Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Svarbi mūsų pareiga – susitvarkyti gyvenimą taip, kad galėtume patys jį valdyti ir kad išlaikytume tokią padėtį nuolatos. Tai taps pamatu, ant kurio iškils jūsų sėkmės ir laimės statinys.

2. Priežasties ir pasekmės dėsnis

Priežasties ir pasekmės dėsnis toks svarbus, kad dar jis vadinamas „geležiniu visatos dėsniu". Taigi niekas neįvyksta be priežasties, nesvarbu, žinote jūs apie ją ar ne. Atsitiktinumų nebūna. Mes gyvename visatoje, sutvarkytoje pagal griežtus dėsnius, ir šis faktas yra kiekvieno kito dėsnio, ar principo, pagrindas.

Priežasties ir pasekmės dėsnis sako, kad egzistuoja specifinės sėkmės ir nesėkmės, taip pat sveikatos ir ligos, laimės ir nelaimės priežastys. Jei kokios nors priežastys praeityje davė malonius vaisius, reikia jas įsidėmėti ir ateityje, siekiant tų pačių rezultatų, elgtis taip pat. Ir atvirkščiai – jei norime išvengti karčių vaisių, turime susilaikyti nuo tam tikrų poelgių. Šis dėsnis paprastas, vis dėlto daugeliui žmonių jį sunku išaiškinti. Jiems nesiseka, tačiau jie elgiasi vis taip pat, po senovei, nieko nekeičia, o tai gimdo jų nelaimes ir neviltį, dėl kurių paskui apkaltinami kiti žmonės arba visuomenė.

Beprotybė yra apibūdinta kaip „tų pačių veiksmų kartojimas tuo pačiu būdu besitikint kitokių rezultatų". Neretai mes visi taip pasielgiame. Turime atvirai ir drąsiai pripažinti šią klaidą.

Škotų patarlė sako: „Geriau uždegti vieną žvakę, negu keikti tamsą." Kur kas geriau prisėsti ir atidžiai išnagrinėti savo sunkumų priežastis, negu nusiminti ir širsti ant jų.

Biblijoje pasakyta: „Ką pasėsi, tą ir pjausi." Ši priežasties ir pasekmės dėsnio versija vadinama sėjos ir pjūties dėsniu . Ką šiandien pjauname, yra vakarykščios sėjos rezultatas. Jeigu norime ateityje pjauti kitokį derlių, tai šiandien reikia sėti kitokias sėklas, ir, žinoma, visų pirma čia turimos omenyje minties sėklos.

Priežasties ir pasekmės , arba sėjos ir pjūties, dėsnio esmę galima apibūdinti tokiais žodžiais: „ Mintys yra priežastys, o gyvenimo sąlygos – tai pasekmės."

Mūsų mintys – tai svarbiausias gyvenimo sąlygų pamatas.Viskas, ką patiriame, kyla dėl vienokių ar kitokių mūsų pačių ar kitų žmonių minčių.

Kas esame ar kada nors būsime, yra ar bus rezultatas to, ką ir kaip mes mąstome. Jeigu pakeisime savo minčių kokybę, tai pakeisime ir savo gyvenimo kokybę. Pokyčiai galvoje sukels pokyčius ir mūsų kasdienybėje. Pjausime tai, ką pasėjome. O sėjame dabar, kiekvieną akimirką.

Šio nekintamo dėsnio grožis ir vertė yra ta, jog pripažindamas jį žmogus pradeda visiškai kontroliuoti savo mąstymą, jausmus, o drauge – ir savo ateitį. Tuo būdu šis dėsnis harmoningai susiejamas su kontrolės dėsniu .

Priežasties ir pasekmės dėsniu galima paaiškinti bemaž kiekvieną verslo sėkmės ar žlugimo atvejį. Jeigu „pasėjote" geras priežastis (dėjote teisingus verslo pagrindus), tai „pjausite" norimus rezulta tus. Jeigu gaminate kokybišką produkciją arba sąžiningai teikiate tokias paslaugas, kokių klientams reikia, kokių jie tikisi ir už kokias yra pasirengę mokėti, o paskui dar ir energingai jas reklamuojate, tai, be abejo, jūsų pjūtis bus sėkminga. Neabejokite: „derlius" bus tikrai toks, kokią būsite pasėję sėklą.

3. Tikėjimo dėsnis

Tikėjimo dėsnis teigia, kad jeigu nuoširdžiai ir tvirtai tikėsite, tai jūsų tikėjimas materializuosis, virs realybe. Kuo karščiau tikėsite, tuo didesnė tikimybė, jog tai iš tiesų išsipildys.

Garsus JAV psichologas ir filosofas Viljamas Džeimsas (William James, 1842–1910) sakė: „Tikėjimas sukuria realybę." Ir Biblijoje pasakyta: „Jums duota pagal jūsų tikėjimą." Kitais žodžiais tariant, mes nebūtinai tikime tuo, ką matome, tačiau matome tai, kuo tikime ar kuo norime tikėti.

