Susan Mallery - Milijono vertas laimikis

– Kaip tik to ir trokštu, – Julija pasistengė išspausti šypseną. Vilou nereikia žinoti, kad ji nejuokauja.

Priėjusi Marina spustelėjo ranką.

– Sveika. Kaip sekasi?

– Puikiai. Mama ligoninėje?

– Aha, – atsisėdusi atgal į savo vietą sesuo supureno gulinčią ant sofos pagalvėlę. – Atpigintų skiepų diena.

– Buvau visai pamiršusi, – Julija klestelėjo šalia Marinos. Vieną šeštadienį per mėnesį mamos darbdavys, daktaras Grinbergas, aukojo žmonėms, norintiems pasiskiepyti lengvatinėmis sąlygomis. Ši idėja, aišku, buvo šovusi nenuilstančiai pasaulio gelbėtojai Naomei. Julija jau seniai bandė mamą įtikinti, kad gelbėjimo operaciją ji turėtų pradėti nuo savęs.

– Na ir kokia gi tolesnė mūsų programa?

Vilou ir Marina susižvalgė. Julija staiga įsitempė.

– Kas atsitiko?

Vilou atsiduso.

– Kalbėjomės apie tėvelį.

Puiku. Iki pilnos laimės jai šito ir tetrūko.

– Jau praėjo keli mėnesiai, – paskubom išbėrė Marina. – Jis gali pasirodyti bet kurią minutę.

– Esu iki ašarų sujaudinta, – paniurusi sumurmėjo Julija.

– Julija, būk gera, nereikia, – Vilou krestelėjo ilgus šviesius plaukus. – Taip nesąžininga – tu nesuteiki jam progos pasitaisyti.

– Atleisk, bet aš niekada nepajėgsiu suprasti žmogaus, vis paliekančio savo šeimą. Taip pat ir moters, leidžiančios jam tai daryti.

– Nekalbėk taip, juk mama jį myli, – Marinos lūpos suvirpėjo.

Julija neturėjo nuotaikos vėl veltis į ginčą, per tiek metų jau spėjusį įgristi iki gyvo kaulo.

– Brangioji, prašau, nepradėk vėl taukšti apie likimą. Tėvas mūsų gyvenime pasirodo kaip jaunas mėnulis, žavingai nusišypso ir vėl išnyksta. Stačia galva neria į naują nuotykį, o mums belieka tik paskubomis numesto apsilankymo prisiminimai.

Visa Julijos vaikystė buvo suskirstyta į netikėtus tėvo apsilankymus, dingimus ir neišvengiamas motinos ašarų ir nevykusių bandymų nuslėpti skausmą savaites. Jos seserys dar ilgai prisimindavo apgailėtinai trumpo susitikimo džiaugsmą, tik vienai Julijai neišdildomai įstrigo po euforijos atslenkanti ir ilgus mėnesius besitęsianti kančia. Kiekviena Džeko Nelsono viešnagė praūždavo lyg uraganas – triukšmingai, liepsningai ir pakiliai. Nepamirštamas, jaudinantis spektaklis. Pasibaigus linksmybėms kažkas turėdavo viską sutvarkyti. Dažniausiai ši laimė tekdavo Julijai.

Mergina gurkštelėjo kavos. Gėrimo poveikis nebuvo toks, kokio ji tikėjosi – jautėsi budri, nuovargis išgaravo ir niekas nebetrukdys pažvalėjusioms smegenims be saiko kapstytis po gėdingą praeitos nakties nuotykį.

– Visi vyrai – šunsnukiai, – prakošė sukandusi dantis.

– Juk ne visi tokie kaip Garetas, – liūdnai ištarė Vilou, žiūrėdama į seserį didelėmis mėlynomis akimis.

Julija atsiduso. Buvusi meilė. Iki šios dienos ji galvojo, kad romantiškuose santykiuose žemiau nupulti neįmanoma, bet lyginant Garetą su Todu-Rajenu, pirmasis atrodė kaip princas ant balto žirgo.

– Kadangi jau prakalbome apie dvikojus šliužus, papasakosiu jums apie vakarykštį pasimatymą su Todu, – pavargusiu balsu tarė Julija.

– Ką?! – Marina sugriebė pagalvėlę ir sviedė į seserį. – Ir tu iki šiol tylėjai?

