Phil Stutz - Išsilaisvink

Baigęs pažvelgiau į Stivą. Jis švytėjo (gal taip pasirodė tik man, tačiau jo profesoriškos manieros dingo).

– Tai nuostabu, Bari! Tu radai tai, kuo pats iš tikrųjų tiki! Lažinuosi, jau padėjai daugybei žmonių.

Apstulbau.

– Nori pasakyti, kad priimi visas tas prielaidas apie... dvasinę sistemą ir panašiai?

– Tiesiogine prasme, ne, – jis gūžtelėjo. – Bet tu žinai, ką pasakė Paskalis: „Dievą pažįstame širdimi, o ne proto galiomis.“

Negalėjau patikėti savo ausimis.

– Ką tu sakai?

Jis giliai įkvėpė.

– Tu pasiekei rezultatų. Kartais svarbu tik tai.

Aš vis dar nesupratau. Jis kiek pagalvojo ir išsišiepė:

– Tuoj tau bus aiškiau. Vyrukas nueina pas psichoterapeutą ir sako: „Daktare, mano brolis išprotėjo, jis mano, kad yra višta. Ką turėčiau daryti?“ Psichoterapeutas atsako: „Turite paguldyti jį į ligoninę.“ Šis atsako: „Negaliu... man reikia kiaušinių.“

Kai baigiau juoktis, supratau, kad ką tik Stivas paaiškino viską daug geriau, nei pats kada nors būčiau sugalvojęs. Jis pasakė man, kad dvasinė sistema „deda kiaušinius“ ir aprūpina jais pacientus, ir visiškai nesvarbu, kaip tai vyksta, – svarbu, kad tai padeda.

Šitie pietūs buvo mano lūžio taškas. Dabar supratau, jog ne vien Stivas kaltas, kad atsidūriau labirinte, tuo buvo galima apkaltinti daugybę žmonių. Aš, kvailys, įsikaliau, kad žmonės mano išsakytoms mintims nepritars ir stengsis mane užčiaupti. Nenuostabu, kad vaikščiojau pažaliavęs iš pykčio, atrodė, visi aplink pasirengę mane nutildyti, o iš tikrųjų aš pats baigiu uždusinti save kvailomis mintimis! Ir, tarsi sėdėdamas kameroje, staiga atrandu kišenėje visą laiką ten gulėjusį raktą – štai ką gali gyvybinga meilė.

Pradėjau taikyti metodą, nukreiptą į visus: draugus, pacientus, šeimą, – ir pyktis tarsi išgaravo. Negalėjau atsidžiaugti, kaip pagerėjo dvasinė mano savijauta. Dabar žiūrėjau žmonėms į akis, kalbėjau įtaigiai, jaučiausi daug labiau atsipalaidavęs ir pasitikintis savimi. Ir man visiškai nerūpėjo, pritaria jie man ar ne. Buvau kupinas tikros meilės, kaip tada po sapno. Tik dabar meilė niekur nedingo, mano širdis liko atvira ir jaučiausi kaip niekad gyvybingas.

Mano abejonės dingo, taip Filas ir numatė. Jaučiau, kaip mano gyvenimą globoja aukštesnės jėgos, ir nuolat keičiausi į gerąją pusę. Kas, kad logiškai negalėjau įrodyti aukštesnių jėgų buvimo, daugiau ir nebemaniau turįs tą daryti. Pradėjau suprasti, ką iš tikrųjų reiškia tikėjimas: tikėti – tai būti tikram, kad aukštesnės jėgos visada čia, pasirengusios padėti vos jų prireiks .

Nuoširdžiai sakau, kad visa tai, ką man teko išgyventi, paliko manyje gilų pėdsaką. Po to pradėjau visiškai kitaip žiūrėti į Filą. Iki tol visuomet laikiau jį šiek tiek fanatišku. Tačiau jis niekada per prievartą man negrūdo savo idėjų – apskritai nesistengė manęs kaip nors paveikti. Net ir sunkiausiu mano gyvenimo metu jis buvo absoliučiai tikras, kad dvasinė sistema veikia, ir mokė mane to, ko man reikėjo išmokti. Jei jis nebuvo fanatikas, iš kur tuomet toks tikėjimas? Kaip visada, nusprendžiau paklausti jo tiesiai šviesiai. Tai buvo nepamirštamas pokalbis.

* * *

Kai Baris paklausė, kaip aš įtikėjau dvasine sistema, supratau, kad mūsų santykiai pereina į naują lygmenį. Mano pacientai niekada manęs šito neklausė, manė, kad tai per daug asmeniška. Galiu pasakyti, ką jie galvojo. Kada duodavau suprasti, kad visiškai pasitikiu dvasine sistema, jie žiūrėdavo į mane kaip į, švelniai tariant, keistuolį, kupiną gerų ketinimų. Vėliau, patys pajutę sistemos naudą, ėmė laikyti mane aiškiaregiu genijumi.

