo, kad esama nuostabių dalykų, kurių negalime suprasti.“

Laidotuvių prakalboje Bosiuė prabyla apie savo bičiulį Ransė: „Šventasis abatas, kurio mokymas ir gyvenimas yra mūsų amžiaus puošmena, apsidžiaugęs nuostabiu ir tobulu mūsų princesės atsivertimu, jai patarė visa tai aprašyti vardan Bažnyčios; moteris pasakoti pradėjo savo paklydimo išpažinimu: „Viešpatie, dėl savo begalinio gerumo palikęs žmonėms veiksmingiausią būdą ištrinti nuodėmes – jų pripažinimo malonę, priimkite nuolankią savo tarnaitės išpažintį.“

Ana de Gonzag buvo viena iš tų mirtingų būtybių, kurios grožį regėjo Trapistų vienuolyną supantys miškai; Reimso arkivyskupui Anri de Gizui ji įkvėpė aistrą ir pati neliko abejinga. Ponia de Motvil pasakoja, kad princesė buvo įsipainiojusi į beveik visus to meto įvykius; ji palaikė kardinolą de Mazarinį, kuris jai už tai ne itin padėkojo. Vienas jos laiškas paskelbtas kartu su Biusi Rabiuteno laiškais. Deja, jos laiškai, parašyti maršalienei de Gebrijan, ir traktatas „Menas spręsti apie jausmų tikrumą“ pražuvo. Tų laikų damos, linkusios į materializmą ir filosofiją, pradėjo kartezianizmu ir pabaigė Dievu, kreipė savo mintis proto link, užuot jas įteikusios Jam tarsi gėles. Ana de Gonzag mėgo pinigus: už piršliavimą gaudavo nemenkas sumas, bet ne visos vedybos įvykdavo. Ji nebegrąžindavo gautų pinigų arba pateikdavo atitinkamas sąskaitas.

Po mirties princesė vietininkė buvo palaidota Val de Grase greta savo sesers Benediktos. Mirusiųjų kūnus iškasę duobkasiai išniekino tuos palaikus, kaip pavėjui išbarstomi sudžiūvusių rožių lapeliai. Recas sakė, kad princesė vietininkė vienodai mėgo galantiškumą ir rimtumą ir kad ji buvo ne mažiau gabi už Elžbietą valdyti valstybę.

Krikščioniška kantrybė buvo vienintelis Ransė prieglobstis tarp visų negandų. Sklandė jį šmeižiantys rašiniai, pamokslai, puolamas jo mokymas ir elgesys, stengiamasi jį paskelbti eretiku arba fanatiku, skleidžiami gandai, kad jo vienuolyne vykdavo prieš tikėjimą ir valstybę nukreipti susirinkimai. Trapistų vienuolynas vos nebuvo išvaikytas, kaip ir Por Ruajalis; dvasinės širdgėlos ištiktą Ransė suėmė kūno negalios, kurios nedavė nė mažiausios atvangos; jį persekiojo netgi tie, kuriems abatas padarė daugiausiai gero. Broliai pasiūlė pakviesti gydytojus, kad palengvintų didžiausius jo skausmus, kurių anksčiau taip troško siekdamas būti panašus į savo Viešpatį Jėzų Kristų. „Aš esu, – atsakė jis, – Dievo rankose; jis man davė gyvybę, jis ją ir pasiims, jis sugebės mane išgydyti, jeigu jo valia bus, kad aš pasveikčiau. Bet kam mane gydyti? Kam aš tinku? Ką veikiu šiame pasaulyje, nebent skaudinu Dievą?“ Kai broliai džiaugdavosi kiek palengvėjus abato skausmams, jis sakydavo: „Ko jūs džiūgaujate? Ar tuo, kad aš tebelieku kalėjime, kad mane laikantys saitai veik nutrūko, bet man uždėjo naujas grandines?“

