Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Prinzregenten gatvėje sparnus skleidė penkių metrų aukščio auksinis erelis ir traukiamas šešių Ardėnų arklių lėtai sklendė pirmyn. Sveikindami fiurerį, kraujo raudonumo vėliavas su svastika kėlė kryžiuočių raitininkai. Adolfas Hitleris sėdėjo pasviręs į priekį, suspaudęs rankas tarp kojų, užsitraukęs ant akių kepurę su snapeliu ir apsuptas augalotų SS kareivių. Už jo šmėžavo Hermanas Geringas su baltutėle uniforma ir aukštais juodos spalvos jojiko batais. Kairėje sėdėjo propagandos ministras Jozefas Gebelsas su žmona Magda. Dešinėje buvo įsitaisęs reichsministras Rudolfas Hesas.

Hitleriui tai buvo ilgai laukta diena, kai jis iškilmingai atidarė muziejų, kurio kertinį akmenį iš vokiškos klinties įkalė tą nelaimingą dieną prieš ketverius metus.

Atidarymo ceremonija turėjo būti ne mažiau prašmatni. Paskelbtas vokiečių kultūros atgimimą žymintis trijų dienų miesto festivalis „Vokietijos meno dienos“, vyko paradai, buvo sakomos kalbos ir rengiamos parodos. Miunchenas iškilmėms pasirinktas neatsitiktinai. Čia atsirado ir veikė nacionalsocialistų judėjimas. Karaliaus aikštė tapo kultine nacistų partijos vieta. Ji buvo masinių partijos narių susitikimų buveinė nuo XX a. trečio dešimtmečio, o perėmęs valdžią 1933 m. Hitleris paskelbė, kad aikštė taps „judėjimo ceremonijų bamba“. Veja buvo pakeista 20 000 masyvių granitinių blokų. Aplink aikštę įrengtos svarbiausios partijai kulto vietos. Rytinėje pusėje nacistai surentė šventovę, kur ilsėjosi šešiolika per 1923 m. Alaus pučą nukautų nacistų. Dviejų pastatų komplekso autorius buvo Paulis Liudvikas Trostas.

Ranka pasiekiamas buvo ir kitas partijai svarbus pastatas – Rudieji rūmai, nacistų partijos nacionalinis štabas. Adolfas Hitleris iki pat mirties ten turėjo savo biurą, ant jo sienos kabojo didelis automobilių gamintojo ir antisemito Henrio Fordo portretas. Pastate taip pat saugota „Blutfahne“ – krauju aptaškyta vėliava, nešta per Alaus pučą ir laikoma šventa nacistų relikvija.

Arcis gatvėje šalia aikštės stovėjo Trosto suprojektuoti Fiurerio rūmai, vulgariai pompastiškas reprezentacinis pastatas, kuriame Hitleris po metų pasirašė Miuncheno susitarimą ir pažadėjo taiką mainais į vokiškai kalbančios Čekoslovakijos dalies aneksiją. Statinys suręstas kaip Potiomkino kaimas – pagrindinė funkcija buvo sukurti įspūdį, o viduje plytėjo negyvos erdvės, reikalingos didingiems estetiniams efektams.

Po parado Adolfas Hitleris pakilo į priešais „Haus der Deutschen Kunst“ duris sumontuotą podiumą. Ilga kolonų eilė sudarė išskirtinį foną jo pranešimui: „Čia ir dabar skelbiu, kad esu visiškai apsisprendęs išspręsti meno kalbos klausimą Vokietijoje, visai kaip tai buvo padaryta su politine suirute. „Meno kūriniai“, kurie yra nesuvokiami ir gali būti suprasti tik pasitelkus pompastiškas instrukcijas, […] daugiau nebus brukami vokiečių liaudžiai!“

Pliūptelėjo džiaugsmo banga. Hitleris dažnai pradėdavo kalbas ramiai ir tyliai, beveik droviai, o paskiau stiprindavo balsą, kol pasiekdavo jausmingą ir agresyvią kulminaciją. Ši demagogiška technika padėdavo sukurti isterišką atmosferą partijos suvažiavimuose. Vis dėlto šiandien jo agresija neatrodė esanti efektingas retorikos numeris masėms įkaitinti. Jis kalbėjo ne ištikimiems partijos nariams Niurnberge, o saulėtą sekmadienį, stebint šeimoms su vaikais, atidarė muziejų Miunchene.

Hitleris kalbėjo apie tai, kad ketina padėti tašką menui, kurio formų nėra gamtoje.

„Kubizmas, dadaizmas, futurizmas, impresionizmas ir panašiai neturi nieko bendro su mūsų, vokiečių, tauta. Visos šios koncepcijos nėra nei senovinės, nei modernios, jos tėra apsimestinės žmonių, kuriems Dievas nedavė menininko talento, kalbos“, – rėkė Hitleris.

„Su kiekvienu sakiniu Hitleris kalbėjo vis karščiau. Jis virė iš pykčio. Seilės taip tiško, kad net jo paties draugija žiūrėjo pakraupusi iš siaubo“, – liudijo tą dieną tarp klausytojų atsidūręs meno istorikas Paulis Ortvinas Ravė (Paul Ortwin Rave).