Ir abu kartus jie neįžvelgė esmės. Aš tik žmogus, kuris išmoko tikėti tuo, ką davė gyvenimas. Sutinku, kad mano gyvenimas truputį neįprastas. Pamenu, tiek mokykloje, tiek studijuodamas psichologiją tryškau energija ir entuziazmu. Paskui reikalai pakrypo netikėta linkme. Vos pradėjęs psichoterapeuto praktiką, nei iš šio, nei iš to ėmiau jausti nuolatinį nuovargį. Tai nebuvo kasdienis nuovargis, koks apninka persidirbus. Tokio nuvargimo iki kaulų smegenų anksčiau niekada nebuvau jautęs.

Tas nuovargis įtykino į mano gyvenimą kaip vagis naktį. Iš pradžių darbo dienomis dar jausdavausi palyginti gerai, bet atėjus savaitgaliui krisdavau kaip užmuštas ir pramiegodavau iki pirmadienio. Vieną pirmadienio rytą atsikėliau, o „vagis“ tebebuvo čia. Aš vos galėjau pakilti iš lovos. Pasiėmiau savaitę atostogų, nors niekada taip nedariau, tačiau savaitės pabaigoje jaučiausi dar labiau išsekęs. Ilgiau taip trukti negalėjo. Bandžiau atsikratyti „vagies“: sportavau ir stengiausi gyventi aktyvų socialinį gyvenimą. Bet tai nepadėjo.

Jėgų užteko tik vienam: aš tebetęsiau savo psichoterapeuto praktiką, nors su gerokai mažesne energija nei anksčiau. Dabar mano gyvenimas ėjo tokia vaga: susitikimai su pacientais ir – atgal į lovą. Keletą mėnesių kartojau sau, kad tai laikina. Galiausiai, kai padėtis nė kiek nepagerėjo, išsigandau, jog niekada neatsigausiu.

Truputį abejodamas vizito nauda, vis tik prisiverčiau apsilankyti pas vidaus ligų gydytoją. Nuėjau pas kurso draugą iš medicinos mokyklos, puikų terapeutą ir visais atžvilgiais puikų vyruką. Jis įdėmiai išklausė mano istoriją. Kada baigiau, pasakė, kokius tyrimus atliko ir kokios galėtų būti mano ligos. Visi tyrimai – o jų padarė daugybę – buvo normalūs. Jis pasiūlė pakartoti juos po kelių savaičių. Ir tyrimai vėl nieko nerodė, bet jaučiausi dar blogiau. Paskui jo elgesys vos pastebimai pasikeitė. Jis ėmė kitaip šypsotis: ne ta „džiaugiuosi tave matydamas“ šypsena, o saldžiai malonia, kokia nusišypsotume gatvėje žmogui, jūsų manymu, ką tik išėjusiam iš beprotnamio.

Paskui dažnai matydavau tokią šypseną. Taip šypsodavosi nesuskaičiuojama daugybė specialistų, pas kuriuos lankydavausi mėgindamas išsiaiškinti, kas vagia iš manęs gyvybinę energiją. Manęs jau nebestebino, kad jie nesupranta, kas vyksta. Tik erzino jų nuostata: tai, ko jie negali paaiškinti, jiems ir nevyksta, o tai reiškė, jog visi jie mane laiko bepročiu.

Po nežinia kiek konsultacijų nusprendžiau kreiptis tik į tuos, kurie mano, kad man iš tikrųjų kažkas yra. Ir greitai supratau, kad toks tėra vienas žmogus – tai aš pats.

Tuomet man pirmą kartą kilo mintis, kad ta liga turi tikslą. Dėl šios ligos aš atsiribojau nuo viso išorinio pasaulio, beveik visą laiką praleisdavau darbe arba lovoje. Kada suvokiau, jog nėra nė vieno, kas galėtų man padėti, prieš mane tarsi užsitrenkė dar vienos durys. Negana to, kaip tik tuo metu ėmiau nebetikėti tuo psichoterapeuto modeliu, kokio buvau mokytas. Ir šios problemos taip pat niekas negalėjo padėti išspręsti.

Supratau tai ne iš karto, tačiau šis ryšio su išoriniu pasauliu praradimas buvo vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime. Gyvenimas privertė mane įsigilinti į savo vidinį pasaulį, to daryti aš pats niekada nebūčiau susipratęs. Iš pradžių pykau ant savęs už tai, kad prarandu ryšį su išoriniu pasauliu. Jaučiau, tarsi gyvenimas eitų pro šalį. Bet netrukus supratau, kad tikras gyvenimo šaltinis yra vidinis pasaulis.

Kai nedirbdavau su pacientais, visą laiką miegodavau... tiksliau, mėgindavau užmigti. Kartais vartydavausi ir blaškydavausi dvylika valandų. Nors nekarščiavau, jaučiau keistą šilumą, tarsi būčiau ėmęs skystėti. Ir taip kiekvieną naktį. Kažin kas iš vidinio mano pasaulio įkyriai ir ryžtingai stengėsi prisibelsti.

Ir tai galiausiai pavyko. Įrodymą gavau dirbdamas su pacientais. Stengiausi atrasti jiems reikalingų metodų, ir informacija ėmė ateiti, regis, iš niekur: niekas jos neatsiuntė iš išorinio pasaulio ir ji neatsirado mano galvoje. Atsakymai, kurių nežinojau, sklido iš mano lūpų, lyg būčiau kažkokios kitos jėgos mediumas – tuo buvau tvirtai įsitikinęs. Negalėjau to įrodyti, bet jaučiau tai.