Ransė sudegino nemažai jam susižavėjimą išsakančių laiškų, bet paliko tokius, kurių paraštėse savo ranka brūkštelėjo šiuos žodžius: „Saugotini laiškai.“ Tai buvo jį šmeižiantys laiškai. Ar taip padarė iš nusižeminimo, ar iš puikybės? Jį aplankęs tėvas de Monti ragino pakviesti gydytoją. „Reikia šaukti kaip Jobui, – atsakė jis, – kad kursai pradėjo, pats sutrintų mane.“ 106Kai kas ragino Ransė kurį laiką palikti vienuolyną. „Ateidamas čia aš pasakiau, – atsiliepė jis, – „Haec requies mea.“ 107

Tiems, kurie jam kalbėdavo apie greičiausiai neilgą Trapistų vienuolyno amžių, jis atsakydavo: „Vienuolynas išliks tiek, kiek jam lemta išlikti. Jeigu ankstesniais amžiais būtų vadovautasi nuomone, kad šiame pasaulyje viskam lemta pranykti, koks tada šiandien būtų Kristaus laukas?“

1695 metų spalį Ransė nusiuntė karaliui atsistatydinimo prašymą; laiško žodžiai iš tiesų jaudina: „Jūsų Didenybe, trokšdamas greičiau įvykdyti Dievo man seniai įkvėptą sumanymą praleisti gyvenimą asketiškoje vienatvėje ir pasiruošti mirčiai, jausdamas, kad mano kasdien silpstanti sveikata nebeleidžia stropiai vadovauti broliams, kaip privalau, ir perspėja, kad paskutinės mano gyvenimo valandos jau nebetoli, aš manau, kad pirmasis žingsnis, kurį turėjau žengti – atsisakyti vadovavimo šiai abatijai, kurią gavau iš jūsų karališkos malonės, todėl jums įteikiu šį atsistatydinimo prašymą.“

Liudvikas XIV priėmė atsistatydinimo laišką iš Paryžiaus arkivyskupo rankų ir pasakė: „Atgabenusiam laišką broliui liepkite grįžti pas trapistus; tegul ponas abatas Dievo akivaizdoje išnagrinėja prašymą ir atvirai pasako, ką jis mano esant geriausia.“ Paryžiaus arkivyskupas parašė Ransė: „Aš jus sveikinu iš visos širdies dėl tolesnių veiksmų, kurie sekė karaliaus jums suteiktą malonę pastarosios valdovo audiencijos metu; pats kaip galėdamas, kaip uoliausias ir ištikimiausias jūsų tarnas gyniau jūsų interesus.“ Karalius pavedė Dom Zozimui, Trapistų vienuolyno priorui ir Ransė draugui, perimti Ransė pareigas. 1695 metų rugsėjo 19 dieną iš Romos atkeliavo bulė, to paties mėnesio 28 dieną naujasis abatas pradėjo vadovauti vienuolynui. Vos ant kojų pastovintis senasis abatas suklupo prie naujojo kojų ir tarė: „Mano tėve, jums, kaip savo viršininkui, pasižadu būti klusnus ir meldžiu mane laikyti neverčiausiu savo vienuolyne.“ Abatas Zozimas puolė ant kelių ir atsakė: „O aš, mano tėve, atnaujinu savo paklusnumo įžadą, kurį daviau vos atėjęs į šituos šventus namus.“ Neprilygstamas savęs atsižadėjimas, į nepaprastas aukštumas iškėlęs žmogaus prigimtį. Ne du žmonės suklupo vienas priešais kitą, o du šventieji; tai regėjimas, kurį gali išvysti nebent prasivėrus dangui.

Ransė, dabar jau paprastas vienuolis, asmeniniu elgesiu toliau rodė pavyzdį vienuolynui, kurį savo įsakymais buvo pavertęs šventove. Ransė, netekusiam viršenybės ir dėl to dar įtakingesniam, Bosiuė ir toliau pavesdavo dvasinės paguodos reikalingus savo draugus. „Aš jus prašau pasimelsti, – rašė Bosiuė, – už tris labai gerus mano draugus, su kuriais daugelį metų artimai bendravau, kuriuos Dievas iš manęs pasiėmė per kokias dvi savaites dėl įvairių nelaimingų atsitikimų. Šventojo Luko vienuolyno abatą pražudė netikėčiausias atsitikimas: arklys jį taip smarkiai trenkė ant žemės, kad po valandos vyras mirė būdamas tik trisdešimt ketverių metų.“