Ruediger Schache - Širdies magnetizmo paslaptis

3 žingsnis: priimkite

Ką nors priimti, su kuo nors susitaikyti yra daug paprasčiau, nei manote. Priimti nereiškia, kad jums tai turi atrodyti puiku ar kad privalote to atsikratyti. Tai reiškia tiesiog pamatyti, jog yra taip, kaip yra, o jūs, nepaisant nieko, vis tiek esate nuostabus, meilės vertas žmogus.

Jeigu paprasčiausiai tai suvoksite nebandydamas šio akivaizdaus fakto paneigti, tada išvysite tikrąją teisybę. Nevenkite jos ir drąsiai pažvelkite jai tiesiai į akis. O kai liaunatės norėti žūtbūt ko nors išvengti, jūsų magnetas savo ruožtu nustoja tai traukęs.

„Esu toks, koks esu šią akimirką. Liūdnas, kupinas džiaugsmo, baimės, apimtas euforijos, baikštus, įskaudintas, jausmingas, aistringas…“ Tai faktas. Priimti reiškia šią akimirką matyti teisybę, suvokti, kad kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi savo gyvenimo užduotį. Visa tai ir yra mūsų kaip žmonių būties dalis. Tai normalu. Galbūt jūs netgi netikėtai suvoksite, kad kaip tik dėl kokių nors mažų ar didelių trūkumų mylite tą žmogų. O kai pradėsite mėgti tam tikras kitų žmonių savybes, galbūt pajusite, kad ir savo tokius pat bruožus priimate.

4 žingsnis: nuspręskite

Dabar, kai jau žinote apie šią galią, tokios mintys taip paprastai nedings. Tačiau jų kils vis rečiau ir jos nebus tokios galingos, jeigu vis aiškiau suvoksite: „Kuo dažniau apie tai mąstysiu, tuo dažniau lyg užkerėtas pritrauksiu šią situaciją (arba žmogų). Ar aš to noriu? Ne. O apie ką šiuo atveju dar galėčiau pagalvoti? Pavyzdžiui, apie tai, kaip pagerinti šią situaciją.“

Nuo suvokimo iki veikimo prabėgs šiek tiek laiko, todėl net įsisąmoninus šią taisyklę gali nutikti taip, kad jūs po senovei vis dar tebetrauksite tam tikro tipo žmones ar įvykius. Taigi galėsite stebėti savo praeitį. Bet dabar kaskart kuo puikiausiai suvoksite, kodėl taip nutinka, ir šis suvokimas pamažu vis labiau silpnins jūsų magneto jėgą, traukiančią nepageidaujamus žmones ir įvykius.

Klara ir vaišės

Klara dirba tarnautoja vienoje technikos įmonėje. Po daugybės skaudžių nusivylimų pastaruoju metu ji netgi bijojo užmegzti su kuo nors artimesnius santykius. Tačiau vieną dieną moteris truputį artimiau susipažino su savo bendradarbiu Pėteriu. Juodu susitarė pasigaminti vakarienę jos bute. Viskas klojosi puikiai, patiekalas pavyko, Klara jautėsi tiesiog nuostabiai. Ji paprašė Pėterio nunešti į svetainę dvi lėkštes su valgiu, o pati dar truputėlį užsibuvo virtuvėje. Netrukus įžengusi į svetainę ir priėjusi prie stalo moteris kone suakmenėjo: Pėteris jau valgė. Tai buvo gana nemalonu, nes beveik visi vyrai per pirmąjį pasimatymą tikrai būtų sulaukę šeimininkės. Deja, buvo ir dar vienas nesmagus dalykas: kaip tik taip nepagarbiai jos tėvas visą gyvenimą elgėsi su jos motina. Klara tai matė nuo pat vaikystės, jautė, kad tėvas negerbia ir nevertina savo žmonos. Tai, kad vyras pradeda valgyti nesulaukęs moters, jai atrodė esąs nedovanotinas meilės nebuvimo ženklas.

Ji pasikalbėjo apie tai su Pėteriu ir išsiaiškino, kad jam ši situacija atrodė esanti visiškai normali ir nekėlė jokių neigiamų jausmų, nes jo tėvai šitaip elgdavosi. Abu pradėjo ginčytis. Galiausiai Pėteris pavadino Klarą nesubrendusia.

Vakaras nebuvo toks romantiškas, kaip abu tikėjosi. Kadangi, nepaisant šio nesusipratimo, Pėteris Klarai patiko, juodu susitiko dar du kartus. Kiekvienas jų susitikimas, deja, baigdavosi problemų aptarimu. Moteris nežinojo, kaip elgtis. Galiausiai jai į galvą atėjo mintis: ji vaizduotėje susikūrė „kambarį, kuriame nėra rūpesčių“. Klara tai papasakojo draugui ir abu susitarė, kad ateityje kiekvieną savo susitikimą juodu įsivaizduos kaip įėjimą į šį kambarį. Ir jiems pavyko! Visuomet, vos kuris ketindavo prabilti apie kokį nors rūpestį, iš pradžių gerai pamąstydavo, ar nori sugriauti tą kambarį, ar išlaikyti puikią nuotaiką. Juodu kalbėdavosi ir apie problemas, tačiau tik už šio gražaus įsivaizduojamo kambario sienų. Jų santykiai nevirto meile, tačiau užsimezgė tvirta draugystė.

