Susan McBride - Maža juoda suknelė

Ji pasiliks, kiek tik reikės.

Senelis Džozefas sakydavo, kad mūsų šeimos moterys būna arba karštos, arba šaltos. Jei jos elgdavosi rimtai ir tvarkingai, jis galėdavo prisiekti, kad jų venomis teka vokiečių Morganų kraujas.

Senelio tėvas Hermanas (baisios išvaizdos vyriškis, kurį pažinojau tik iš plieninių akių ir žilos barzdos senose nespalvotose nuotraukose) buvo vyno pirklys Morgantaleris iš Mozelio. Įsikūręs Sent Ženevjevos apygardoje Misūryje, jis užsiėmė šimtą akrų dirbamos žemės vynuogėms sodinti ir įkalė nepajudinamus riboženklius.

– Jo rankose viskas augo, – išdidžiai sakydavo senelis; gal tik išskyrus Morgantalerio vardą, perkirptą pusiau, Hermanui atvykus į Jungtines Valstijas. Sakoma, kad mano prosenelis nebuvo patenkintas, kad imigracijos pareigūnai nurėžė pusę jo pavardės; bet jis, kaip doras vokietis, sureagavo stojiškai, ir jo palikuonys – ypač mano senelis – tuo nepaprastai didžiavosi. Tad aišku, kodėl Džozefas Morganas sakydavo, kad jeigu kas nors nesugeba šitaip ramiai elgtis (kaip jo ūmaus būdo nuotaka, mano senelė Šarlotė), tai tikriausiai jų gyslos užterštos nervingųjų Makgilisų klano krauju.

„Ta moteris sugeba vien rūsčiu žvilgsniu išgąsdinti tiek suaugusį vyrą, tiek mažą vaiką“, – pasakodavo visiems, kas netingėjo klausytis. Senelis tikrai buvo savo kailiu patyręs, kaip staigiai gali užvirti Makgilisų kraujas.

Senelė Šarlotė visiems vadovavo tarsi generolė. Net mirties patale ji sugebėjo mus paralyžiuoti vienu žvilgsniu. Nors buvo sulinkusi ir netvirta, o kalbėjo plonyčiu balsu, užtekdavo jai kimiai sukuždėti: „Ša!“, kad visi iškart nutiltų. Būdama šalia jos, aš mikčiodavau, o jai mirus, šio sutrikimo visiškai atsikračiau.

Laimei, motina iš savo vokiečių protėvių paveldėjo ramų temperamentą: buvo stojiška, praktiška ir beveik visada sukalbama. Man atrodo, aš panaši į ją. Labiausiai trokštu taikos ir vengiu konfrontacijų.

Nors genai tie patys, bet mano jaunesnioji sesuo Ana atrodė visais atžvilgiais priešinga. Kaip ir Šarlotė, ji buvo smulkaus sudėjimo ir smarkaus charakterio, nors Ana buvo labiau linkusi elgtis dramatiškai, o ne reikalauti ko nors iš kitų. Anai nusišypsojus, tarytum dangus atsiverdavo ir nušvisdavo paties Dievo šviesa. Jai nuliūdus ar supykus, užplūsdavo viso pasaulio tamsa. Mūsų senelė ją netgi vadindavo Sara Bernar – tai vardas aktorės, tapusios teatro sensacija, kai Šarlotė su Džozefu pradėjo draugauti. Senelė man parodė panelės Bernar nuotrauką ant senos teatro programos, ir aš nusprendžiau, kad ji atrodo kaip suaugusi Ana tamsiais vešliais plaukais ir tamsiais antakiais.

– Ką tik ji vaidindavo, visada sugebėdavo įtikinti, – tvirtino Šarlotė, o aš lygiai tą patį pagalvojau apie Aną.

Sesuo buvo labai lakios vaizduotės, niekada nepamąstydavo prieš kalbėdama, o jos svajonės „netilpdavo į kelnes“, kaip sakydavo tėvelis.

Ji mėgdavo sukti gaublį tėvo kabinete ir aklai besdavo pirštu į tašką, jam sustojus. „Tanzanija! Oi, tikrai, noriu ten nukeliauti, Eve!“ – cypdavo ji, o tada imdavo kalbėti, kaip paliks Blu Hilsą, keliaus po pasaulį ir niekada nesustos vienoje vietoje ilgiau nei kelias savaites. „Mirsiu iš nuobodulio, jei pasiliksiu“, – sakydavo ji, bet aš nekreipdavau dėmesio, nes tai buvo tipiškas Anos elgesys. Ji nejautė ribų ir nuolat perdėdavo.

