Susan McBride - Maža juoda suknelė

Kaip keista taip kalbėti , – pagalvojo Tonė ir jai širdį suspaudė toks nerimas, kokio neteko patirti nuo tada, kai planavo pačias pirmąsias vestuves ir ceremonijoje pasirodė tik trys stygų kvarteto nariai, pagirių kamuojamas jaunikis nerado žiedų, o pastoriui bedieviškai paleido vidurius.

Ji apžvelgė kambarį, kramtydama mažojo pirštelio nagą. Nors čia buvo tikras chaosas, pastebėjo, kad kai ko trūksta.

– Kur tas kompiuteris, kurį nupirkau Evei po tėčio mirties?

Ji net paprašė Grego suinstaliuoti „QuickBooks“ programą, skirtą namų biurui, o pati rūpestingai persiuntė visus kompaktinius diskus ir instrukcijas. Jei motina būtų jį naudojusi, būtų galima patikrinti virtualius pinigų įrašus. Bet to „HP“ stalinio kompiuterio nebuvo matyti nei nagų, nei ragų, bent jau niekas nekyšojo šito naminio sąvartyno paviršiuje.

– Ai, tas daiktas, – tarė Bridžita.

Tas daiktas?

Namų tvarkytoja pamojavo mėlynų venų išraižyta ranka.

– Panelė Evė net neišpakavusi padovanojo jį bibliotekai.

– Ką? – Tonė sugriežė dantimis. Kodėl mama taip pasielgė? Kaip galima tvarkyti tiek daug sąskaitų, jeigu vienintelė dokumentų tvarkymo sistema – tai popieriaus prikimštas kambarys?

– Nekaltink seno šuns, kad nenori mokytis naujų triukų, – Bridžita pagrūmojo pirštu. – Be to, vyninėje yra kompiuterių, bet jie ten visai nepadeda.

– O kas vyksta vyninėje? – paklausė Tonė, galvodama: – Dieve mielas, kas dar?

– Žinau tik tiek, kiek girdėjau, – paaiškino Bridžita ir susigrūdo rankas į prijuostės kišenes. – Prieš šešis mėnesius tas vaikinas, viskam vadovavęs, ėmė ir metė darbą, tai panelė Evė taip ir nepriėmė nieko vietoj jo. Tik išsikraustė iš proto.

– Kaip?

Tonė užsinorėjo kaip reikiant papurtyti Bridžitą, jeigu dar nors minutę nesugebės nieko paaiškinti.

Bridžita susiraukė.

– Tavo mama ėmė ir sudarė sandėrį su velniu, – tarė ji. – Leido vienam Kamingsų vaikui kišti nosį į reikalus. Kai sužinojau, nuo kėdės nugriuvau. „Panele Eve, gal visai iš proto išsikraustėte?“ – paklausiau, bet ji pasakė, kad taip protingai dar nieko anksčiau nedarė.

– Kuriam Kamingsų vaikui?

– Jauniausiam.

Hanteriui , – pagalvojo Tonė, prisiminusi tylų, bet dailios išvaizdos paauglį, visur sekiojusį savo vyresniuosius brolius, vėliau tapusius garsiais sportininkais, ir spoksojusį į ją kitapus prekystalio tą vasarą, kai ji dirbo „Tastee Freeze“.

– O kas, jei panelė Evė leido tam Kamingsų vaikui daryti vyninėje ką nori? O kas, jei dabar, mums bešnekant, jis baigia viską išvogti? – paklausė Bridžita.

Tonė suspaudė pirštais smilkinius, jausdama, kad smegenims visko jau per daug. Juk neįmanoma tiek daug visko suvokti iškart. Hanteriui Kamingsui teks palaukti.

– Kol kas rūpinkimės tik Evės sveikata, – pasakė kaip vadovė, priėmusi sprendimą. – Kitkuo užsiimsime vėliau.

– Žinoma, – sumurmėjo Bridžita, – kaip pasakysi, panele Antonija, – nors iš balso atrodė nepatenkinta.

Tonė apžvelgė katastrofos vietą, kur kadaise buvo jos tėčio kabinetas, o prieš tai – senelio ir prosenelio, o namų tvarkytoja ištraukė rankas mėlynomis venomis iš prijuostės kišenių ir sukryžiavo jas ant krūtinės, stebėdama ir laukdama, tarytum Tonė galėtų pamojuoti burtų lazdele ir viską sutvarkyti.

Pirmiausia tai, kas skubu, – tarė sau, prisimindama mantrą, kurią kartodavo, kai sužvėrėjusi nuotaka (arba siaubūnė nuotakos motina) įsisiautėdavo organizuojant vestuves, kainuojančias šešių skaitmenų sumą.

– Einu į vonią, – tarė ji, – o tada aplankysiu motiną.

Ligoninės lankymo valandos prasidėjo dešimtą, o Tonė norėjo aplankyti, net jeigu Evė nežinos, kad ji šalia.

– Jeigu nori sudaryti sąrašą, ką reikia padaryti, tai gali jau pradėti.

– Susitarėm, – linktelėjo Bridžita ir patapšnojo Tonei per petį, prieš išsliūkindama iš darbo kambario. Netrukus vėl pasigirdo triukšmingas siurblio ūžesys.

Tonė atsiduso ir lėtai apžvelgė netvarką kabinete, o tada spruko lauk, uždarė dvejas duris paskui save ir paslapčia pasigailėjo, kad negali tiesiog padegti viso to, kas yra už jų.

Sunkiai lipdama laiptais suprato, kad šį kartą grįžus namo bus nė kiek ne lengviau nei praeitą kartą. Per tėvo laidotuves ji nepaguodžiamai raudojo, o Evė laikėsi stojiškai ir Tonės akivaizdoje neišspaudė nė ašaros. Motina neverkė ir tada, kai Tonė susikrovė daiktus ir išvažiavo.

Nejaugi aš – jos kūnas ir kraujas, juk mudvi tokios skirtingos? – tuomet nusistebėjo Tonė, kaip dažnai stebėdavosi, bet išvijo tą neramią mintį iš galvos. Juk nesąžininga galvoti apie tai, kas tarp jų su Eve negerai, kai motina guli be sąmonės ligoninės lovoje. Tiesą sakant, atrodė mirtinai neteisinga taip galvoti.

Tonė užkimšo kamščiu vonią ir leido karštą vandenį, kol vonios kambarys prisipildė garų. Nusisukusi nuo veidrodžio, nusivilko naktinius ir kelnaites, o tada pasinėrė į vonią. Užsimerkė, atlošė galvą ant vonios krašto ir, atrodė, vos po kelių sekundžių pasigirdo, kaip Bridžita beldžia į vonios duris ir šaukia pro plyšį:

– Panele Antonija, kai kas atėjo su tavim susitikti!

– Kas ten toks? – paklausė neatsimerkdama, iš pradžių nenorėdama pajudėti. Niekas miestelyje net nežinojo, kad ji čia, išskyrus Bridžitą ir ligoninės reanimacijos darbuotojus.

– Čia tas Kamingsų vaikas atėjo dėl vyninės, – už durų sušnypštė Bridžita. – Aišku, jis išgirdo, kas nutiko panelei Evei ir kad tu grįžai, todėl ketina pasinaudoti situacija.

Oi, po galais.

Tonė atsiduso.

– Minutėlę, – tarė ji, ištraukė vonios kamštį ir vanduo ėmė kliuksėti lauk, kartu nusinešdamas paskutinę progą atsipalaiduoti.

Įsitvėrė slidžių vonios kraštų ir lėtai atsistojo, o prieš išlipdama pasiėmė rankšluostį ir apsivyniojo juo. Delnu perbraukusi aprasojusį veidrodį, pažvelgė veidrodyje į save, į vandeniu pasruvusį veidą ir vis galvojo, į kokią velniavą čia papuolė ir kaip, po galais, reikės išbristi.

Mudvi su Ana pasprukome dieną prieš jos vestuves, tiksliau, „tėvelio vestuves“, kaip jas vadino Ana, nes tėvas nekantravo ištekinti ją už Deiviso Kamingso nuo tos vasaros, kai jai suėjo aštuoniolika.

Deiviso šeimai priklausė nesuskaičiuojami akrai žemių, siekiantys bemaž iki Misisipės, užsodinti vynuogių eilėmis, vagojančiomis dirvą ir kiek akys užmato besidriekiančiomis po kalvas. Dalis jų kadaise priklausė mums, kol senelis Džozefas išpardavė didžiumą Hermano Morgano pradinio šimto akrų, užėjus sunkmečiui. Ne kartą girdėjau motiną sakant, kad senelis niekada sau neatleido, ir žinojau, kad tėvelio gyvenimo tikslas – atgauti juos, jei pavyks.

– Tas dirvožemis – pats našiausias apylinkėje, – kalbėjo tėvas, – derlingesnis net už Heleną fon Hagen.

O motina iš tų žodžių kimiai nusijuokė. Visi miestelyje žinojo, kad Helena – tipiška fermerio dukra, kūdikių veisimo mašina. Ji turėjo šešis vaikus nuo dviejų skirtingų vyrų, o tebuvo dvidešimt trejų. Aš buvau dvidešimt vienerių, kaip ir Anos jaunikis, ir neseniai buvau baigusi mokytojų koledžą, bet tėvelis dar nemėgino manęs ištekinti, gal todėl, kad dėl mano išvaizdos nelabai būtų sekęsi ką nors susiderėti.

Man pasisekė.

– Gera partija, Beatrise, – nugirdau jį sakant motinai, stabtelėjusi prie kabineto durų. – Jie puikiai gyvens, aš tuo tikras. Ir pusė Kamingsų sklypo priklausys Anai ne mažiau nei Deivisui, todėl šita santuoka reiškia, kad žemė grįš mūsų šeimai. Džozefas būtų be galo patenkintas, jei žinotų, kad vieną dieną ji atiteks Anos vaikams.