Susan McBride - Maža juoda suknelė

– Aišku, kad mano tėvui patiktų, jog susigrąžinome Hermano žemes, bet ar ji myli tą vaikiną? – motinos žodžiai mane nustebino, nes namuose mažai kalbėdavome apie jausmus. – Deivisas tikrai žavus, bet nežinau, ar ji įsimylėjusi taip kaip jis.

– Dieve mano, bus tos meilės, jeigu dar nėra! Be to, Arčibaldui atrodo, kad jo sūnui pats laikas susitupėti, o Deivisas susižavėjęs ne mažiau nei bet kuris kitas jaunuolis. Ana – gražiausia mergina Blu Hilse, – atsakė tėvelis, apeidamas jos klausimą. – Jiedu skirti vienas kitam, – ryžtingai pridūrė jis ir plojo delnu į stalą, tarsi sakydamas: Ir viskas, brangioji, tema baigta.

Tuo jų pokalbis ir pasibaigė, o aš nuslinkau šalin nuo kabineto durų, kad neįkliūčiau slapta pasiklausiusi.

Akimirką pasvarsčiau, gal pasakyti Anai, ką nugirdau, bet iškart apsigalvojau. Gyvendama mažame miestelyje išmokau bent vieno dalyko: kada geriau patylėti. Nuo Anos santuokos priklausė tiek daug, kad būčiau tik pridariusi bėdos, jei būčiau kaip nors įsikišusi. Tėvelis man niekada nebūtų atleidęs. Be to, supratau, koks tėvelis apsukrus. Jis viską darydavo tikslingai, o ši santuoka – ne išimtis. Jis buvo gabus verslininkas ir daug išmoko iš Džozefo Morgano, kuris ėmėsi tėvelį mokyti iškart, kai tas susituokė su mano motina. Senelis išmokė tėvą visų vynuogių auginimo subtilybių ir prikimšo jo galvą siaubo istorijų (kaip ir visų mūsų galvas) apie Sausojo įstatymo laikus, kada buvo uždarytos visos valstijos vyninės, o kai kurie vynuogynai taip ir nebeatsigavo. Tėvelis mėgdavo mums priminti, kaip Džozefui plyšo širdis, kai teko išparduoti žemes, nors tai buvo išmintingesnis sprendimas, nei rizikuoti leisti savo šeimai badauti.

– Reikia daug vidinės stiprybės, kad skęsdamas išmoktum plaukti, – mėgdavo pamokslauti tėvas. – Silpnesnis žmogus jo vietoje būtų pasidavęs.

Nors Džozefas Morganas nepaleido iš rankų dvidešimties akrų, kurių užteko gaminti vyną daug mažesniais kiekiais, žinojau, kad tėvas nesitveria noru įrodyti, ko yra vertas, ir sugrąžinti prarastas žemes saviesiems. Anos santuoka su Deivisu tam ir buvo skirta.

Tik nebuvo taip paprasta suvesti Aną su Deivisu.

Sesei gerbėjų niekada netrūko. Net kai lakstė su kasytėmis ir prijuostėmis, berniukai sekiodavo paskui ją. Lygindavau ją su nepaprastu nektaru kvepiančia gėle, sekiojama gobšių bičių. Kai ji pradėjo lankyti gimnaziją, berniukai sukosi ištisais spiečiais. Vienam atsibodus, aplink ją imdavo sukiotis kitas, kol ir tas atsibosdavo. Taigi birželį prieš paskutiniuosius mokslo metus tėvas pradėjo savo kortų partiją; gal ne itin subtiliai, bet vis tiek gudriai. Kamingsų šeima staiga ėmė labai dažnai pas mus lankytis, nes kviesdavome juos į svečius į kiekvieną kepsnių balių, Liepos ketvirtosios iškylą ir pasisėdėjimą prie laužo, kepinant zefyrus.

Kadangi nebuvau įvykių sūkuryje, tik stebėjau iš šalies, mačiau, kad Deivisas nusižiūrėjęs Aną. Tai buvo matyti jo veide kiekvienąkart, kai į ją pažvelgdavo. Mūsų tėvas tikriausiai pasivedė jį į šoną ir paaiškino, kaip siekti sesers, nes jis nepataikavo jai kaip kiti vaikinai. Jis laikėsi atstumo, kalbino kitas jaunas moteris, kalbėjo su vyrais apie verslą ir visaip vengė Anos kaip maro, kol sesuo nebegalėjo apsikęsti.