– Aš dar nespėjau nė kojų apšilti.

Vilou išvertė akutes.

– Ir kvailys suprastų, kad tokią žinią būtina paskelbti dar neperžengus slenksčio, – ji slystelėjo ant kėdės kraštelio ir išsišiepė. – Dabar iš lėto, neskubėdama, klok viską nuo pat pradžių. Norime žinoti visas smulkmenas. Koks jis? Nuostabus? Žavingas? Turbūt labai turtingas?

Kadaise Julija būtų prunkštelėjusi: jos sesutė turtuoliu laikė kiekvieną vaikiną, kuris, pakvietęs ją į kavinę, sugebėdavo pats už save susimokėti. Vilou tiesiog traukte traukė visokio plauko švaistūnus, iki ausų prasiskolinusius bedarbius ir net lygtinai paleistus kalinius.

– Jis…

Važiuodama Julija bandė suregzti linksmą pasakėlę, kad valgydamos priešpiečius visos trys galėtų smagiai pasijuokti. Koks malonumas nuolat skųstis dėl savo nesėkmių ir nelaimingos meilės? Bet dabar visas taip kruopščiai repetuotas tekstas išgaravo – ji negalėjo prisiminti nė vieno sakinio. Ir staiga Julija apsižliumbė, tuo apstulbindama ne tik seseris, bet ir save.

– Julija?!

Vilou su Marina akimirksniu atsidūrė prie raudančios sesers. Viena stipriai ją apkabino, kita pritūpė priešais. Kava atsargiai buvo paimta Julijai iš rankų ir pastatyta ant stalelio. Nuo glėbesčiavimo jai skaudėjo krūtinę. O gal skausmas jau anksčiau ten tūnojo?

Julija pasijuto mylima ir lepinama. Žinojimas, kad sunkią akimirką seserys visada bus šalia, teikė nusiraminimą ir paguodą. Nuo mažens mergaitės viena kitą palaikė, tik paprastai Julija būdavo guodėjos vaidmenyje.

Ji pamažu aprimo, nusibraukė ašaras ir nurijusi seiles pradėjo:

– Jis tikrai nepanašus į Kvazimodą [Viktoro Hugo romano Paryžiaus katedra personažas, labai negražus, kuprotas, bet geraširdis varpininkas (vert.).], – jos balsas vėl sudrebėjo. – Tas vyras nuostabus, žavingas ir labai seksualus. Mes plepėjome, kvatojomės, šokome…

Ne, praėjusios nakties nuotykių geriau neminėti. Aišku, kada nors papasakos viską, bet dabar nedrįsta net sau prisipažinti, kokia ji nepataisoma kvailė.

Po išsiskyrimo su Garetu Julija buvo atsargi – nesiveldavo į jokius santykius su vyrais. Apie intymius nebuvo nė kalbos. O dabar tas paršas Rajenas… geriau jau būtų stojusi į vienuolyną.

– Tai kas gi nutiko? Netyčia sužinojai, kad jis – užsimaskavusi moteris? – nekantriai pasidomėjo Vilou.

Julija pagaliau nusijuokė ir švelniai paglostė sesers veidą.

– Ne, bet būtų buvę bent jau įdomu. Šis vyras – bjaurus melagis.

Ir mergina savo klausytojoms išdėstė, kaip ir kodėl Rajenas apsimetė Todu.

– Jie nutarė, kad tokią netikusią, į turtus besikabinančią mergiotę būtina nubausti: suvilioti, sužavėti ir po to, išrėžus į akis teisybę, pasišalinti.

– Ką? – Marina pašokusi įsisprendė rankomis į šonus. – O ar papasakojai jam, kaip stengėmės įtikti Rūtai, kad tau nesiseka traukti burtus, o pinigai nėra svarbiausias dalykas pasaulyje?

– Bandžiau…

Marina vėl prisėdo.

– Tas žmogėnas amžiams tave atbaidė nuo vyrų, ar ne?

– Manau, kad šį kartą prabėgs daug laiko, kol išsikapstysiu, – palingavo galvą Julija.

– Jis nusipelnė keršto, – sugniaužusi kumščius, pilnomis niūraus ryžto akimis pašoko iš vietos Vilou.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.