Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

– Tai yra labai geras rezultatas. Mažai kas tokį pasiekia. Esate vienas gabiausių mūsų universiteto studentų.

Kai jaunuolis suprato klaidingai įvertinęs savo intelektą, jis iš esmės persimainė, grįžo į paskaitas ir pradėjo mokytis bei dirbti kur kas labiau pasitikėdamas savimi. Mokslo metų gale jo pavardė puikavosi pirmūnų sąraše.

Ši istorija, manau, labai pamokoma. Mes pernelyg lengvai susitaikome su mintimi, kad esame netobuli.

Dauguma mums trukdančių įsitikinimų yra visiškai klaidingi. Jie pagrįsti ta neigiama informacija, kurią kitados gavome ir priėmėme kaip tikrą tiesą. Ir kadangi ją priėmėme kaip tiesą, šis įsitikinimas verčia mus tą informaciją laikyti tiesa. Kaip sakė garsusis pramoninkas Henris Fordas (Henry Ford): „Ar tikėsite, kad galite tai atlikti, ar tikėsite, kad negalite – abiem atvejais būsite teisūs."

4. Lūkesčių dėsnis

Lūkesčių dėsnis teigia, kad iš gyvenimo gauname tai, ko tikimės . Tai gali būti visai kas kita nei tai, ko norime . Lūkesčiai pažadina galingą nematomą jėgą, kuri priverčia situacijas klostytis taip, kaip jūs manote, kad jos klostysis.

Štai sėkmės lydimi žmonės yra nusiteikę pozityviai ir visada tiki teigiama baigtimi. Jie tikisi sėkmės. Tikisi, kad jie patys ar jų darbas būtinai bus sutikti palankiai, tikisi būti laimingi, ir jiems iš tiesų retai tenka nusivilti.

Kita vertus, nesėkmių persekiojami žmonės dažniausiai būna skeptikai, cinikai ar negatyviai nusiteikę, jie nepasitiki savo jėgoms, tiesiog spinduliuoja pesimizmą, kuris sudėlioja situacijas ir įvykius taip, kad jiems nuolatos nesiseka.

Garsioje knygoje Pigmalionas klasėje Robertas Rozentalis (Dr. Robert Rosenthal, Pygmalion in the Classroom ) aprašė atvejį, kai mokytojų lūkesčiai padarė milžinišką įtaką jų mokinių elgesiui. Rozentalio tyrimai atskleidė, kad jeigu mokiniai jaučia, jog iš jų tikimasi gerų rezultatų, jie stengsis kur kas labiau, negu žinodami, kad mokytojai jais yra nusivylę ir nieko gera nelaukia.

Dr. Rozentalio eksperimentas buvo atliktas septintojo dešimtmečio pabaigoje vienoje San Francisko mokykloje. Mokslo metų pradžioje direktorius pasikvietė tris mokytojus ir pasakė: „Mes kurį laiką stebėjome jūsų darbą, jo metodus ir priėjome prie išvados, kad jūs esate geriausi mūsų mokyklos mokytojai. Kaip specialų apdovanojimą dabar norime jums duoti po vieną geriausių mokinių klasę. Šiuos vaikus atrinkome pagal neseniai atliktą intelekto koeficiento testą ir tikimės, kad jų rezultatai per mokslo metus pakils maždaug 20–30%. Tačiau nenorėdami būti apkaltinti diskriminavimu, pageidaujame, kad tai būtų paslaptis. Mes apie tai neinformuosime mokinių tėvų ir prašome jūsų nesakyti patiems mokiniams, jog jie buvo specialiai atrinkti į šias gabiausiųjų klases."

Mokytojai apsidžiaugė. Juk kiekvieno pedagogo svajonė – turėti visą klasę talentingų mokinių ir dirbti su jais.

Tos klasės buvo atidžiai stebimos. Mokytojai dirbo iš visos širdies. Jei mokiniui būdavo sunku, mokytojai suprasdavo tai kaip savo pačių problemą.

Mokslo metų pabaigoje pagal bendrųjų testų rezultatus tos klasės pirmavo ne tik mokykloje, bet ir visame regione. Lyginant su praėjusiais metais, jų pažangumas šoktelėjo 20–30% – kaip ir buvo tikėtasi.

Kai paaiškėjo testų rezultatai, direktorius vėl pasikvietė tuos tris mokytojus į savo kabinetą, pasveikino juos ir pasakė, kad tai buvęs eksperimentas: jie turėję niekuo neišsiskiriančius mokinius. Šie burtų būdu buvo atrinkti iš viso mokinių sąrašo, o paskui kompiuteris atsitiktinai suskirstė juos į tris klases. Iš tiesų tai buvo paprasti, eilinių gabumų mokiniai.

Be abejo, mokytojai labai nustebo. Kaipgi tada jiems pavyko pasiekti tokius puikius rezultatus? Paskui jie pamanė, kad priežastis, matyt, ta, jog jie labai geri mokytojai, geresni už kolegas – esą tai jų pedagoginis talentas lėmęs aukštą mokinių pažangumą.

