Susan McBride: Maža juoda suknelė

Žiūrėjau pro langą, kol pasirodė Džonatano pikapas, ir atsidūriau prie paradinių durų, jam nespėjus į jas paskambinti. Užuot pakvietusi jį vidun, išėjau į lauką ir uždariau paskui save duris.

– Gražiai atrodai, – pasakiau, nes jis vilkėjo išlygintus baltus marškinius ir kelnes su kantu, o batai net blizgėjo. Pamatęs mane, jis išplėtė akis, tad apsisukau aplink ir padariau reveransą.

– Patinka? – paklausiau.

– Ar man patinka? – pakartojo jis ir tyliai švilptelėjo. – Ohoho, kaip tau tinka taip išsipuošti, – tarė jis, išsišiepęs iš pasitenkinimo. Jis vos galėjo atitraukti nuo manęs akis, kad galėtų vairuoti pikapą į Sent Ženevjevą vakarienės.

Kol važiavome, Džonas su manimi kalbėjo: pasakojo apie savo darbą, kaip remontuoja baržas ir valtis, kaip jam patinka viską taisyti ir kaip jis pradėjo ardyti skrudintuvus ir vėl juos surinkti, dar neišmokęs skaityti. Klausiausi ir atsakinėjau reikiamose vietose. Norėjosi tikėti, kad padrąsėjau pati iš savęs, o ne dėl suknelės. Neįprastai pasitikėjau savimi, lyg visi mano judesiai ir ištarti žodžiai turėtų tam tikrą tikslą.

Bet mane veikė dar kažkas, kažkokia nenusakoma energija, kurios veikiama laisviau juokiausi ir dažniau šypsojausi. Paprastai nebūdavau linkusi švelniai elgtis su vos pažįstamais vyrais (ir nepasakyčiau, kad pasitaikė daug progų), bet kažkodėl atsakiau: „Taip, gali“, kai Džonas paprašė leisti pabučiuoti atsisveikinant. Pasitikėdama savimi, kaip retai pasitaikydavo, padėjau rankas jam ant pečių, prisiglaudžiau ir užsimerkiau, kai jis lūpomis palietė manąsias.

Mane sukrėtė dar vienas virpulys ir išvydau antrą viziją: Džonatanas delnuose laikė mano rankas ir mudu, stovėdami priešais vyriškį su atversta Biblija, prisiekėme mylėti ir gerbti vienas kitą, kol mirtis mus išskirs.

Vaizdas atrodė toks tikroviškas, kad sutrikau ir atsitraukiau nuo jo išplėtusi akis, smarkiai plakančia širdimi. Nebūčiau nustebusi, jei tą akimirką man širdis būtų iššokusi iš krūtinės.

– Man reikia eiti, – pasakiau nukaitusiais skruostais. Nuleidau galvą, bijodama į jį pažiūrėti.

– Tu irgi pajutai, ar ne? – čiupo mane už rankų, neleisdamas nueiti, ir aš pagaliau atplėšiau žvilgsnį nuo savo batelių ir pamačiau, kad ir jį nustebino tai, kas įvyko tarp mūsų. – Tu kažkuo ypatinga Eve, kažkas tarp mūsų vyksta. Negaliu tiksliai pasakyti, bet kažkas yra.

Stovėjau kaip nebylė, tik mirksėjau, negalėdama žodžiais apsakyti to, ką pamačiau. Kaip galėjau jam pasakyti, kad tai juodoji suknelė savo magiškais triukais apsuko mums galvas? O kas, jei čigonė nemelavo, kad suknelė gali parodyti likimą? Gal jį tiesiog kažkaip užkerėjau? O gal jam tikrai pasirodžiau ypatinga?

– Kad ir kas čia vyksta, man tai patinka, – sukuždėjo jis ir prisiglaudė kakta man prie plaukų. – Galėčiau tiesiog čia stovėti apkabinęs tave visą naktį. Tu taip maloniai kvepi, taip švelniai ir mielai, – tarė jis, tad norėjau pasakyti jam, kad nesu pasikvėpinusi. Bet nusičiaudėjau. Tada supratau, apie ką jis kalba, nes irgi užuodžiau kvapą, skleidžiamą tos suknelės šilko.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.