Pavyzdžiui, jeigu tvirtai tikite, kad gyvenime patirsite didžiulę sėkmę, jūs veršitės į priekį nepaisydami jokių kliūčių. Ir niekas jūsų nesustabdys.

Kita vertus, jei manote, kad sėkmė – tai tik laimės ar atsitiktinumo dalykas, tada greitai prarasite drąsą ir greitai nusivilsite, kai ims nesisekti.

Žmonės paprastai į pasaulį žiūri dvejopai. Vienų požiūris yra pozityvus – jie tiki, kad pasaulis, kuriame gyvename, yra puikus. Jie nusiteikę matyti tik gera ir mano, kad egzistuoja daugybė galimybių, kuriomis galima pasinaudoti. „Tu gali būti netobulas, bet apskritai esi visai geras žmogus", – štai kokiais žodžiais galima apibūdinti jų požiūrį. Šie žmonės tiki ateitimi, tiki, kad ji bus palanki jiems patiems ir visiems kitiems. Jie yra optimistai.

Kitas požiūris į pasaulį yra negatyvus. Tokie žmonės paprastai save vertina neigiamai ir į gyvenimą žiūri pesimizmo aptrauktomis akimis. Jie, pavyzdžiui, įsitikinę, kad „turtuoliai dar labiau lobsta, o skurdžiai dar labiau skursta", ir tokios jų nuomonės neįmanoma pakeisti jokiais argumentais.

Tokie žmonės visur įžvelgia neteisybę, išnaudojimą ir taip toliau. Kai jiems nepasiseka (taip dažniausiai ir būna), jie puola kaltina nepalankias aplinkybes ar blogus žmones. Jie jaučiasi aukomis, jų menka savigarba ir savivertė.

Nereikia nė sakyti, kad žmonės, žvelgiantys į gyvenimą optimistiškai, linkę supurtyti nusistovėjusią tvarką ir eiti į priekį. Skatinami savo pozityvaus požiūrio, jie kuria ateitį.

Didžiausi barjerai, kuriuos jums bus privalu įveikti sėkmės kelyje, yra ydingi įsitikinimai. Jie trukdo veikti ir verčia matyti pasaulį ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų.

Gal jaučiate, kad jums trūksta išsilavinimo, nes mokykloje gaudavote vidutinius ar nepatenkinamus pažymius? Gal manote, jog turite prastą atmintį ar esate apskritai negabūs? Gal jums atrodo, kad esate negražūs, nepatrauklūs ar kitaip menkesni už kitus žmones?

Kad ir kokie būtų jūsų įsitikinimai, jeigu yra tvirti, jie greitai tampa realybe. Netgi jei tie įsitikinimai visiškai klaidingi, asmeniškai jums jie ir yra tiesa.

Daugelį metų buvau nedrąsus ir menkai save vertinau, nes buvau nebaigęs aukštosios mokyklos. Į universitetų absolventus žvelgiau pagarbiai. Nesąmoningai suvokiau, kad mano ateitis bus nepernelyg šviesi. Galbūt todėl anuo savo gyvenimo tarpsniu keldavausi menkus tikslus ir visai nenustebdavau, kai net ir jų nepasiekdavau.

Kartą perskaičiau apybraižą apie jaunuolį iš nedidelio miestelio, kuris baigė mokyklą vienais dešimtukais. Paskui jis stojo į universitetą, kur turėjo laikyti tinkamumo testą. Po kelių savaičių iš priėmimo komisijos vaikinas gavo laišką, informuojantį, kad jo testas įvertintas 99 taškais ir kad jis yra priimtas į universitetą.

Žinoma, naujasis studentas džiaugėsi, tačiau buvo viena bėda: jis nežinojo, kokiais dydžiais buvo vertinami testai, tad padarė klaidingą išvadą, kad 99 taškai yra jo IQ (intelekto koeficientas). O vidutinis intelekto koeficientas yra 100 balų, tad jis įsikalė į galvą, kad niekada neįstengs gerai mokytis universitete, turėdamas tokį „menką" intelektą.

Visą rudens semestrą jam sekėsi labai sunkiai. Kartą jį iškvietė fakulteto dekanas ir paprašė pasiaiškinti, kodėl jis taip prastai mokosi.

– Na, negalite manęs dėl to kaltinti, – atsakė vaikinas. – Juk mano intelekto koeficientas tik 99.

Dekanas atsivertė jo bylą.

– Iš kur jūs tai žinote? – paklausė jis.

– Taip buvo parašyta laiške, kuriame pranešė, kad esu priimtas į universitetą.

Kai dekanas perprato situaciją, jis paaiškino vaikinui, ką iš tikrųjų reiškė 99 taškai: