Susan Mallery - Milijono vertas laimikis

– Norėčiau, bet man nepasisekė.

– Tai ką darysime? – apsisiautusi chalatą Julija atsisėdo ir nusišypsojo. – Gal aš ir per daug įžūli, bet drįstu manyti, kad norėtum mane pamatyti dar kartą. Kodėl taip galvoju? Ogi viskas paprasta: vakar tau suteikiau daug progų dingti iš mano namų, o tu nė viena iš jų nepasinaudojai.

– Džiaugtumeisi, jei būčiau išėjęs?

– Aišku, kad ne, – žaismingai papurtė plaukus Julija. – Man lyg ir patinka, kai sukinėjiesi šalia.

Ji staiga nusikvatojo.

– Vakar tuo pačiu laiku purčiausi vien apie tave pagalvojusi. Norėjau papirkti seseris, kad eitų vietoj manęs, o dabar… – Julija palietė vaikinui ranką. – Regis, pralaimėti nėra jau taip blogai.

Tiesa visu svoriu užgriuvo Rajeną, jam suspaudė krūtinę. Kad ir ką juodu su Todu galvojo apie Juliją Nelson, žiauriai klydo. Ne dėl milijono ji atskubėjo į restoraną. Ir ne dėl Todo. Vienintelė susitikimo priežastis – paglostyti senelei širdį… na, ir dar tie kvaili burtai.

Vaikiną pykino vien pagalvojus, kad pasakiška nakties vizija išlakstė į šipulius ir jis pats dėl to kaltas. Susimovė. Visiškai. Prarado nuostabiausią pasaulyje moterį.

– Todai? – Julija sunerimusi žvelgė į Rajeną. – Kas nutiko? Tau negera?

– Aš… – Rajenas mintyse nusikeikė. Ką dabar daryti? Kaip jai… – Aš ne Todas Astonas.

Julija suprato, kad turi kažką atsakyti, bet galvoje buvo tuščia. Pritrenkianti žinia ir nemigo naktis iššlavė visas mintis.

– Tu – ne Todas? – klausimas buvo skirtas labiau sau nei vaikinui.

– Julija, paklausyk, – pradėjo Rajenas, bet ji tildydama pakėlė ranką.

– Ne Todas, – spoksodama į lovoje gulintį nuogą vyrą bejausmiu balsu pakartojo Julija. Į vyrą, su kuriuo mylėjosi, kvatojo ir juokavo, prieš kurį nusimetė drabužius ir kuriuo taip naiviai patikėjo. – Tu – ne Todas?! – šį kartą Julija suriko. Krūtinėje tvenkėsi įsiūtis ir pasibjaurėjimas. Nusiritusi nuo lovos mergina susisupo į chalatą. – Ką, po velnių, visa tai reiškia?!

– Esu Rajenas Benetas, Todo pusbrolis. Sužinoję apie Rūtos dosnumą nusprendėme, kad moteris, galėjusi priimti tetulės sąlygas, yra paprasčiausia lobių ieškotoja. Reikėjo ją gerai pamokyti, tad apsimečiau Todu, ketinau susukti jai galvą ir po to tyliai pasišalinti.

– Ach, pusbrolis! Na ką, broliukai, pasilinksminote? – Julijai panižo rankas, norėjosi gerai trinktelėti kumščiu į pasalūnišką veidą. Todas, oi, Rajenas… et, kad ir kas jis būtų, išlipęs iš lovos stovėjo priešais ją. Nuogas. Didingas. Na ir kas? Juk šlykštūs melagiai, parazitai ir įvairiausio plauko šunsnukiai taip pat gali turėti gražų kūną.

– Julija, nurimk minutėlę. Aš dar ne viską papasakojau.

– Nė nebandyk, – iš pykčio merginai sukosi galva. – Meilikavimu iš šito mėšlo neišlipsi.

– Nesiruošiu meilikauti, tik noriu paaiškinti. Nenorėjau, kad šitaip nutiktų.

Ko jis nenorėjo? Sekso? Pyktis vis augo ir Julija išsigando pajutusi gerklėje gumulą, pranašaujantį ašaras. O ne, tik ne tai! Ji negali išskysti prieš šitą niekšelį.

– Kurios dalies nenorėjai? – iškošė mergina. Jos balsas buvo kupinas pagiežos. – Vakarienės? O gal nepatiko tavo vardas? Ajajai, koks aš išsiblaškęs, užmiršau savo vardą!

Jis buvo nuostabus, – šmėkštelėjo mintis ir Julija vėl supyko, tik šį kartą ant savęs. Iš pat pradžių buvo aišku, kad kažkas negerai. Turėjo iš karto pagalvoti, kad jai nelemta susirasti padorų vyrą. Jeigu vaikinas protingas, linksmas ir patrauklus, tai jau įspėjimas – reikia bėgti nuo jo kaip nuo maro. Bet ne. Būtinai turėjo užkibti, susižavėti, parsitempti namo ir… Tokia protinga moteris, o pasielgė kaip paskutinė kvaiša.

