Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Kas girdėti Alepe?

– Ar yra žinių iš kitų vilajetų?

– O kas bus su mumis?

Gydytojas, nuvyniojęs tvarstį ir plaudamas Iskuhi ranką šiltu vandeniu, karčiai nusijuokė:

– Kur mus dar galima ištremti? Prie Musa Dago mes ir taip tremtyje.

Iš gatvės veržėsi minios triukšmas. Ter Haikazunas nutraukė pokalbį. Jis įsmeigė į Bagratianą drovias, bet valingas akis:

– Būkite toks geras, Gabrieli Bagratianai, tarkite žmonėms keletą raminamų žodžių, liepkite skirstytis.

Kodėl Ter Haikazunas šiam uždaviniui pasirinko Gabrielį, paryžietį, kuris su šiais kaimiečiais turi mažai ką bendra? Su žmonėmis turėtų kalbėti muchtaras Kebusianas. O gal kunigas, prašydamas jį, turėjo kažkokį slaptą tikslą? Gabrielis išsigando ir sumišo. Vis dėlto jis paklaũsė Ter Haikazuno, į šventorių už rankos išsivedė ir Stefaną. Armėnų kalba buvo jo gimtoji kalba, bet pirmąją akimirką, kai reikėjo kreiptis į žmones – jų jau buvo susirinkę apie penkis šimtus – jam tai pasirodė tarytum įžūlumas, neleistinas kišimasis ne į savo reikalus. Jam, ko gera, būtų paprasčiau kalbėti turkiškai, kariuomenės kalba. Bet tik pirmieji žodžiai sekėsi sunkiai, paskui skiemenys jungėsi vis sklandžiau, senoji kalba atsigavo, ėmė skleistis ir šakotis. Jis prašė Johunoluko žmones ir tuos, kurie atėjo iš kitų kaimų, ramiai skirstytis ir eiti namo. Įstatymų pažeidimų įvykę tik Zeitune ir niekur daugiau, tikrosios priežastys bus greitai išaiškintos. Kiekvienas armėnas žino, kad Zeitunas nuo seno esąs išskirtinis miestas. O Musa Dago žmonėms, gyvenantiems visai kitoje srityje ir niekada nesikišantiems į politiką, nesą nė mažiausio pavojaus. Bet kaip tik tokiais laikais šventas dalykas yra tvarka ir ramybė. Jis, Gabrielis Bagratianas, pasirūpinsiąs, kad nuo šiol kaimams būtų pranešama apie kiekvieną svarbų įvykį. Jei reikės, bendruomenėms teks rinktis į pasitarimą ir nuspręsti, ką daryti ateityje.

Gabrielis ir pats stebėjosi, kad kalba su pasitikėjimu, randa tinkamų žodžių ir kad klausytojus jo žodžiai ramina. Kažkas net sušuko:

– Tegyvuoja Bagratianų šeima!

Bet vienas moteriškas balsas aimanavo:

– Astvac im , mano Dieve! Kas bus su mumis?

Žmonės iš aikštės ir nesiskirstė, susibūrė į mažas grupeles ir jau nebestovėjo apsupę bažnyčią. Iš zaptijų liko tik Ali Nazifas, du jo draugai nuėjo savais keliais. Gabrielis priėjo prie rauplėtojo žandaro, kuris dabar nebuvo tikras, ar laikyti jį dideliu ponu, ar chansir kiafir, kiaule netikėliu, kuriam, taip klostantis aplinkybėms, net neverta atsakinėti į klausimus. Suprasdamas šias jo abejones, Bagratianas kreipėsi į zaptiją labai išdidžiai:

– Tu žinai, kas aš. Esu aukštesnis už tave, tavo viršininkas, aš – armijos karininkas.

Ali Nazifas nutarė, kad geriausia bus atiduoti pagarbą. Gabrielis reikšmingu gestu įkišo ranką į kišenę.

– Karininkas neduoda bakšišo. Bet aš tau štai duodu dvi medžidijas, avansą už netarnybinę užduotį, kurią tau pavedu.

Ali Nazifas dar labiau pasitempė. Bagratianas mostu parodė, kad zaptijas gali stovėti laisvai.

– Pastaruoju metu tarp jūsų, zaptijų, pasirodė naujų veidų. Ar jūsų postas sustiprintas?

– Efendi, mūsų buvo per mažai. Juk tarnyba sunki ir atstumai tokie dideli. Todėl gavome pastiprinimą.

– Ar tai tikroji priežastis? Na, į šį klausimą gali ir neatsakyti. Kaip tu gauni įsakymus, atlyginimą ir visa kita?

– Vienas iš mūsų vyrų kas savaitę joja į Antakiją, ten ir gauna įsakymus.

– Duodu tau netarnybinę užduotį, Ali Nazifai! Jei gautum kokį įsakymą ar iš savo draugų sužinotum ką nors, kas būtų svarbu šių kaimų žmonėms, tučtuojau ateik į mano namus! Ar supranti? Tada tau sumokėsiu tris kartus daugiau.

Neprarasdamas išdidumo Bagratianas paliko zaptiją stovėti, o pats grįžo į zakristiją.

