Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Ir tai sakote jūs, ponia! – išsigandusi atsiliepdavo Iskuhi. – O kokios mėlynos jūsų akys ir kokie šviesūs plaukai…

– Kiek dar kartų turėsiu tave prašyti, mano mieloji, nevadinti manęs ponia, o sakyti „Žiuljete“ ir „tu“. Argi tau malonu kiekvieną kartą pabrėžti, kad aš už tave daug vyresnė?

– Ne, ne, to aš tikrai nenoriu… Atleiskite… Atleisk…

Žiuljetė nejučiomis nusijuokė, kad į jos koketišką pajuokavimą žiūrima taip rimtai, tokiomis išsigandusiomis akimis, kone su siaubu.

Iskuhi turėjo palikti Zeitune beveik viską, ką turėjo. Mažas ryšulėlis, kurį Tovmasianams buvo leista pasiimti į tremties kelią, liko gulėti kažkur nesvetinguose laukuose anapus miesto. Ji neturėjo nieko daugiau, tik padėvėtus drabužius, suplyšusius batus ir kojines – tai, su kuo pasirodė Johunoluke. Žiuljetė aprengė ją nuo galvos iki kojų. Jai tai teikė daug džiaugsmo. Pagaliau pravertė didžiulis drabužių prigrūstas lagaminas, ištikimai atkeliavęs su ja iš Paryžiaus per Stambulą ir Beirutą iki šio užkampio (juk niekada nežinai, ko gali prireikti.) Tiesa, moterų drabužiai panašūs į žalius vasaros lapus: jie nuvysta atėjus mados rudeniui, nors audinys atrodytų dar visai naujas, brangus. Žiuljetė nežinojo, kas dedasi Paryžiaus madų pasaulyje, todėl „vien iš nuojautos“ kūrė savo madą, persiūdavo ir keisdavo savo bei Iskuhi apdarus. Šis aistringai dirbamas popietės darbas prasmingai pakeisdavo rytmečio triūsą namuose ir sode, tad Žiuljetė iš tikrųjų neturėjo laiko pagalvoti apie ką nors kita. Madų ateljė buvo atidaryta viename iš tuščių namo kambarių. Ponia pasirinko dvi pagalbininkes iš Johunoluko. Garsas pasklido po kaimus. Pas Žiuljetę be pertraukos ėjo moterys, siūlydamos senus ir naujus šilko audinius ir nėrinius. Žiuljetė susirinko tiek atsargų, kad būtų galėjusi aprengti didelio pobūvio moterų pulką. Valandos bėgo. Nestokodama gražaus įkvėpimo be „Vogue“ pagalbos braižydavo eskizus ant popieriaus. Pagal kai kuriuos iš karto imdavo siūti, visai nesvarbu kokiam tikslui. Vargšė Iskuhi galėjo tik stebėti jos darbą. Užtai ji buvo pasakiškas modelis Žiuljetės menui. Jai ypač tiko blausios spalvos. Iskuhi nuolat turėjo ką nors matuotis, paleisti plaukus, vėl juos sukelti, sukiotis šen ir ten. Visa tai jai patiko. Noras gyventi, kurį buvo palaidojęs Zeituno žmonių likimas, prabudo, jos skruostai lengvai paraudo.

– Tu tikra veidmainė, ma petite, – kalbėjo Žiuljetė. – Galima pagalvoti, kad niekada nevilkėjai nieko kito, tik tuos jūsų švarkus, na, gal dar turkišką šydą ant veido. Bet štai apsivelki mano drabužiais ir žingsniuoji su jais taip, lyg visą gyvenimą tik ir galvotum apie madas. Ne veltui Lozanoje tau buvo prancūzų kultūros pamokos.

Vieną vakarą Žiuljetė pareikalavo, kad Iskuhi užsivilktų gražiausią jos suknelę su iškirpte, be rankovių. Iskuhi veidas patamsėjo.

– Juk tai neįmanoma. Su tokia ranka kaip mano…

Žiuljetė pažvelgė į ją susirūpinusiu žvilgsniu.

– Iš tikrųjų… Bet kiek gi laiko užtruks visa ši istorija? Du mėnesius, tris? Paskui važiuosime į Europą. Tave, Iskuhi, būtinai pasiimsiu. Duodu žodį. Paryžiuje ir Šveicarijoje yra ligoninių, kuriose tokius dalykus išgydo.

Beveik tą pat valandą, kai Gabrielio Bagratiano žmona postringavo reikšdama tokias drąsias viltis, pirmieji išsekusių tremtinių būriai pasiekė Deir es Zoro dykumą, jų tremties tikslą Mesopotamijoje.