– Mes galvojome… – bandė teisintis Rajenas.

– Ką? Kad smagiai ir azartiškai sužaisite? Ne, palauk, kaip tu ten sakei? Pamokysite begėdę pinigų ištroškusią kekšę? – merginos akys užkliuvo už stalinės lempos, puikiai tinkančios paleisti tam šunsnukiui į galvą. – Kas, po galais, tau suteikė teisę mane smerkti? Ką bloga esu padariusi?

– Nieko, – rimtai ištarė Rajenas. – Visiškai nieko. Aš suklydau, atleisk.

– Atsiprašymas nepriimtas.

– Suprantu tave. Paklausyk. Kai teta pranešė Todui, ką jums prižadėjo, šis tiesiog pasiuto. Jį nuolat persekioja pinigus besivaikančios moterys, o čia prisidėjo dar trys.

– Tegul jis atsipeikėja, – karčiai tarė Julija. – Man visai nerūpi pinigai. Ir tu tai žinai, velniai griebtų! Brangioji senelė! Jos pasiūlymą priėmėme kaip pokštą, norėjome jai įtikti. O jūs…

– Tu nesuprasi, ką jaučia medžiojamas vyras.

– Ak, koks nuskriaustas, visko pertekęs vaikelis! Širdis apsipila kraujais pagalvojus apie tavo skausmą.

Rajenas vis dar buvo nuogas. Julija susierzino pastebėjusi, kad dalelė jos smegenų vis dar sugeba gėrėtis tobulai nulietu jo kūnu. Audringos nakties prisiminimai sudilgino širdį.

Giliai įkvėpusi ji pirštu dūrė link durų.

– Nešdinkis!

– Julija, turi mane suprasti. Iš kur galėjau žinoti, kad tave sutiksiu?

Šį klausimą buvo galima suprasti įvairiai, bet širdis kuždėjo, kad Rajenas nori pasakyti, kokia ji jam svarbi ir ypatinga.

Ach, štai kaip.

– Vadinasi, jei būčiau tau nepatikusi, su malonumu mane sudorotum? Štai ir atsiskleidė tavo vidus.

Rajenas lėtai papurtė galvą.

– Ne tai norėjau pasakyti.

– Būtent tai. Tu nesigaili, kad ketinai mane užgauti. Net nematęs manęs nusprendei, kad nusipelniau keršto. Ne, tu gailiesi tik vieno dalyko – su manimi buvo linksma, vakaras praėjo šauniai, o tu taip viską sumovei, kad nenorėsiu tavęs matyti, net jei liktum vienintelis vyriškis Žemėje. Kad ir ką aiškintum, mano nuomonė nepasikeis: esi melagis ir niekšas, laikantis save gerokai pranašesniu už aplinkinius žmones, todėl ir manai, kad turi teisę smerkti visą likusį pasaulį. Primityvus, iškrypęs, save įsimylėjęs egoistas. O dabar dink po velnių iš mano namų!

Rajenas atsiduso ir linktelėjo. Susirinkęs drabužius jis išėjo iš miegamojo, o po minutės Julija išgirdo trinktelint lauko duris.

Mergina susmuko ant grindų.

Apsirengė žaibiškai, – dingtelėjo mintis, o krūtinę užtvindė skausmas. – Viskas baigta.

Juliją purtė drebulys, ji nesėkmingai stengėsi tramdyti ašaras. Troško, kad vaikinas maldautų atleidimo, nors tai ir nebūtų nieko pakeitę. Spėliojo, ar praėjusi naktis Rajenui reiškė tiek pat, kiek ir jai.

Akivaizdu, kad ne.

Julija išsirinko pačius siauriausius džinsus – bus sunku kvėpuoti, o tai nukreips mintis nuo slogių ryto įvykių. Griežtai save subarusi mergina iššveitė vonią, išskalbė paklodę, pakeitė patalynę. Nepadėjo. Pagaliau susiruošusi pas seseris pakeliui užsuko į kavinę ir nusipirko beveik kibirą latte [Itališka švelni stipriai balinta kava, ruošiama iš espreso ir garais pakaitinto lengvai suplakto pieno (vert.).]. Džinsai nepadėjo, tai gal pavyks nusiskandinti kavoje?

Buvo jau beveik priešpiečių metas, kai Julija sustojo prie namo, kuriame prabėgo vaikystė. Vilou meilės ir priežiūros dėka pievutė prie namo vešliai žaliavo, akis glostė daugybė įvairiaspalvių gėlių. Sesučių automobiliai jau stovėjo prie vartų, tad ir ji nieko nelaukdama įžengė į vidų.

– Sveikos, mergaitės, – įėjusi į saulės nutviekstą kambarį ištarė Julija.

Vilou buvo patogiai įsitaisiusi fotelyje, o Marina sėdėjo ant sofos kampučio. Abi džiugiai nusišypsojo.

– Labas, – atsistojusi apkabino seserį Vilou. – Ar pasiutai? Kas išgers tiek kavos? Nė pusės neišgėrusi pakratysi kojas.