4

„Jūs pritraukiate nepaaiškinamų, stulbinamų, visiškai naujų dalykų. Galbūt tai pavadinate stebuklu.“

Kiekvienąkart, kai į jūsų kasdienybę įsiveržia nesuprantamas, į stebuklą panašus dalykas, verčiantis suabejoti viskuo, ką žinojote apie gyvenimą, bandote tą stebuklą suprasti, tačiau nepajėgiate. Jūs tegalite jį priimti lyg mįslingą dovaną. Galbūt šią akimirką pajaučiate, kad Visata jus myli. Net jeigu ir ne iš karto tai suvoksite, palengva vis tiek suprasite, kad kažkas jūsų magnete šį stebuklą pritraukė ir įgyvendino.

Raskite nors minutėlę laisvo laiko ir prisiminkite vieną iš tokių potyrių. Galbūt jūs nepaprastai ko nors troškote. Gal iš visų jėgų ir nuolat stengėtės susirasti gyvenimo draugą arba ilgai su kuo nors ar dėl ko nors kovojote. Galbūt iš visų jėgų bandėte kuo nors įtikinti kitą žmogų? Prisiminkite, kaip tai darydamas jautėtės, su kokiu priešiškumu susidūrėte ir kaip jums buvo sunku. Kuo labiau stengėtės, tuo sunkiau jums sekėsi. O kai pagaliau nusprendėte, kad beprasmiška tuo užsiimti, kai jau buvote beveik atsisakęs savo noro ir ketinote susitaikyti su mintimi, jog taip ir nepasieksite trokštamo tikslo, kaip tik tada ir įvykdavo tas stebuklas. Ir jis ateidavo visiškai kitokiais keliais, nei kada nors būtumėte galėjęs įsivaizduoti.

Tada jus buvo apėmusi ypatinga, pakili nuotaika. Veikiausiai jautėtės esąs savotiškai laimingas. Pajutote, kaip jums palengvėjo. Greičiausiai ką nors paleidote į laisvę: žmogų, idėją – tai, į ką buvote iš visų jėgų įsikabinęs. Galbūt nusprendėte liautis siekti prievarta, nes sulaukdavote tik pasipriešinimo ir įtūžio. Jūs nepasijutote esąs nevisavertis ar nukentėjęs – tam tikru būdu paprasčiausiai atidavėte šį reikalą sutvarkyti Visatai, nes supratote, kad pačiam jau nieko nepavyks padaryti.

Jums patinka stebuklai? Savo magnetui paskirkite atsidavimą ir nieko nelaukite, nesitikėkite. O jeigu vis dėlto norite ko nors laukti, paprasčiausiai tikėkitės stebuklo.

Prisiminęs jausmą, apėmusį jus, kai atsidavėte Visatos malonei, jai pavesdamas savo rūpesčius, suprasite, kad tai ir buvo jausmas, pritraukęs tą netikėtą dalyką.

Jis vadinamas atsidavimu. Jūs padarėte viską, ką gali žmogus, ir šį reikalą palikote. Jūs nepasidavėte. Tiesiog paleidote jį iš rankų su meile ir be pykčio. Suvokėte savo galimybių ribas ir pajutote, kada viską perima aukštesnė jėga, kuriai tikrai negalėsite daryti įtakos nei savo kaip žmogaus troškimais, nei veiksmais.

Šių ribų suvokimas, kaip tvirtina visų kultūrų ir epochų išminčiai, ir yra riba, skirianti žmogų nuo Dievo. Tai galite vadinti kaip norite – svarbiausia, kad sąmoningai suvoktumėte šį jausmą, nes taip galite iš naujo sureguliuoti savo magnetą net, atrodo, pačiose beviltiškiausiose situacijose. Stebuklų randasi, kai liaunamės ko nors laikytis įsikibę dantimis ir nagais. Kai nustojame kovoti dėl kokio nors dalyko, nors anksčiau manėme, kad būtinai privalome jį gauti, nutinka kažkas visiškai nelaukta. Stebuklas? Iš tiesų tai pritraukė mūsų širdies magnetas.

Galima sakyti, gražiausias pavyzdys yra meilė. Ji tarp dviejų žmonių gali kilti tik tada, kai nė vienas jos nesiekia. Kontrolė sudegina meilės sparnus. Jeigu vienas žmogus iš tiesų nuoširdžiai atsiduoda likimui ir nustoja vaikytis meilės, ir kitas pamilsta jį arba ją, net savo paties gyvenimą.

Veidrodžio pagrindas ir prasmė Pagrindas