Baigdamas kalbą raudonas kaip burokas Hitleris kratė sugniaužtą kumštį žydro dangaus fone: „Nuo šio momento pradedame negailestingą karą su mūsų kultūrai pakenkti norinčiais elementais!“ Aiškiau paskelbti karo moderniajam menui Hitleris negalėjo.

Didžioji vokiečių meno paroda ( Grosse Deutsche Kunstausstellung ) turėjo tapti tiesiogine Hitlerio bandymo sukurti naują vokišką meną išraiška. Pasak Hitlerio, reikia kurti gryną, aiškų ir suprantamą meną. Gluminančių modernizmo stilių mišimo ir eksperimentų turėjo nelikti. Metinė „Haus der Deutschen Kunst“ paroda privalėjo formuoti nacistinio meno stilių.

Ekspoziciją sudarė 884 atrinkti darbai, tačiau Hitleris nebuvo patenkintas, nors ir slėpė tai nuo muziejaus lankytojų.

Prieš atidarydamas parodą Hitleris nerimavo, kaip ekspozicija bus sutikta, ir nusprendė pats patikrinti galerijas. Tai, ką pamatė, sukėlė audringą reakciją: „Šiemet nebus jokios ekspozicijos. Atsiųsti darbai aiškiai byloja, kad Vokietijoje kol kas neturime menininkų, vertų vietos šiame didingame pastate“, – supykęs išrėžė savo fotografui ir draugui Heinrichui Hofmanui (Heinrich Hoffmann).

Įtūžęs Hitleris liepė nedelsiant nukabinti 84 darbus. Kiek nurimęs pats atliko galutinę atranką. Šimtai ekspozicijai atrinktų paveikslų buvo išpeikti Hitlerio, kuris ypač bjaurėjosi „neišbaigtumu“, kitaip tariant, tuo, kas bent kiek panėši į abstrakciją. Ekspozicijos atranka buvo vykdoma paskelbus atvirą kvietimą dalyvauti ir keliant vienintelį reikalavimą – dalyvauti gali tik arijai. Panašu, kad tai nebuvo pakankamas reikalavimas, norint atrasti naują Trečiojo reicho meistrą.

Hitlerio nervingumą rodo ir tai, kad vėliau jis įsakė saugumo tarnybai Sicherheitsdienst šnipinėti muziejaus lankytojus ir surašyti slaptus aktus apie jų reakciją.

Adolfas Hitleris buvo svarbiausias nacistinės Vokietijos meno ekspertas. Kaip tik jo asmeninis skonis daugiausia lėmė Trečiojo reicho estetinę pakraipą. Vis dėlto jo skonis buvo permainingas ir dažnai toks neprognozuojamas, kad kartais net artimiausi kolegos negalėjo atspėti, ką Hitleris dievina ar kuo bjaurisi. Numanyti, ką atmes, paprastai būdavo lengviau. Tam tikru ekspertu tuo klausimu tapo Heinrichas Hofmanas. Dėl to Hofmanui buvo perduotas žiuri darbas, kuriam iš pradžių vadovavo pora gerbiamų meno profesorių.

Hofmanui dar trečiame dešimtmetyje buvo patikėtos Adolfo Hitlerio dvaro fotografo pareigos. Laikui bėgant porelė tapo artimais draugais. Hofmanas su žmona Terese priklausė grupelei kasdien su Hitleriu bendraujančių žmonių. Jis pristatė Hitleriui savo studijos asistentę Evą Braun.

Viešas Hitlerio įvaizdis daugiausia buvo formuojamas per Hofmano objektyvą. Labai populiarioje fotografijų knygoje „Nežinomas Hitleris“ galima pažvelgti į despoto gyvenimą. Čia jis pozuoja su odiniais šortais, iškylauja po medžiu, irstosi valtimi ir lankosi meno ateljė. Išleista visa tokių knygų serija. Antraštės ir perdėm aiški vaizdų kalba panėši į knygeles vaikams, o tai tik dar labiau šiurpina: „Hitleris stato Didžiąją Vokietiją“ (1938), „Hitleris savo kalnuose“ (1938), „Hitleris Lenkijoje“ (1939) ir „Hitleris vakaruose“ (1940) su viršeliu, kuriame fiureris nufotografuotas prie Eifelio bokšto.

Hofmano nuotraukų monopolija sukrovė jam ir Hitleriui turtus. Pirmiausia milijonus reichsmarkių nešė Hofmano pasiūlymas imti autorinį atlygį už nuotraukas, kurios buvo naudojamos pašto ženklams.

Pasak Vokietijos statistikos departamento, 1939 m. vienos reichsmarkės perkamoji galia prilygo maždaug 35 šiandienėms Švedijos kronoms 1. Didelę gautų pajamų dalį Hitleris naudojo savo meno kolekcijai plėsti. Kasmet jis nupirkdavo iš „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ apie 200 kūrinių.