Nespėjus vasarai baigtis, ji nusitaikė į Deivisą Kamingsą ir niekas nė cyptelti nespėjo, kai apsivyniojo jį aplink mažąjį pirštelį, kaip ir visus kitus vaikinus, kurių kada nors siekė. Rudenį ji jau nešiojo į megztinį įsisegusi jo „Sigma Či“ ženklelį, o motina ėmė kalbėti apie kraičius ir skrynias. Tėvas šokinėjo iš džiaugsmo, kai Deivisas jo paklausė, ar galėtų tikėtis Anos rankos, ir tai nutiko vieną vakarą, kai buvau namie. Motina kaip tyčia išsitempė Aną į paskaitą Sent Ženevjevos bibliotekoje, o aš išsiprašiau, kad leistų likti taisyti mokinių namų darbų. Kai suskambo durų skambutis, pasirodė baisiai susijaudinęs Deivisas. Tėvas vos stabtelėjo paspausti jaunuoliui ranką ir iškart nusitempė jį į darbo kabinetą, kuriame jie praleido beveik pusvalandį, o tada durys su trenksmu atsidarė. Tėvas man sušuko: „Atnešk tą keturiasdešimties metų senumo brendžio butelį, Eve, švenčiam!“ Nors man stiklinės ir nepasiūlė. Kai po cigaro ir taurelės Deivisas pagaliau išėjo, tėvas nusekė jį į verandą ir taip jausmingai patapšnojo per petį, kad net keista, kaip jaunasis Kamingsas nenusirito nuo laiptų.

– Šiandien mums svarbi diena, Džiūsna, – ištarė plodamas ir man per nugarą.

– Tai jau tikrai svarbi.

Deja, kai Deivisas pasipiršo pačiai Anai, jai tai nepadarė tokio įspūdžio kaip tėveliui.

– Ką tu jam pasakei? – kitą vakarą per vakarienę tarė tėvas, kai Ana prisipažino, kad neatsakė į Itin Svarbų Deiviso klausimą. – Gal tau galvoj negerai, Anabele? – paklausė, išvertęs akis, ant kaktos pulsuojančiomis venomis. – Tai aišku, kad sutiksi!

– O ką, ar blogai, kad man reikia laiko apsispręsti? Gal aš per jauna tekėti. Gal prieš tai dar noriu ką nors nuveikti, – išplėtusi šnerves atšovė sesuo ir sviedė servetėlę ant stalo. – Juk čia mano gyvenimas, ar ne?

– Kol kas, – sumurmėjo tėvas ir nusibraukė plaukus nuo kaktos, mėgindamas nusiraminti. Tada palinko virš lėkštės ir atkišęs į ją pirštą vienprasmiškai išrėžė: – Bet jeigu viską sugadinsi, Anabele, tas tavo gyvenimas pasidarys tau nemielas ir truks visai neilgai.

Tuomet Ana piktai pažvelgė į tėvelį ir labai ramiai tarė:

– Kartais atrodo, kad tu visai neturi širdies.

Tada žvilgtelėjo į motiną, prapliupo ašaromis, spruko nuo stalo, kaukdama užbėgo laiptais ir užsitrenkė miegamojo duris.

Palaukiau, kol sutemo ir namuose visi nurimo – tiksliau, kol motina nuramino ir tėvą, ir Aną, o tada įsėlinau į Anos miegamąjį ir palindau pas ją po antklode.

– Kaip laikaisi? – paklausiau, o ji atsiduso ir atsivertė ant nugaros.

– Kaip manai, ar kada nors ateis laikai, kai gyvensime dėl savęs, o ne dėl kitų žmonių? – atsakydama paklausė ji, o aš atsakiau, kad nežinau.

Paklausiau, ar ji myli Deivisą, bet ji išsisukinėjo.

– Po rafinuota išore jis tėra paprastas vaikinas iš mažo miestelio. Tegul jis ir keliavo į Italiją, pabaigęs koledžą, bet lankėsi tik vyninėse, su kuriomis jo tėvas turi verslo ryšių, apžiūrėjo jų vyno spaudyklas ir uostinėjo ąžuolo statines rūsiuose. Jam net neparūpo pamatyti Romą ar Veneciją, įsivaizduoji? Kaip jis galėjo susilaikyti neįmetęs monetos į Trevi fontaną ir nepažiopsojęs į Mikelandželo Siksto koplyčią?

Žinojau, kad Ana desperatiškai troško pati visa tai padaryti.

– Jis vynininkas, – priminiau jai, – iš vynininkų šeimos. Man atrodo praktiškas, protingesnis, nei maniau.

Visada galvojau, kad Deivisas Kamingsas tėra išlepintas vaikėzas, užaugintas, kaip sakoma, su sidabriniu šaukštu burnoj.

– Praktiškas? – Ana prunkštelėjo ir apsivertė, atsukdama man nugarą. – Taip, tau tokia savybė tai tikrai patiktų, ar ne, Eve?

Kitą dieną, kai grįžau namo po ilgos darbo dienos mokykloje, sutikau Aną išeinančią iš tėvo kabineto, pirštais čiupinėjančią brangiuosius senelės Šarlotės perlus ant kaklo.

Motina su tėveliu irgi netrukus išėjo ir pamačiau, kokia ji įsitempusi, o jis šypsosi.

Viskas nuspręsta. Sesuo sutiko tuoktis pavasarį.

Nuo tada namuose prasidėjo nuolatinė sumaištis, lankėsi giminaičiai, siuvėjos, visur buvo prikrauta siuntinių iki palubės.

Dieną prieš ceremoniją Ana atėjo į mano kambarį, likus kelioms valandoms iki pusryčių, liepė pasiimti rankinę su paltu ir prisidėjo pirštą prie lūpų sakydama: