Phil Stutz - Išsilaisvink

Aš pradėjau prieštarauti ir buvau pertrauktas garsaus pokštelėjimo – tarsi kažkas šovė iš pistoleto. Pašokau, bet tai tik Filas tėškė kortelę ant stalo kaip pokerio lošėjas, surinkęs vienos rūšies kortų seką.

– Matote tai? Vidinė evoliucija vyksta pagal šią sistemą, – pasakė jis, mostelėdamas galva į piešinėlį. – Jums tiesiog reikia įeiti į šią sistemą. Tuomet pajusite kai ką galingo, ir tai išblaškys jūsų abejones.

Tačiau tai neišsklaidė mano skepticizmo. Vargu ar mano abejones kas išblaškys. Filas įžvelgė mano galvoje susikaupusius prieštaravimus ir šiurkščiai pareiškė: „Jokių ginčų. Išsinagrinėkite piešinį ir įeikite į sistemą. Jei jums reikės paaiškinimo, pasikalbėsime vėliau.“

Supratau, kad ginčydamasis nieko nepešiu. Jis buvo nepalenkiamas. Užduotis man pasirodė paprasta: tapti sistemos dalimi ir patirti tai, ką jis vadina aukštesnėmis jėgomis. Štai kas buvo tame piešinėlyje:

Žmogus (kairėje) susidūrė su gyvenimiškai svarbia problema, tai gali būti liga, darbo praradimas ar net tokie vidiniai prieštaravimai, kokie dabar buvo apėmę mane. Kaip rodo pirma plati rodyklė, ta problema atsiųsta iš aukščiau – evoliuciją lemiančios jėgos (galite vadinti ją Dievu, aukštesne jėga ar kaip kitaip). Žmogus, norėdamas išspręsti savo problemą, ima taikyti metodus, tai parodyta laiptuota linija. Laiptai veda aukštyn į tobulesnį gyvenimo lygmenį, kur žmogus susijungia su aukštesnėmis jėgomis ir apdovanojamas gebėjimais, kokių dar neturėjo. Tai atskleidžia paslėptą visos dvasinės sistemos tikslą: suteikti mums galimybę tapti kūrėjais. Kūrėjas pavaizduotas viršuje dešinėje kaip žmogus su saule viduje.

Piešinėlyje išryškėja įdomus dėsningumas: tiek problemą, tiek aukštesnę jėgą, kuri tą bėdą išsprendžia, atsiunčia tas pats šaltinis – evoliucijos jėga. Šie du elementai yra sistemos paversti jus kūrėjais dalis. Tačiau čia yra dar vienas elementas, ir jo pasaulis mums negali duoti. Tai laisva jūsų valia – jūsų savanoriškas pasirinkimas taikyti metodus. Renkatės: evoliucionuoti ar likti tokiems pat. Pasaulis gerbia žmogaus pasirinkimą, todėl jis neketina versti jus tobulėti prieš savo valią. (Tiesą sakant, jei dar kartą perskaitysite istoriją apie rabiną 213 puslapyje, suprasite, kad Dievas tik tada pasieks savo tikslą, kada jūs patys tapsite atsakingi už savo evoliuciją. Tačiau tam reikia stiprios valios, dėl to mes ir sukėlėme tiek triukšmo 6 skyriuje.)

KAIP IŠMOKAU MYLĖTI KIAUŠINIUS

Visa tai skambėjo labai gražiai, bet tai nenutildė prieštaravimų mano galvoje. Bandžiau juos išsakyti, bet Filas nė neklausė. Jis norėjo, kad tapčiau sistemos dalimi , o ne ginčyčiausi dėl jos, todėl liepė man išsirinkti problemą, pasirinkti metodą ir, kaip jis pasakė, „užsičiaupti ir taikyti metodą“ kaskart, kai susidursiu su ja.

Tuo metu man nedavė ramybės problema, susijusi su draugu Stivu. Nors neišsidaviau, šalia jo visuomet jaučiausi nejaukiai. Buvau gana sumanus, bet jis toli gražu pranoko mane. Stivas išmanė viską – nuo gimnastikos iki Afganistano istorijos. Kada mums buvo po 14 metų, jis per „Karaliaus Ričardo III“ pertrauką tiesiog pakerėjo visus suaugusius teatro gerbėjus improvizuota paskaita apie Tiudorų Angliją ir apie tai, kodėl Šekspyras pavertė karalių niekingu kupriumi.

Mane augino tėvai, kurie tikėjo mokslu, o Stivo tėvai buvo mokslininkai. Jis tapo pasaulinio garso fiziku teoretiku. Stivas nepripažino nieko, ko nebuvo galima paaiškinti matomais ar kaip kitaip nustatomais fiziniais reiškiniais. Kada pasakiau, kad jaučiu, kaip iš Džimio Hendrikso gitaros liejasi jo siela, jis man paaiškino, kad visi garsai, tarp jų ir muzikos, yra tik „mechaninė, oru perduodama vibracija“.