Altuni baigė apžiūrinėti Iskuhi ranką ir su pašaipa pasakė:

– Maraše yra didelė ligoninė, instrumentai, operacijų salė, medicinos bibliotekos, o tas asilas mano kolega net nesugebėjo įstatyti į vietą sąnario. Ko galima reikalauti iš manęs? Juk aš neturiu jokių prietaisų, išskyrus surūdijusias reples dantims traukti. Turėsime įtverti ranką dviem lentelėmis. Ji atrodo baisiai. Mergaitei reikia jaukaus kambarėlio, lovos ir geros priežiūros. Žinoma, tavo žmonai, Aramai, taip pat!

Senasis meistras Tovmasianas susiėmė už galvos:

– Kai pardaviau namą, pas mane taip maža vietos. Kaip mes visi sutilpsime?

Gabrielis Bagratianas iš karto pasiūlė užleisti panelei Tovmasian vieną savo namų kambarį su gražiu vaizdu į kalnus. Ten ji bus slaugoma taip, kaip reikalauja daktaras Altuni. Gydytojas labai apsidžiaugė:

– Goh em, aš patenkintas, mano drauge! O šią nelaimingą būtybę, Sato, galbūt irgi priimsi į savo namus, kad visi mano gerbiami pacientai būtų po vienu stogu? Mano senos kojos būtų tau labai dėkingos.

Taip ir buvo padaryta. Aramas ir Hovsana nuėjo su tėvu Tovmasianu, pasiėmė ir Gevorką, šokėją, kuris senajam Tovmasianui galės padėti namuose ir dirbtuvėje. Gabrielis pasiuntė Stefaną namo, kad praneštų Žiuljetei naujienas. Berniukas be kvapo įpuolė į namus:

– Mama, mama! Žinai, kas atsitiko! Pas mus ateis svečių. Panelė Iskuhi, Zeituno pastoriaus sesuo. Ir maža mergaitė su kruvinomis kojomis.

Žiuljetę netikėta žinia labai sujaudino. Gabrielis niekada nesikviesdavo į savo namus žmonių nepasitaręs su ja. Jųdviejų santykiuose galėjai jausti savotišką netikrumą, nepasitikėjimą, ypač kai reikėdavo bendrauti su jo tautiečiais. Bet kai jis po dešimties minučių pasirodė su Iskuhi, daktaru Altuni su žmona ir Sato, Žiuljetė visus sutiko labai nuoširdžiai. Kaip daugelį gražių moterų ją papirkdavo moteriškas žavesys, ypač jaunesnės už ją būtybės. Vargšės Iskuhi išvaizda pažadino joje vyresnės sesers rūpestingumą, norą padėti. Duodama nurodymus, kaip apgyvendinti svečius, ji su malonumu mintyse kalbėjo: „Ji iš tiesų ypatinga! Tokie subtilūs veidai tarp jų retai pasitaiko. Kad ir apdriskusiais drabužiais, ji atrodo kaip kilminga moteris. Ir prancūziškai kalba kaip reta kuri tarp armėnių.“ Greitai kambarys buvo paruoštas. Žiuljetė pati atnešdavo Iskuhi vieną ar kitą smulkmeną, net puikius nėriniuotus naktinius marškinius iš savo atsargų. Nepagailėjo kvepalų ir tualetinio vandens, nors šios brangenybės čia taip sunkiai pasiekiamos.

Altuni dar kartą, plūsdamas didmiesčio Marašo medikus, apžiūrėjo Iskuhi ranką.

– Ar tau skauda, vaikeli?

– Ne, skaudėti jau nebeskauda, tik toks jausmas, slogus… – ji ieškojo tinkamo žodžio, – nejautrumo jausmas.

Senasis gydytojas buvo įsitikinęs, kad jo pastangos nedaug padės mergaitės rankai. Vis dėlto, neišmanydamas, ką dar galėtų padaryti, uždėjo jai didelį įtvarą, dengiantį petį iki pat kaklo. Galima buvo grožėtis, kaip vikriai dirba parudavusios, raukšlėtos senuko rankos.

Po valandėlės Iskuhi gulėjo minkštoje lovoje švariai ir patogiai, gerai prižiūrima. Žiuljetė padėjo kaip galėdama, o dabar norėjo išeiti:

– Jei ko nors prireiktų, mieloji, garsiai paskambinkite šiuo varpeliu. Valgyti jums atneš į lovą. Bet prieš tai aš dar užsuksiu pas jus.

Iskuhi pažvelgė į savo geradarę didelėmis savo tautos akimis, kuriose galėjai pamatyti gąsdinančias tolumas, tačiau ne sugrįžimo džiaugsmą:

– Ak, ačiū, ponia… Man nieko netrūksta… Ačiū, ponia…

Ir staiga atsitiko tai, ko nebuvo atsitikę nei tą baisiąją savaitę Zeitune, nei einant kolonoje, nei kelionės metu. Iš akių pasipylė ašaros. Tai buvo nevalingas protrūkis, verksmas be kūkčiojimo, nesulaikoma vienoda srovė, išvaduojanti iš sąstingio, kažkas tolima ir liūdna kaip toji rytietiška stepė, iš kurios ji atėjo. Iskuhi verkė ramiu veidu, nuolat kartodama: