Anders Rydell: Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Adolfas Hitleris šią legendą pavertė kertiniu savo politinės pozicijos akmeniu.

Remarko pasaulyje karas buvo pralaimėtas fronte. Su tuo negalėjo susitaikyti judėjimas, siekiantis perginkluoti Vokietiją ir šlovinantis fronto nuotykius.

„Vakarų fronte nieko naujo“ cenzūravimas buvo bloga žadantis ženklas. Prieš porą mėnesių, rugsėjį, nacistų partija netikėtai tapo antra pagal dydį šalyje. Dar prieš dvejus metus Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija ( Nazionalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei , sutrumpintai NSDAP) buvo menkai žinoma ultradešiniųjų grupuotė politikos periferijoje, kurią rėmė 2,6 proc. rinkėjų. 1930 m. už Adolfą Hitlerį balsavo daugiau nei 6 milijonai vokiečių. Finansų krizė privertė žmones įsiklausyti į nacistų žodžius. Prasidėjo kultūrinis karas.

Remarko knygos 1930 m. buvo uždraustos Tiuringijoje, kur Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos nariai dalyvavo tos žemės vyriausybės veikloje. Taip pat uždrausta Igorio Stravinskio muzika ir Sergejaus Eizenšteino filmai, bet pirmiausia kliuvo moderniai vaizduojamajai dailei. Naujasis Tiuringijos žemės vidaus reikalų ir švietimo ministras, nacistas Vilhelmas Frikas (Wilhelm Frick) liepė perkelti į rūsį Veimaro rūmų muziejuje eksponuotus šiuolaikinio meno meistrų Paulio Klė (Paul Klee), Oto Dikso (Otto Dix), Franco Marko (Franz Marc) ir Emilio Noldės darbus. Friko kultūros politika vadovavosi šūkiu: „Prieš juodaodžių kultūrą vokiečių liaudies kultūros labui.“

Pasipriešinimas modernizmui suintensyvėjo XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje. Nacionaliniu lygmeniu nacistų kultūros karuose itin aršiai dalyvavo Kovos už vokiečių kultūrą sąjunga ( Kampfbund für deutsche Kultur ). Pasivadinusi kariškai skambančiu vardu, ji buvo sukurta 1928 m. ir viliojo į savo gretas nacistus, intelektualus ir žmones, konservatyviai žvelgiančius į kultūrą. Jai pavyko sutelkti pirmiausia völkisch pažiūrų judėjimus. Šioms organizacijoms priklausė šimtai tūkstančių narių, iš jų nacistai tikėjosi politinės paramos. Svarbus sąjungos tikslas buvo parodyti intelektualesnį ir gražesnį nacistų veidą. Kovos už vokiečių kultūrą sąjunga vykdė kultūrinę ir politinę programą, joje buvo justi Juliaus Langbeno įtaka. Tik sąsajos su XIX a. idėjomis apie kultūrą ir rasę buvo ne vien dvasinės, veikiau tiesioginės. Vieni iškiliausių sąjungos narių buvo Vagnerio giminės atstovai, pavyzdžiui, didelė Hitlerio gerbėja Vinifreda Vagner (Winifred Wagner), Richardo Vagnerio sūnaus Zygfrido našlė. Taip pat Eva Čemberlen (Eva Chamberlain), Richardo Vagnerio dukra ir brito rasių ideologo Hiustono Stiuarto Čemberleno (Houston Stewart Chamberlain) našlė. Šio knyga „XIX a. pagrindai“ ( Die Grundlagen des 19. Jahrhunderts ) apie antikos idealus perduodančią germanų rasę buvo vienas nacistų kanonų.

Čemberlenas, be kita ko, argumentavo, kad renesansas buvo grynai vokiškas reiškinys, sukurtas germaniškos šiaurės Italijos dvasios, tik vėliau, susimaišius rasėms, išsigimęs.

Völkisch judėjimą ir nacistų partiją pirmiausia vienijo Kovos sąjungos įkūrėjas Alfredas Rozenbergas – nacių ideologas, kurio pasaulėžiūroje XIX a. idėjos apie rases, meną ir antisemitizmą tiko moderniam liaudies judėjimui.

Iš Taline gyvenusios vokiečių šeimos kilęs Rozenbergas Maskvoje baigė architektūros studijas. 1918 m., po Rusijoje įvykusios revoliucijos, jis rėmė baltuosius ir buvo priverstas bėgti. Būdamas išeivis, Rozenbergas susikūrė beveik mitinį tėvynės Vokietijos paveikslą, be to, jam įtaką darė Čemberleno idėjos apie germanų rasę. Dvidešimt šešerių Rozenbergas 1918 m. persikėlė į Miuncheną, revoliucinių nuotaikų katilą, priglaudusį didelę kontrrevoliucijos šalininkų iš Rusijos bendruomenę. 1919 m. pradžioje, po lapkričio maišto, socialistai perėmė valdžią ir Miunchene, kur paskelbė Bavarijos tarybų respubliką. Sukilimas buvo trumpas ir jau po mėnesio respubliką sumušė vokiečių savanoriai, kurių gretose kovojo iš fronto grįžę kariai. Vis dėlto trumpas komunistų valdymo laikotarpis paliko ryškių pėdsakų ir sustiprino Miuncheno dešiniųjų ekstremistų gretas.