Mes mylėjome vienas kitą kaip broliai, tačiau kuo labiau gilinausi į naujas dvasines idėjas, tuo labiau baiminausi, kad jei išdrįsiu tai prisipažinti, jis išsišaipys ir sugriaus mano nuostatas. Todėl, kai jis man paskambino ir pakvietė papietauti, o paskui užsiminė, jog galėsime pasikalbėti apie mano darbą, aš sureagavau visai nebūdingai: pradėjau vaizduotėje ginčytis su Stivu mokslo prieš dvasingumą tema, kurdamas virtines nesibaigiančių argumentų. Stivas buvo stiprus, ryžtingas priešininkas ir – bent jau mano mintyse – sukirsdavo mane vos man prasižiojus. Aš visiškai pamiršau, kad mes kaip broliai, ir kuo daugiau galvojau apie ginčą, tuo labiau juo piktinausi.

Taip, mano reakcija buvo absurdiška ir nekenčiau savęs už tai, kad paverčiau geriausią draugą grėsmingu varžovu. Bet niekas nepadėjo. Kad ir kiek pacientų mano akyse susidorojo su šia problema, aš pasiklydau labirinte ir negalėjau rasti kelio iš ten.

Išklojau baisiausius savo nuogąstavimus Filui:

– Manau, pasijusiu kaip paskutinis kvailys.

– Gal Stivas ir labai protingas, bet jis tik žmogus, – atsakė Filas, ir tai buvo tiesa.

Tačiau Filas nepažinojo Stivo.

– Jūs nesuprantate. Jis vienu sakiniu suniekino Hendrikso sielą – įsivaizduoju, ką jis padarys su aukštesnėmis jėgomis.

– Tai nesvarbu, – atsainiai mestelėjo Filas. – Svarbiausia išgyventi tai, kas vyksta, esant dvasinės sistemos dalimi, – ir, kad būtų aišku net didžiausiam kvailiui, jis vėl parodė man schemą. Problema buvo man iš galvos neišeinanti mintis apie būsimus pietus, kitaip tariant, manasis labirintas. Gyvybingos meilės metodą turėjau taikyti kaskart, vos pajutęs neapykantą Stivui.

Metodą taikiau, kaip Filas liepė, bet vis tiek jaučiausi it lengvasvoris imtynininkas mėgėjas, ketinantis susikauti su sunkiasvoriu pasaulio čempionu. Dar labiau apsėstas baimės, vėl nuėjau pas Filą ir išklojau savo nuogąstavimus:

– Nemanau, kad iš to bus kokios naudos.

– Visai nesvarbu, ką galvojate, – amtelėjo Filas. – Susitelkite į tai, ką darote, o ne į tai, ką galvojate. Jūsų reikalas taikyti metodą – ir viskas. Visą kitą darbą atliks sistema.

Kada Filas išstūmė mane pro duris, įsivaizdavau jį kaip užvestą kartojant „problema – metodas, problema – metodas“. Buvau visiškai sutrikęs ir sugniuždytas... bet neturėjau kito pasirinkimo. Taigi ėmiau atkakliai taikyti gyvybingos meilės metodą kaskart, vos tik mano mintys imdavo suktis apie pietus. Pamažu pastebėjau, kad pradedu jaustis kitaip. Jau ne taip bijojau būti pasmerktas ir labiau džiaugiausi, kad galėsiu išreikšti save.

Nespėjus susivokti, ta diena atėjo. Visą kelią iki restorano taikiau gyvybingos meilės metodą, paskui dar kelis kartus jau pamatęs prie stalelio sėdintį Stivą. Kai pasisveikinome ir užsisakėme patiekalus, supratau, kad tiesos akimirka atėjo. Stivas pažvelgė į mane ir profesoriaus tonu paklausė:

– Tai kokią orientaciją, kaip psichoterapeutas, pasirinkai?

Tas tonas sugrąžino nerimą. Vėl pritaikiau gyvybingos meilės metodą.

– Aš... aš manau, kad pasirinkau dvasinę orientaciją.

– Įdomu, įdomu. O kas tai?

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Ištarti mano žodžiai nustebino net mane:

– O kas, jei viskas, kas bloga tau nutiko gyvenime, įvyko tam, kad sužinotum turįs gebėjimų, apie kuriuos nė neįtarei? Jei yra tam tikrų metodikų, galinčių atverti tau kelią tiesiai į tuos gebėjimus?

Jo akys sužibo.

Apimtas įkarščio, leidausi aiškinti apie dvasinę sistemą, atrastą Filo. Bet daugiau nebekartojau jo žodžių, sistema tapo mano dalimi. Mano nuostabai, pamiršau, kad dar ne iki galo išmanau šias idėjas ir kad kalbuosi su mokslininku. Daugiau nebesijaučiau varžovu, nebemaniau, kad turiu ginti savo idėjas ar įrodyti Stivui savo tiesą. Jutau tik begalinį pakylėjimą.