Direktorius ir vėl labai nustebino: pasakė, kad jie buvo parinkti atsitiktinai, burtų būdu. Mokslo metų pradžioje visų mokyklos mokytojų pavardės buvo užrašytos ant lapelių, tie sudėti į skrybėlę ir paprasčiausiai traukiami. Trys pačios pirmosios ištrauktos pavardės ir buvusios jų.

Tai vadinama dvigubu aklu eksperimentu. Tai, ko tikėjosi direktorius iš mokytojų, labai aišku ir konkretu. Jis pasakė: „Jūs esate labai geri mokytojai, ir mes tikimės, kad pasieksite puikių rezultatų dirbdami su gabiausių mokinių klasėmis."

Tai, ko tikėjosi mokytojai iš mokinių, buvo taip pat aišku, bet neišsakyta. Mokytojai paprasčiausiai elgėsi su vaikais kaip su aukštesnių nei vidutinių gabumų ir tikėjosi, kad jie mokysis ir pasieks tokių rezultatų, kokių ir galima laukti iš tokių vaikų – kitaip tariant, laukė rezultatų, atitinkančių gautą informaciją.

Abiem atvejais lūkesčiai buvo grįsti klaidinga informacija. Tačiau kadangi lūkesčius inspiravo patikimas šaltinis, tai patys lūkesčiai tapo išsipildymo pranašais.

Tai be galo svarbu. Jūsų lūkesčiai yra tiesiogiai proporcingi šaltinio patikimumui. Kuo asmuo garbingesnis, patikimesnis ar eina svarbesnes pareigas, tuo karščiau jis įkvepia jus pasitikėti savo jėgomis.

Mokytojai taikė kvalifikuotą bei patrauklią mokymo metodiką, ir mokiniai išmokdavo medžiagą greičiau negu kada nors anksčiau. Kaip parodė tyrimas, vieno eksperimente dalyvavusio mokinio intelekto koeficientas pakilo nuo 90 iki 115, tai yra per vienerius metus šoktelėjo 25 taškais, ir tam įtaką padarė mokytojai, turėję teigiamų lūkesčių.

Daugelis tėvų, kurie lankė mūsų seminarus, padarė atitinkamas išvadas – jie paprašė mokytojų, kad šie žiūrėtų į jų vaikus taip, lyg jie būtų neeilinių gabumų. Rezultatai nustulbino visus: mokiniai, iki tol gaudavę vidutinius ar net žemesnius vertinimus, pradėjo gauti aukščiausius pažymius, praėjus vos dviem mėnesiams! Vaikai, buvę nemotyvuoti ir sakydavę, kad mokykloje nuobodu ir neįdomu, nes jiems prastai sekasi, susidomėjo ir pradėjo mokytis su entuziazmu, o įtakos tam turėjo tėvai ir mokytojai, pradėję laukti vaikų požiūrio į mokslą permainų ir teigiamų rezultatų.

Keturios lūkesčių rūšys

Egzistuoja keturi lūkesčių šaltiniai, darantys poveikį mūsų gyvenimui. Pirmasis – tai tėvų lūkesčiai. Mes visi pasąmoningai esame užprogramuoti gyventi pateisindami tėvų lūkesčius arba jų nepateisindami. Tėvų pritarimo poreikis išlieka mumyse netgi jiems mirus. Jeigu tėvai iš jūsų daug tikėjosi ir atitinkamai jus auklėjo, toks jų elgesys smarkiai paveikė jūsų besiformuojančią asmenybę. Jeigu jie nesitikėjo nieko ir nuolat kalė jums į galvą, kokie jūs nevykėliai (tai irgi lūkesčiai), tai tokiu būdu irgi nulėmė tam tikrą rezultatą. Štai kartą apklausus 90 procentų vieno kalėjimo kalinių paaiškėjo, kad vaikystėje ir paauglystėje tėvai šiems savo vaikams nuolat kartojo, kad „jiems geruoju nesibaigs" – ir, kaip matome, geruoju tikrai nesibaigė.

Antras lūkesčių šaltinis yra mūsų viršininkas. Žmonės, kuriems vadovauja pozityvių lūkesčių turintis vadovas, visada jaučiasi laimingesni, geriau dirba ir atlieka daugiau negu tie, kurių viršininkas nusiteikęs kritiškai ar neigiamai.

Trečias šaltinis – jūsų pačių lūkesčiai, nukreipti į vaikus, sutuoktinį, darbdavį ar bendradarbius. Tiems žmonėms jūs darote didelę įtaką. Kuo svarbesnę vietą užimate kieno nors gyvenime, tuo smarkiau jūsų lūkesčiai paveiks to asmens ar asmenų veiklą. Todėl tikėkitės iš tų žmonių tik gera. Ir jie savo ruožtu stengsis jūsų neapvilti.