Susan Mallery - Milijono vertas laimikis

Pirmasis Julijos Nelson pasimatymas buvo toks nevykęs, kad ji nusprendė bent jau ateinantį dešimtmetį atsisakyti šio malonumo.

Jos kavalierius flirtavo su visomis pigaus restoranėlio moteriškosios lyties lankytojomis, išskyrus šešiolikmetę Juliją, sudorojo beveik visas jos salotas ir galų gale dingo. Jai teko apmokėti sąskaitą ir vykti namo. Jau seniai būtų viską pamiršusi, jei pasimatymas nebūtų pasibaigęs ligoninėje – ji baisiai apsinuodijo maistu. Po to, kai nuo galvos iki kojų apvėmė mielą jauną gydytoją, Julija prisiekė sau niekada daugiau šiame gyvenime, – o ir kituose, jeigu tokie bus, – neiti į pasimatymą su nepažįstamu vaikinu.

Iki šios dienos.

– Aš tikriausiai kvaištelėjau, juk tai tikra katastrofa, – sumurmėjo ji, padavusi patarnautojui automobilio raktelius ir artėdama prie modernaus vakarietiško restorano durų. – Maniau, kad esu protingesnė. Ką, po galais, čia veikiu?

Kvailas klausimas, tuo labiau kad atsakymas aiškus.

Julija ir dvi jos seserys nusprendė traukti burtus, kuriai iš jų teks eiti į pasimatymą su nelemtu Todu Astonu Trečiuoju. Nuo pat vaikystės sesutės visus svarbiausius sprendimus priimdavo traukdamos burtus, o Julija visuomet pralaimėdavo. Ir šį kartą burtai nulėmė jos nenaudai. Ką gi, nepasisekė.

Pro išblizgintas stiklines duris mergina įžengė į perpildytą vestibiulį. Tikriausiai laisvą staliuką šiame restorane rasti taip pat lengva, kaip ir stovėjimo vietą automobiliui miesto centre. Ji spraudėsi pro išsipusčiusią minią, kol pamatė labai jauną, labai liesą ir labai išblyškusią administratorę.

– Esu susitarusi su Todu Astonu, – nurijusi beišsprūstantį patarimą, kad geras sumuštinis jai tikrai nepakenktų, kreipėsi į mergaitę Julija.

Žvilgtelėjusi į užsakymų knygą jaunoji administratorė tarė:

– Ponas Astonas jau laukia. Aš jus palydėsiu iki staliuko.

Eidama Julija stengėsi negalvoti apie savo klubus, kurie, palyginti su priekyje einančios merginos, jai atrodė per daug apvalūs. Tiesą pasakius, jau geriau jaustis stora šalia šios mergiūkštės, nei visą vakarą kiurksoti prie Todo Astono Trečiojo stalelio. Ir kaip žmonės gali gyventi su skaičiumi prie pavardės? Ji prisiminė poną Hauelį [Godus milijonierius, komiško amerikiečių serialo herojus (vert.).] iš Giligano salos [Serialo pavadinimas (vert.).] – mėgstamiausio naktinio serialo vaikystėje.

Vaizduotė jau piešė poną Hauelį dryžuotomis plačiomis kelnėmis ir baltu sportiniu megztiniu – tiktai truputį jaunesnį. Julija vos susilaikė neprunkštelėjusi. Administratorė stabtelėjo prie nuošaliame kampe užsakyto stalelio. Štai ir jis, mažiausiai panašus į pretenzingą milijonierių.

– Labas. Tu tikriausiai Julija, – pakilo Todas Astonas ir nusišypsojo.

Šį kartą burtai ne tokie jau ir prasti, – pagalvojo Julija pastebėjusi, kad Todas, nepaisant jos aukštakulnių batelių, stūkso priešais ją kaip bokštas. Vaikinas buvo gražus, tamsiaakis, o jo šypsena Julijai priminė piktojo vilko, žiūrinčio į Raudonkepuraitę, šypsenėlę.

Vyrukas visai nebuvo panašus į beviltiškai nuobodų tolimą giminaitį, be to, mergina jautė, kad šį kartą neteks mokėti už vakarienę.

– Labas, Todai. Smagu susipažinti.

Julija maloniai nustebo, kai senelės sūnėnas atitraukė kėdę ir palaukė, kol ji atsisės. Tada jis sugrįžo į savo vietą kitapus staliuko. Administratorė pasišalino.

Mergina slapta tyrinėjo priešais sėdintį vyrą: tamsūs plaukai, maža duobutė kairiajame skruoste ir įspūdingas kaklaraištis, kainuojantis ne mažiau nei visa jos studentiška paskola.

– Na ką gi, teks ištverti, – linksmai tarė Julija, nusprendusi, kad nėra prasmės apsimetinėti.

Kairysis Todo antakis šoktelėjo į viršų:

– O kurgi mandagus pokalbis, kurio tikėjausi? Pavyzdžiui, apie orą arba apie eismo kamščius, sutrukdžiusius tau laiku atvykti?

– Kodėl gi ne, jei tik tau patinka. Oras puikus, bet ir nėra ko stebėtis – juk čia pietų Kalifornija. Kamščių nebuvo. O kaip sekėsi tau?

– Tu visai ne tokia, kokią įsivaizdavau, – šyptelėjo Todas.

Ji tegalėjo tik spėti:

– Ne tokia jauna, ne tokia grakšti ir visiškai netikusi?

– Tu ir vėl nemandagi, – susiraukė pašnekovas. – Ir ko gi mama tave mokė?

Julija susimąstė.

– Išgerk ne daugiau kaip vieną taurę vyno, o savo telefono numerį duok tik įsitikinusi, kad gali juo pasitikėti, – pagalvojusi pasakė.

Todas nusikvatojo. Vaikino juokas buvo skambus, gilus ir kerintis. Pamačiusi jo šypseną Julija atsipalaidavo, dingo apsimestinis jos stačiokiškumas, o pilve lengvai sukuteno.

Įdomu. Gal duoti dar vieną šansą atsižadėtiems pasimatymams?

– Geras patarimas. Atrodo, tavo mama jau pradeda man patikti.

– Taip, ji nuostabi.

Padavėjas atnešė valgiaraštį ir paklausė, kokių gėrimų jie pageidautų. Todas užsisakė aštuoniolikos metų išlaikymo škotiško viskio, o Julija – degtinės su toniku.

– Neklausai mamos? – paklausė Todas, kai padavėjas nuėjo.

– Buvo sunki diena.

– Nuvargino gerbėjai?

– Antrus metus dirbu tarptautinės teisės paslaugų įmonėje, – ignoravo klausimą Julija.

– Teisininkė. Jau išlaikei egzaminus?

– Žinoma.

– Atrodai pasitikinti savimi, – nusišypsojo Todas.

– Pasitikėjimas įgaunamas ne per vieną dieną.

– Nejaugi?

– Aštuoniolika valandų per dieną dirbau ir mokiausi – laiko nelikdavo niekam daugiau.

– O kokioje srityje dirbi? Gini žmogaus teises?

– Ne, mano specializacija – tarptautinė teisė. Sutarčių sudarymas ir ryšių palaikymas su Kinija.

– Šit kaip. Dabar jau mane sudominai.

Ką gi, Julijai visuomet patiko, kai jos reikiamai neįvertindavo, ypač vyrai. Ji prisimerkė, pakreipė galvą ir tarė:

– Ši sritis man labai tiko, kadangi moku kinų kalbą.

Julija stebėjo jo reakciją: vyrukas atrodė pritrenktas, bet greitai atsipeikėjo.

– Oho! Įspūdinga.

– Ačiū.

Todas atidžiai nužvelgė merginą.

– Manau, mums viską teks pradėti iš naujo.

Julija nusijuokė.

– Kodėl? Juk toks puikus vakarėlis.

– Žinoma, kad puikus. Tau. Klausyk, mano teta panoro, kad susitikčiau su jos išrinkta mergina, užsakė restoraną, paskyrė laiką ir štai – aš čia. Tikėjausi visai… ko kito, tu – nuostabi staigmena.

Julija vogčia nužvelgė Todo plačius pečius: jis tikriausiai sunkiai lieja prakaitą sporto salėje. O gal tai genai? Et, visai nesvarbu.

– Ar visuomet darai tai, ką liepia teta Rūta?

– Dažniausiai, – Todas gūžtelėjo pečiais. – Rūta man nėra tikra teta, bet ji labai gera ir aš ją myliu. Teta paprastai neįkyri su prašymais, ir kai jaučiu, kad galiu ją pamaloninti, taip ir padarau. Sutikau išpildyti ir šį jos norą.

Nejaugi tai tiesa? O gal jis labai talentingas aktorius ir dabar apsimetinėja? Julija troško patikėti Todo nuoširdumu.