Susan McBride - Maža juoda suknelė

Knietėjo ją paskųsti, bet nepaskundžiau, nors negalėjau persiplėšti tarp tėvo ir vienintelės sesers. Vis dėlto nerimavau, kad Ana nesugeba laikytis taisyklių, ir man atrodė, kad niekam nepakenktų pasimokyti, kokios būna blogo elgesio pasekmės. Galiausiai nutylėjau, nes buvau tikra, kad Ana vieną dieną sulauks atpildo ir be mano pagalbos. Ir tikrai man neteko ilgai laukti.

Kai Šarlotė atgulė šeimos kape šalia senelio, o Ana liko be gynėjos, netrukus sesuo pateko į tokią didelę bėdą, kad nebegalėjo iš jos išsikapanoti.

Galbūt, jei Ana būtų labiau Morgan nei Makgilis, ji nebūtų pasidavusi suknelės magijai. Norėjau tikėti, kad dėl antgamtinės jėgos įsikišimo, o ne laisva valia ji atsisakė visų planų, taip rūpestingai jai sukurtų motinos ir tėvelio, ir visos jų išsvajotos mūsų šeimos ateities.

Tik po kurio laiko supratau, kad suknelė jai parodė ateitį, jog elgtųsi, kaip reikia. Bet pradžioje žinojau tik tiek, kad pirmąjį vakarą, ją apsivilkusi, Ana padarė nesuvokiamą dalyką, o kitą dieną visai prapuolė.

Virtuvėje spindėjo vieniša švieselė, kai Tonė atsirakino Viktorijos stiliaus namą, kuriame praleido beveik visus pirmuosius savo aštuoniolika metų. Šį namą su bokšteliais, puošnia apdaila ir juosiančia veranda pradėjo statyti jos proprosenelis Hermanas Morganas, o pabaigė proseneliai Šarlotė ir Džozefas Morganai prieš daugiau nei šimtmetį. Liko nemažai jų praeitį primenančių daiktų, nuo Džordžo periodo laikrodžio, triukšmingai tiksinčio fojė, iki tapytų Šarlotės ir Džozefo portretų, kabančių virš židinio darbo kabinete, ir daugybė sunkių istorinių baldų, su kuriais Evė atsisakė išsiskirti ir kurių buvo pilnos visos pakampės.

Tonė nusivilko paltą ir pakabino jį kabykloje prie durų, jos odą pakuteno šalto oro dvelksmas pro sutrūkinėjusį glaistą, tarytum prisilietė protėvių dvasios. Tonė neišsigando, bet staiga užsinorėjo, kad šalia būtų kas nors šiltakraujis.

Ji nusitempė pirštines nuo pirštų ir susižvejojo rankinėje telefoną. Atsisėdusi fojė ant kėdės stačia atkalte, paskambino Vivjenai ir pasakė, kad kurį laiką nebus mieste dėl šeimos nelaimės. Tada paskambino Gregui, papasakojo, ką kalbėjo daktaras, ir pasakė, kad ketina likti Blu Hilse, kol Evė pabus iš komos. Iki tol ji niekaip negali išvažiuoti, nesužinojusi, ar motina pasveiks.

– O kas, jeigu atsibudusi paprašys, kad pasiliktum?

Tonė tik atsikvėpė ir pasakė:

– Dabar tiesiog tikiuosi, kad apskritai atsibus.

– Bet man tavęs reikia čia, – tarė jis irzliai lyg mažas vaikas, ir ji būtų nusijuokusi, bet pasijuto pervargusi.

– Kelias dienas tau nieko neatsitiks, – pasakė jam, bato galu bilsnodama į grindis.

– Kelias dienas? Manai, tiek užteks?

– Garbės žodis, Gregai, nežinau.

Ji tik buvo įsitikinusi, kad negali palikti motinos, tik ne tokiomis aplinkybėmis, kad ir koks emocinis atstumas jas skiria, o jis juk nemenkas. Tonė savo tėtį garbino nesidrovėdama ir nesivaržydama, vis apkabindavo ir lipniai bučiuodavo. „Kaip mano angelėlis?“ – klausdavo jis kas rytą, pašiaušdamas jai plaukus. Jis nepraleido nė vieno šokių pasirodymo, nors baletą ji šoko apgailėtinai. Kai ji nugriūdavo nuo dviračio ant akmenimis grįsto keliuko ir nusibrozdindavo kelį, bėgdavo pas jį, o ne pas Evę.

Tonės jausmai motinai buvo kur kas labiau kontroliuojami, tik ne spontaniški. Jei elgėsi ne taip meiliai, tai todėl, kad Evė nieko daugiau tarsi neleisdavo. Mama ją tuo pat metu ir atstumdavo, ir tvirtai laikydavo; ir pernelyg saugodavo, ir nebendraudavo, priešingai nei jos itin emocinga dukra.

