Susan McBride - Maža juoda suknelė

Tonė užsimerkė ir įsivaizdavo motiną, kokią paskutinį kartą ją matė Džono Aštono laidotuvėse, bažnyčios klaupte: nugara tiesi it mietą prarijusi, veidas rimtas, lūpos tvirtai suspaustos į liniją. Grįžusi namo, ji ramiai susidėliojo troškinius ir pyragus, suneštus gero linkinčių draugų ir kaimynų. Netgi parašė padėkos raštelius, sidabrine žila galva palinkusi virš tėčio stalo. „Kol neužmiršau“, – pasakė ji, tarsi Evė kada nors būtų ką nors užmiršusi. Kaip visada, ji buvo tikras stiprybės ir atsparumo įsikūnijimas.

Koks kontrastas – ta liesa moteris ligoninės lovoje, visai nejudanti po balta marška, negalinti kvėpuoti savomis jėgomis, staiga suvokė Tonė ir baisiai išsigando.

Prašau, tegul jos smegenys sugyja, – ėmė melstis, nors net neketino. – Prašau, kad viskas pasibaigtų. Nenoriu, kad ji išeitų.

Valandą ar ilgiau pasivarčiusi, Tonė užsnūdo ir taip kietai įmigo, kad atsibudo tik tada, kai dienos šviesa įspindo pro puošniųjų užuolaidų plyšį. Nepaliaujamas siurblio dūzgimas, sklindantis kažkur iš apačios, pamažu pasiekė ausis.

Jei nebūtų žinojusi, kas ten, gal būtų išsigandusi ir pagalvojusi, kad įsilaužė vagis. Bet koks vagis galėtų griebtis dulkėtų kilimų, prieš imdamas ieškoti sidabrinių įrankių?

Tonė žiovaudama persibraukė susivėlusius plaukus ir pastatė kojas ant grindų. Truktelėjo žemyn naktinius ir nusliūkino žemyn ieškoti senosios namų tvarkytojos, tampančios aplamdytą „Hoover“ siurblį svetainės kilimu. Tik pamačiusi Bridžitą, ji vos neapsibliovė. Ta moteris dirbo Aštonams nuo Tonės senelio Franklino Evanso mirties, kai Tonei suėjo dešimt metų. Ji buvo tokia pat neatskiriama jų gyvenimo dalis kaip senasis Viktorijos stiliaus namas ir dvidešimt akrų vynuogynų.

– Na ir kaip man čia miegoti? – prisiartinusi amtelėjo Tonė, perrėkdama ūžiantį prietaisą.

Moteris suraukė kaktą ir pakėlė akis. Ji vienu staigiu judesiu išjungė siurblį ir pastatė jį stačią.

– Nagi kas čia, taigi mūsų mergytė, gyva ir sveika! Pamačiau lauke mašiną su tuo „Antonijos renginių“ lipduku ir pasakiau sau: „Tai aišku, kad atvažiavo! Juk po tais dizainerių skarmalais, kuriuos ji taip mėgsta, slepiasi aukso širdis.“

Raukšlėtas veidas sušvelnėjo ir Bridžita išskėtė rankas apkabinti Tonę, o ši iškart puolė į glėbį. Prisiglaudė tvarkytojos glėbyje, o akis užplūdo ašaros.

– Kaip čia taip atsitiko? – rydama ašaras paklausė Tonė. – Nesu mačiusi, kad motina sirgtų…

– Panelė Evė išsikapstys, patikėk manim. Ji turi per daug nebaigtų reikalų, – tarė moteris, glostydama Tonės nugarą. – O kodėl vakar auštant sugalvojo lipti į palėpę, net neįsivaizduoju. Matyt, kažkas ją pašaukė, o gal jos smegenys pradėjo keistai veikti prieš insultą.

Bridžita giliai įkvėpė.

– Bet ačiū gerajam Viešpačiui, kad laiku ją radau. Gydytojas sakė, kad jeigu būtų dar ilgiau pabuvusi viena, būtų gal jau buvę per vėlu.

– Taip, ačiū Dievui, – aidu pakartojo Tonė.

Bridžita paskutinį kartą patapšnojo jai nugarą ir atsitraukė.

– Nepamirškime, kad tavo mama – kietas riešutėlis. Juk ji įveikė viską, su kuo teko gyvenime susidurti, ar ne?

Tonė atbula ranka nusišluostė nosį ir linktelėjo sutikdama.

– Gerai, kad atvažiavai, vaikeli, – tarė vyresnioji moteris ir liūdnai nusišypsojo. Jos kadaise varinius plaukus laikas išbalino iki plieninės žilės, o šiurkščios garbanos tik paryškino sugrubusius veido bruožus. – Panelė Evė jau kurį laiką nekreipė dėmesio, kaip gyvena, tai buvau pradėjusi nerimauti. Ji daug ką apleido ir pati apsileido. Jei nebūčiau rūpinusis ir ja, ir namu, viskas būtų sugriuvę jai po kojomis.

Tonė nusitrynė ašaras nuo pavargusių akių.

– Kaip suprasti – viską apleido?

Bridžita juk tikrai perdeda. Aišku, kilimai šiek tiek nusitrynė, o tinkuotos sienos pastebimai sutrūkinėjo. Bet namui – mažiausiai šimtas metų. Nieko keisto, kad truputį dėvisi.

– Viskas atrodo pakenčiamai, – apsidairiusi tarė Tonė. – Kas negerai?

– Kaip čia švelniau pasakius? – Bridžita nusišluostė rankas į dryžuotą prijuostę. – Produktus parduotuvėje perku skolon, o Česteris sako, kad ji kartais ištisus mėnesius pamiršta susimokėti. Bijau, kad vieną dieną išjungs šviesą ir dujas ir liksime šalti tamsoje. O ką tuomet darysime, mmm?

– Visiems pasitaiko pamiršti vieną kitą sąskaitą, – atšovė Tonė, įsižeidusi nuo minties, kad motina galbūt nebėra tokia absoliučiai savarankiška, kokia buvo visą Tonės gyvenimą. – Jeigu jai reikia pinigų, padėsiu, kol ką nors sugalvosime, – pasiūlė ji. Mažų mažiausiai ji galėtų padengti vietines Evės skolas, kol motina pasveiks. – Palauk, susirasiu čekių knygelę. Galėsi pasakyti, kam dar nesumokėta, o aš pasivažinėsiu po miestelį ir su visais atsiskaitysiu.

Tonei tai atrodė gana logiška, bet Bridžita tik įsispoksojo, lyg jai būtų varžtelis atsisukęs.

– Einu pasiimsiu rankinę, – tarė Tonė ir pasuko prie durų.

Toli nenuėjo, nes Bridžita pačiupo už riešo.

– Ne, vaikeli, negaliu tau leisti, – pareiškė vyresnioji moteris, nuo išgąsčio išplėtusi akis. – Tavo motina verčiau mirtų, bet neleistų, kad apmokėtum jos sąskaitas. Be to, problema daug didesnė.

– Nesuprantu.

Bridžita elgėsi visai nesuprantamai.

Evė visuomet spaudė centą prie cento. Ji net tvarkė visas vyninės sąskaitas, kai numirė senelis Evansas, o Džonas Aštonas perėmė vynuogyno valdymą. Kiek Tonė žinojo, vyninė visada dirbo pelningai; ne ypač, bet užtekdavo, kad šeima gyventų be nuostolių. Tai kodėl Evės padėtis staiga taip pablogėjo?

– Kas atsitiko, Bridžita?

– Tiesiog… Na, viskas labai susipainiojo. Net nežinau, nuo ko pradėti, – namų tvarkytoja nutilo, atsikvėpė ir pamojo į galinį koridorių. – Eime, – tarė ji, – ten. Tegul tavo motinos betvarkė kalba pati už save.

Droviai truktelėjusi naktinius žemyn, Tonė paklusniai nusekė ją pro svetainės arką siauru plokštėmis apmuštu koridoriumi link uždarytų dvejų durų, vedančių į darbo kabinetą.

– Štai čia, – tarė Bridžita ir įsiręžusi stumtelėjo duris į šalis. – Tavo motinos chaoso šventykla.

Atidarius pasirodė tikra žmogiška kiaulidė: daugybė popierių, į kuriuos Evė turbūt nekreipė dėmesio, ir krūvos laiškų ir žurnalų, virstančios nuo uždengiamo rašomojo stalo ir iš dėžių, beveik dengiančių kilimą.

– O Dieve, – įkvėpė Tonė.

– Bandžiau suvaldyti reikalus, – tvirtino Bridžita, – bet nepavyko. Panelė Evė bardavosi, kam liečiu, ko dar nespėjo peržiūrėti. Galima sakyti, kai tavo tėvelis pasimirė, ji nenorėjo nė skiautelės paleisti iš rankų.

– Eina sau, – tarė Tonė, nebežinodama, ką sakyti. Ji prasiskynė kelią prie stalo ir pervertė saują vokų, leisdama juos pro pirštus. – Kodėl man nepasakei?

Bridžita šniurkštelėjo.

– Ką galėjau pasakyti, vaikeli? Kad tavo motina visai pasimetusi? Kad nekreipia dėmesio į nieką aplink, nes pasaulis be tavo tėvo jai nepakeliamas?

– Taip, – Tonė linktelėjo, – to būtų užtekę.

Ji spoksojo į netvarką priblokšta, beveik paralyžiuota. Per greitai kvėpuoju, apsisuks galva , susiprato ir prisivertė giliai įkvėpti.

– Tavo mama būtų ištrenkusi mane lauk, jei būčiau tave įtraukusi! – namų tvarkytoja paspyrė perpildytą dėžę mėlyno sportbačio galiuku. – Nieko sau, kur viskas nusirito, jeigu tokia moteris kaip panelė Evelina, visada tokia skrupulinga, leidžia, kad jos gyvenimas va taip subyrėtų. Pradedu galvoti, gal šitas insultas ją ir išgelbės.