Susan Mallery - Milijono vertas laimikis

Pasimėgaudamas jis čiulpė, laižė ir liežuviu erzino krūtų spenelius, o Julija suprato, kad tuoj išprotės. Todo ranka nuslydo merginai tarp kojų ir ėmė spaudyti jau visai prinokusį kauburėlį.

Jam prireikė vos trijų sekundžių surasti patį svarbiausią, stebuklingą tašką. Todas suko pirštu aplink jį, tiksliais, ritmiškais judesiais vesdamas merginą į neišvengiamą ekstazę.

Julija pasidavė kūno šėlsmui, įtampa buvo baisi – ji vos galėjo kvėpuoti, pirštais įsikibo į apklotą, kulnais įsispyrė į lovą. Todas apžiojo jos burną, ir kai jų liežuviai susilietė, Julija nuskriejo į prarają.

Atrodė, kad šis kritimas tęsis amžinai. Banga po bangos per visą kūną vilnijo palaima ir Julija tenorėjo, kad tai niekada nesibaigtų.

Pagaliau mergina vis dėlto atsipeikėjo, pajutusi į jos šlaunį įsirėmusį Todo vyriškumą. Pramerkusi akis pamatė virš jos palinkusį besišypsantį vaikino veidą.

– Tu nuostabi, man buvo gera, – tarė jis. – Drįstu tikėtis, kad tau buvo daugiau nei gera.

– Neapsakomai, – Julija nykščiu perbraukė apatinę Todo lūpą. – Na, o tu ar pasiruošęs skrydžiui?

– Maniau, kad niekada nepaklausi.

Jis švelniai praskyrė Julijos šlaunis ir įsiskverbė į ją. Mergina pasitikdama pakėlė klubus, bet Todas atsitraukė. Tuomet vėl paniro, o Julija mėgavosi vyriško kūno svoriu ir judesiu.

Ir vėl prasidėjo! Julija susijaudino, jos raumenys įsitempė. Būsimo malonumo nuojauta kaitino kraują, jie sunkiai alsavo. Julija pajuto, kaip artėjant orgazmui suvirpėjo Todo rankos.

Ji taip ilgai gyveno viena, kad buvo pamiršusi tą svaiginantį jausmą būti užpildytai vyro, trokštančio suteikti jai beribį pasitenkinimą.

Todas palinko, įsisiurbė jai į lūpas, tada suvaitojo ir trumpam nuščiuvo, po to suglebo ir sudrebėjo.

Kai jie nusiprausė ir nėrė į patalus, Julija padėjo galvą Todui ant peties, o koją užkėlė ant tvirtų šlaunų. Jis švelniai apkabino merginą.

Tai viena iš tobuliausių būties akimirkų , – laiminga mąstė Julija. – Naktis, kurią su džiaugsmu prisiminsiu vėliau, nuobodžiausiomis savo gyvenimo valandomis.

– Ačiū, – žaisdamas jos plaukų sruoga pratarė Todas. – Tai buvo taip…

– Efektinga?

– Norėjau pasakyti – nuostabu, bet tiks ir efektinga.

Julija užsimerkė ir nusišypsojo.

– Neturiu didelės patirties ir esu dėkinga už pamoką.

– Tu? Nepatyrusi? Dirbai kaip tikra specialistė, suradai ir meistriškai įaudrinai visas mano jautriausias vieteles.

Julija išsišiepė iki ausų.

– Tikrai? Visai visas?

– Na, gal kokią vieną ir praleidai.

– Kitą kartą reikės geriau paieškoti.

– Štai žodžiai, priverčiantys vyrą amžiams tapti moters meilės vergu. Gal galėčiau pasilikti?

Trys paskutiniai žodeliai merginą sukrėtė. Nesvarbu, kad buvo ilgam pasitraukusi iš meilės žaidimų, bet pagrindines taisykles žinojo. Dauguma vaikinų po tokio netikėto pasimylėjimo čiupdavo savo drabužius ir… nerdavo pro duris! Julijos gyvenime to nėra buvę, bet ji turėjo draugių, atbėgdavusių paraudoti jai ant peties, ir to užteko, kad susipažintų su šiuo procesu.

Todas nori likti čia? Su ja? Iki ryto?

Pilve nutrūkęs mažytis laimės burbuliukas pakilo į viršų iki krūtinės, ten sprogo ir pasėjo dar tūkstantį smagiai kūną kutenančių purslų.

– Šį vakarą dar ketinau kai ką nuveikti, – nusprendusi, kad abejingas tonas bus abiem į naudą, nerūpestingai tarstelėjo Julija. – Bet, manau, tai gali ir palaukti.

– Puiku. Ar tu miegodama knarki?

Mergina nusikvatojo.

– Ne, o tu?

– Paprastai miegu ramiai, – Todas pasisuko, kad ją pabučiuotų. – Bet nemanau, kad šiąnakt mums pavyks išsimiegoti.