– Nekenčiu tavęs, nekenčiu! – ji atsiminė, kad dažnokai taip klykdavo Evei audringais paauglystės laikais, o dabar velniškai norėjo tuos žodžius atsiimti. Buvo tikra, kad motina jų neužmiršo. Tonei iš Evės norėjosi daugiau – norėjosi tvirtesnio ryšio; bet tarp jų visada tarytum tvyrojo kažkas, ko negalėjai nusakyti. Kad ir kas tai buvo, ji negalės to atstumo įveikti nei dabar, nei kada nors vėliau, jeigu dabar praras ir motiną.

Atsisveikinusi su Gregu, ji pasvarstė, gal reikėtų ką nors suvalgyti. Bet nors ir praleido vakarienę, nė kiek nesijautė alkana. Nuo nerimo susisuko pilvas. Užuot nuėjusi koridoriumi į virtuvę, tempdama savo krepšį pasuko pro senąjį laikrodį link laiptų. Kaip tik tada rodyklės pasiekė vienuoliktą, jai lipant į antrą aukštą, ėmė mušti valandas, ir nė vienas dūžis nesutapo su jos žingsniais ant laiptų. Bakstelėjusi koja, Tonė atsidarė šešių įsprūdų duris į savo buvusį kambarį su baldakimu dengta lova ir puošniomis užuolaidomis.

– Pakliuvau į suknistą laiko anomaliją, – garsiai ištarė ir metė krepšį ant grindų. Viskas buvo taip pat, kaip paliko po koledžo, nepasikeitė ir nuo tada, kai buvo paskutinį kartą grįžusi prieš dvejus metus: pusiau išnaudoti kvepalų buteliukai ant tualetinio stalelio, meilės romanų prigrūstos lentynos, o spintose pilna drabužių iš mokyklos laikų, tikriausiai jau vėl madingų, jei tik pavyktų į juos tilpti. Tarytum šis kambarys vis laukė, kada ji grįš ir toliau gyvens jame.

Ji buvo įsitikinusi, kad Evė nebūtų jo pavertusi nei svečių kambariu, nei amatų kampeliu, net jei būtų iš tikrųjų pritrūkusi vietos namuose.

Jeigu Tonė įdėtų seną apdulkėjusią „Def Leppard“ kasetę į devintojo dešimtmečio laikų grotuvą, gal Evė pasirodytų tarpduryje ir lieptų „pritildyti tą triukšmą“. Gal tėtis įkištų galvą pro duris vos išaušus ir melodingai sučiulbėtų: „Greitai kelkis, saulute! Laikas į mokyklą!“

Dieve, kaip keista namuose be tėvų, ypač be tėčio. Kai neliko jo energingo balso ir širdingai ištiestų rankų, atrodė, ši vieta neteko savo sielos. Jam mirus, Viktorijos stiliaus namas tapo nenatūraliai oficialus, ir jos su Eve nemokėjo užpildyti tarp jų stojusios tylos.

Užteks tų liūdnų minčių , – šniurkščiodama paliepė sau Tonė ir nusivalė nosį rankove. Tada atsegė krepšį ir ėmė raustis, bet nerado, ko reikėjo.

Beskubėdama ji pamiršo įsidėti pižamą. Tad pasirausė po stalčius ir atkapstė nudėvėtus naktinius marškinius su užrašu „Madonos mergaitiškas pasaulio turnė“. Pasižiūrėjo į savo nuvargusį atspindį vonios veidrodyje. „Kas ta pagyvenusi moteris, apsirengusi mano marškinėliais?“ – norėjosi paklausti. Nors kambarys nuo mokyklos laikų liko toks pats, bet ji pati pasikeitė.

Tonė skubiai išsivalė dantis, išjungė šviesas ir palindo po antklode, kaip visada, kvepiančia „Ivory Snow“ milteliais. Kurį laiką gulėjo plačiai atmerkusi akis ir klausėsi. Radiatorius šnypštė nuo kaitros, o namas tyliai girgždėjo ir dūsavo, tarsi būtų gyvas ir kvėpuotų. O visa kita buvo velniškai tylu, nes nebuvo girdėti nei knarkiančio Grego, nei gatvėse po jos butu centriniame Vest Ende judančių mašinų ir žmonių.

Negirdėdama pažįstamų garsų, Tonė jautėsi dar prasčiau. Pagalvojo, gal paskambinti Vivjenai, nes Dimplmanų pokylis jau baigėsi; bet asistentė bus užimta – prižiūrės tvarkytojus, užtikrins, kad visi gautų arbatpinigių ir kad svečiai susiradę paltus pasiektų mašinas. Nors gundė mintis paskambinti Gregui palinkėti labos nakties, Tonė žinojo, kad jam bus įdomiau, ne kaip jai sekasi, o jos reakcija (ar nereagavimas) į pasiūlymą apsigyventi kartu, o ji neturėjo jėgų imtis to klausimo.

Oi, Eve!

Ji pasuko galvą ir prisiglaudė skruostu prie pagalvės. Kas per velniava? Visada maniau, kad gyvensi amžinai. Nemėgink įrodyti, kad klydau, ir nenumirk, nes niekada tau neatleisiu, girdi?