Iskuhi ne visada buvo tokia tyli ir nedrąsi. Kai siaubingi vaizdai ilgesnį laiką nutoldavo, kai kaukių kaleidoskopas palikdavo ją ramybėje, ji staiga vėl galėdavo juoktis ir linksmai, nuotaikingai pasakoti įvairias įdomias istorijas iš Zeituno laikų. O Stefanas atrado, kad ji dar ir dainininkė. Jis pradėjo vos ne kiekvieną popietę lankytis siuvykloje. Žiuljetė vėl buvo įsikandusi temą, kuri jos vyrui jau ne kartą gadino nuotaiką. Keista, bet dabar ji vietoj Gabrielio užsipuldavo Iskuhi, kai norėdavo pasakyti kokią niekinamą pastabą apie armėnų tautą ir ją kaip kokį tamsų užkampį priešpastatyti gãlų civilizacijos šviesos jūrai.

– Jūs sena tauta, – postringaudavo ji. – Sakykim! Tauta su savo kultūra! Gerai! Bet kaip jūs galite įrodyti tą savo kultūrą? Žinoma, man visą laiką kartoja vardus: Abovianas, Rafi, Siamanto 32! Bet kas žino tuos vardus? Tik jūs, daugiau niekas pasaulyje. Jūsų kalbos joks europietis negali suprasti ar išmokti. Jūs neturėjote nei Rasino, nei Voltero. Neturite nei Katulo Mendeso 33, nei Pjero Loti 34. Ar esi skaičiusi ką nors Pjero Loti, mieloji?

Iskuhi, nustebinta tokios piktos kalbos, pakėlė galvą.

– Ne, ponia… ne, nesu nieko skaičiusi.

– Tai knygos apie tolimas šalis, – pasipiktinusi komentavo Žiuljetė, lyg būtų galima priekaištauti Iskuhi, kad ji nepažįsta Pjero Loti. Žiuljetė elgėsi nelabai kilniai mesdama Iskuhi tokius neparankius palyginimus. Bet dabartinė jos padėtis vertė ją ginti tai, kas sava, nuo galingesnės aplinkos. Iš Iskuhi akių buvo matyti, kad ji turėtų ką atsakyti. Po valandėlės ji tik vargais negalais pratarė vieną dalyką:

– Mes turime senų dainų, jos labai gražios.

– Padainuokite ką nors, panele, – paprašė Stefanas, iki tol žiūrėjęs į ją iš kambario kampo. Iskuhi jo beveik nepastebėjo. Bet dabar jai kaip niekada pasidarė aišku, kad prancūzės sūnus yra tikras armėnų berniukas be jokių kitos tautos priemaišų, po išblyškusia kakta žvelgia nepakartojamos jo tautos akys, nors jos gyvenime matė vien tai, kas gera ir malonu. Gal šis suvokimas padėjo jai įveikti vidinį pasipriešinimą ir ryžtis padainuoti. Ji dainavo ne Žiuljetei, kad įtikintų ją armėnų dainų grožiu. Ji dainavo tik Stefanui, lyg jos pareiga būtų šį nuklydusį berniuką grąžinti į jo ir savo pasaulį. Iskuhi balsas buvo aukštas ir švelnus, ne skardus suaugusios moters sopranas, o greičiau mažos mergaitės balselis. Bet liūdna ritminga melodija vaikišką balsą pavertė tarytum žynės balsu. Ji pradėjo dainuoti dainą, kurią buvo atsinešusi iš Johunoluko į Zeituno našlaičių namus, dainą apie tai, kad viskas ateina ir išeina. Tai buvo septynių kaimų darbo daina ne tik dėl išmintingo teksto, bet ir dėl lakios melodijos:

Klausydama Iskuhi Žiuljetė labai aiškiai pajuto tai, kas joje nepasiekiama, kas priešinasi jos pastangoms drovumo, liūdesio formomis, netgi nenoru priimti jos dovanas. Kadangi ne viską suprato, paprašė kai kurias dainos vietas išversti. Kai priėjo prie paskutinės strofos, ji triumfuodama pareiškė:

– Štai dar vienas liudijimas, kokie jūs pilni didybės. Šviesus vaikelis, kurį myluoja motina žemė, tai armėnai, o nežinomos gentys – tai visi kiti.

Stefanas kone įsakmiu balsu paprašė:

– Dar ką nors, Iskuhi!

Žiuljetė dabar norėjo išgirsti ką nors aistringa. Ne kažkokių mįslių, ne apie šviesius vaikelius ir nežinomas tamsias gentis.