Alfredas Rozenbergas nebuvo vienintelis Trečiojo reicho vadas, kuris dalyvavo pačiame politinių įvykių sūkuryje. Miunchene tuo metu rezidavo ir Adolfas Hitleris, Heinrichas Himleris, Rudolfas Hesas (Rudolf Hess) ir Hansas Frankas (Hans Frank). Kai kurie jų sukiojosi keistos organizacijos „Tulės draugija“, kuri vėliau prisidėjo prie nacistų partijos atsiradimo, aplinkoje. Draugijos šaknys siekė völkisch judėjimą, jos tariama veikla buvo antikinės istorijos studijos. Iš tiesų tuo vardu dangstėsi slapta draugija „Germanorden Walvater“, kuri gilinosi į ariosofiją – mokslą, vienijantį religiją, rasių klausimus ir runų mistiką. Šio mokslo centre buvo senoji arijų rasė. Norintys tapti draugijos nariais turėjo pasirašyti sutartį ir prisiekti, kad jų giminės gyslomis neteka žydiškas ar koks kitas svetimas kraujas. Ši draugija tapo ekstremistine dešinės pakraipos politine jėga revoliuciniame Miunchene. „Tulė“, be kita ko, leido antisemitinį laikraštį „Völkischer Beobachter“, į kurį pradėjo rašyti Alfredas Rozenbergas. Draugijos simbolis buvo peilis ir svastika, o tai vėliau įkvėpė Adolfą Hitlerį kuriant nacistų partijos simboliką. XIX a. svastika buvo aptinkama archeologinių kasinėjimų vietose Danijoje ir siekė tautų kraustymosi laikus, taip pat Heinricho Šlymano (Heinrich Schliemann) Trojos kasinėjimų vietose. Romantizmo laikotarpiu simbolis buvo susietas su arijų rase.

„Tulės“ nariai 1919 m. pradžioje dalyvavo ir kuriant politinį Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos gemalą – partiją, prie kurios Adolfas Hitleris prisidėjo tų pačių metų spalį. Alfredas Rozenbergas tada jau buvo jos narys. Jo karjera nedidelėje, bet vis augančioje partijoje pirmiausia pasireiškė per laikraštį, kuriam rašė ir netrukus buvo paskirtas vyriausiuoju redaktoriumi. 1920 m. ši partija nupirko „Völkischer Beobachter“ iš „Tulės“ draugijos ir pavertė partijos laikraščiu.

Iš pradžių Hitleriui imponavo rafinuotas jaunojo išeivio iš Baltijos šalių intelektualumas ir fanatiškas nusistatymas prieš bolševizmą. Rozenbergas padėjo formuoti nuomonę, kad bolševikų vadovaujama revoliucija iš tiesų buvo žydų įvykdytas valdžios užgrobimas. Keletas bolševikų vadų buvo žydų kilmės, garsiausias jų – Levas Trockis. Antisemitizmas ir antikomunizmas tapo dviem tos pačios monetos pusėmis.

Dauguma tos pačios partijos narių laikė Alfredą Rozenbergą nelanksčiu ir sunkiu žmogumi. „Ribotos vaizduotės baltasis, mąstantis pašėlusiai painiai“, – sakoma, kad taip apie Rozenbergą kalbėjo pats Hitleris. Taip pat buvo visuotinai manoma, kad jis prastas vadovas. Dėl šios priežasties Hitleris ir paskyrė jį laikinuoju partijos vadovu, kol pats sėdėjo kalėjime po nepavykusio Alaus pučo 1923 m., kai nacistai bandė perimti valdžią. Hitleris nerimavo, kad stipresnis lyderis galėtų jį pakeisti, bet akivaizdu, kad iš Rozenbergo tikrai nesitikėjo smūgio peiliu iš nugaros.

Rozenbergas buvo atsidavęs idealistas, o ne slidus, išskaičiavimais besivadovaujantis politikas. Jis nusileido strateginiams partijos karjeristams, tokiems kaip Jozefas Gebelsas. Rozenbergas pirmiausia buvo apimtas idėjų apie kraujo mitą ir vokiečių kultūros pranašumą. Jis tapo tilto tarp v ölkisch judėjimo ir nacistų kultūros politikos statytoju. XX a. trečiame dešimtmetyje „Völkischer Beobachter“ Rozenbergas aršiai puolė klestintį Veimaro respublikos kultūrinį gyvenimą. Kliuvo menui ir stipriam vokiečių ekspresionizmui. Rozenbergo meno idealo šaknys siekė antikinę Graikiją. Apie tai jis kalba knygoje „XX a. mitas“ ( Der Mythus des 20. Jahrhunderts ), pelniusioje jam svarbiausio partijos ideologo vardą. Rozenbergas turėjo ambicijų šia daugiau nei vieno milijono egzempliorių tiražu iki 1945 m. parduota knyga sukurti ideologinį nacionalsocialistinės politikos pamatą. Nemažai peno idėjoms semtasi tiesiogiai iš ekstremistinių dešiniųjų pažiūrų XIX a. mąstytojo Čemberleno. Vis dėlto Rozenbergas plėtojo kultūros kritikos temą, nukreipdamas ją prieš populiariausias to meto meno kryptis. Rozenbergo ekspresionizmo ir „mito“ aprašymuose buvo justi Nyčės žodžių aidas: „Mitų neturinčio pasaulio tragedija visu gražumu atsiskleidė vėlesniais dešimtmečiais. Intelektualizmas tapo nepageidaujamas. Begaliniai spalvų ieškojimai buvo niekinami. Tikrą jausmą pakeitė pokyčių, išraiškos ir srovės troškimas. Šios didelės įtampos padariniu tapo nuopuolis, pavadintas ekspresionizmu. Visa karta šaukė žodį „išraiška“, tačiau neturėjo ko išreikšti. Šaukėsi grožio, bet nebeturėjo grožio idealo. Jie norėjo rasti kūrybingumą gyvenime, o prarado bet kokį gebėjimą kurti. Paskui ekspresionizmas tapo mada ir, užuot buvęs kūrybine jėga, virto žemyn smunkančia tendencija. Šį nedisciplinuotą ir primityvų meną prarijo sugedusi karta.“