Apie antrą valandą nakties Todas pasirėmęs stebėjo mėnulio šviesos užlietą Julijos veidą, puikiai suprasdamas, kad iš pat pradžių nepataisomai sujaukė visus reikalus.

Tokios įvykių eigos jis nebuvo numatęs, net nenutuokė, kad Julija gali jam patikti. Tiesiog pasišovė įkrėsti Julijai Nelson proto, kad jai praeitų noras tyčiotis iš nekaltų vyrukų. Patenkintas įsivaizdavo, kaip pažemins tuščią, nuobodžią, išsidažiusią bobą. Ką gi, ta boba pasirodė esanti nuostabiai graži, linksma ir protinga moteris.

Jis jautėsi kaip paskutinis mulkis – viską sugadino ir nė nenumanė, kokiu būdu galėtų ištaisyti. Kaip paaiškinti merginai, kad jis – ne tas, kuo dedasi? Kaip prisipažinti, kad norėjo iš jos pasityčioti?

Pasirėmusi į bufetą Julija kiūtojo virtuvėje. Ji tikėjosi mažiausiai žemės drebėjimo, perkūno iš giedro dangaus ar bent jau Kalėdų Praeities vaiduoklio [Praeities vaiduoklis – pirmasis, pasirodęs Čarlzo Dikenso apysakos „Kalėdų giesmė" veikėjui Ebenyzeriui Skrudžui ir nuvedęs jį į praeitį, kad šis, sujaudintas prisiminimų, pakeistų savo gyvenimo būdą. Po jo pasirodė dar du vaiduokliai – Dabarties ir Ateities (vert.).].

Jos miegamajame yra vyriškis!

Dabar, kai ji ruošiasi virti kavą, Todas ramiai sau miega jos lovoje.

Iki šiol Julijos namuose vyrai buvo nepageidaujami. Po skyrybų su Garetu ji stengėsi išvengti vyriškosios giminės draugijos. Gavusi teisininkės diplomą išsinuomojo butuką, įrengė jį ir išpuošė mergaitiškais mažmožiais, o jos minkštą lovą galėjai pavadinti nekaltybės guoliu.

Nekaltybė dingo be žinios, – siekdama kaušelio ir skardinės su kava nusišaipė Julija. Išraudęs veidas, vangūs judesiai ir keli sopantys raumenukai tai patvirtino.

Ji pripylė vandens, įjungė kavos aparatą ir vėl susimąstė. Vėliau tikriausiai gailėsis – juk paprastai būna atsargi, protinga ir šaltakraujiška. Bet ne dabar. Šią akimirką mintyse karaliauja deginantys praėjusios nakties vaizdai.

– Labas rytas.

Staiga pažadinta iš svajonių Julija krūptelėjo ir atsisuko. Tarpduryje stovėjo Todas. Vaikinas buvo su kelnėmis ir atsagstytais marškiniais, neslepiančiais raumeningos krūtinės. Susitaršiusiais plaukais ir nesiskutęs jis atrodė pašėlusiai seksualus.

Julija netikėtai susigėdo.

– Labas, – sumurmėjo ji ir atsikrenkštė. – Tikriausiai užuodei verdančią kavą.

– Lašelis tikrai būtų ne pro šalį.

Tamsios akys tyrinėjo merginos veidą. Julija nevalingai pasitaisė plaukus, kad neatrodytų kaip varnų išpešiota baidyklė, nors prieš tai vonioje buvo nusipraususi, išsivaliusi dantis ir susišukavusi.

Mergina negalėjo atspėti, kokios mintys sukasi Todo galvoje. Jam tikriausiai įprasta rytais prabusti svetimoje lovoje. Tiek to, šį kartą diriguoti orkestrui leis jam, nors paprastai vadovauja Julija – jos sesutės mielai tai patvirtintų.

– Net nežinau, ką tau pasakyti, – truktelėjusi pečiais pratarė mergina. – Ne kasdien pabundu su nepažįstamuoju, todėl nebuvau pasiruošusi šiam rytui. Ko dabar norėtum? Dušo? Nešdintis kuo greičiau? Telefono numerio?

Todas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į durų staktą.

– Ką gi, kalbi be užuolankų.

– Toks jau mano būdas. Nuo mažens rėžiu tai, ką galvoju, ir niekad nepateisinau melagių. Galų gale, yla visuomet išlenda iš maišo.

– Šaunus požiūris. Ką numačiusi veikti šiandieną?

– Aš? Ak, teisybė, taigi šiandien – šeštadienis! Turiu nulėkti į keletą vietų, be to, parsinešiau namo darbą, kurį reikia užbaigti. Vėliau su seserimis valgysiu priešpiečius.

– Hm… Turininga dienelė.

– Įprasta. O tu ką veiksi?

– Susitiksiu su pusbroliu… bet vėliau, – Todas žvilgtelėjo į prieškambarį, po to atsisuko į merginą. – Eime į vonią? Gal gali paskolinti dantų šepetėlį?