Kai senelio širdis sustojo, buvau pirmokė, o tėvai su mumis persikėlė iš mažytės trobelės miškingame Morganų valdų gale į didingą Viktorijos stiliaus pastatą, kad palaikytume našlaujančiai Šarlotei draugiją. Neklausdama mano nuomonės, senelė itin susidomėjo manimi su Ana, ypač Ana. Ji liepdavo motinai perrengti mus sekmadieniais po pamaldų, kad galėtume gerti popietės arbatą, tekdavo užsimauti baltas pirštinaites ir laikyti rankas dailiai sudėtas ant nėriniuotų servetėlių, patiestų ant kelių. Neleisdavo kalbėti, kol niekas į mus nesikreipia, tad dažniausiai sakydavome tik „ačiū“ ir „prašom“. Anai tai būdavo žaidimas, proga užsidėti kurią nors siaubingą motinos skrybėlę, o aš niekaip nesulaukdavau, kada ta valanda baigsis. Kai su Šarlote gerdavome arbatą, man patikdavo tik „Earl Grey“, kurią ji pilstydavo iš karšto garuojančio arbatinuko.

Kai būdavo gražus oras, senelė ragindavo tėvą pasiimti mus į vynuogynus, ir jis kartais nenoromis sutikdavo.

Paliepęs man, šešiametei, „prižiūrėti sesutę“, tėvelis eidavo į rūsį patikrinti fermentavimo statinių, o aš mėgindavau neatsilikti nuo trimetės Anos. Net jei motina mus aprengdavo išlygintomis prijuostėlėmis, baltomis kojinėmis ir apaudavo nublizgintais bateliais su dirželiu, Ana pasileisdavo bėgioti takeliais ir prapuldavo, išnykdavo tarp storų vijoklių ir pasislėpdavo, tad kai tėvelis baigdavo dienos darbus, nei jis, nei aš jos nerasdavome. Kartais, ramesnę valandėlę, jei Ana būdavo nusiteikusi elgtis gražiai, susirasdavome žolės plotelį ir gulėdavome ant nugaros, spoksodamos į dangumi skubančius debesis ir kalbėdamos, kokių žvėrių figūras juose matome.

– Ten kiškutis, – sakydavau, – o ten – lokys!

Ana papurtydavo galvą, nuožmiai prisimerkdama.

– Ne, Eve, ten smauglys, – tikindavo mane. – O štai ten – Birmos tigras.

Mūsų požiūriai niekada nesutapdavo. Niekada.

Kaip gali dvi seserys būti tokios skirtingos? – stebėjausi daugybę kartų, bet vis įtikindavau save, kad iš to išaugsime. Bet net ir subrendusios ir pasiekusios paauglystę, beveik neturėjome nieko bendra, išskyrus savo kilmę.

Kai imdavau maištauti, tai reiškė, kad skaitau gotiškus romanus, pasišviesdama žibintuvėliu po antklode, nors laikas miegoti, arba po stalu šeriu vakarienės gabalėlius nukaršusiai senelės kokerspanielei Elsei (kuri galiausiai pergyveno Šarlotę vieneriais metais). Anai atrodė, kad taisyklės tam ir yra, kad jas laužytum, todėl visai nekreipė į jas dėmesio. Nė neketino nustatytu laiku būti namuose ir gerokai sutemus pabėgdavo susitikti su dievažin kuo (nors aš įtariau, kad su kokiu nors berniuku, nes jų užtektinai seiliodavosi dėl Anos), o grįždavo tik po vidurnakčio, dažnai pilnais plaukais šakelių ir purvinais kulniukais. Dažnai atsėlindavo į mano kambarį ir palįsdavo šalia manęs po antklode, tarsi norėdama, kad jos nusikaltimas neliktų be liudininkų.

– Kur buvai? – sušnabždėdavau, negalėdama įžiūrėti jos veido, o ji nusižiovaudavo ir atsakydavo:

– Aiškinausi, kas esu.

Nesuprasdavau, ką ji nori pasakyti.

– Tai gal pasižiūrėk į veidrodį? – kartą pasiūliau, nes tai atrodė logiška mintis. Bet Anos elgesys visada buvo ne logiškas, o neapibrėžtas ir beformis.

– Oi, Eve, gyvenime tiek daug visko, ko paviršiuje nematyti, – sumurmėdavo atsidusdama, tarsi ji viską išmano, o aš – mažvaikė. Tada užsimerkdavo ir snausdavo, kol motina ateidavo žadinti į mokyklą.

Kai kitą savaitgalį tėvelis prieš aušrą ją pagavo lipančią guoba į antro aukšto verandą, pagrasino neleisti jos niekur visus tuos mokslo metus ir dar visą vasarą. Bet įsikišo senelė Šarlotė, kaip dažnai darydavo, ir pasiūlė jam suteikti Anai daugiau laisvės.

– Bent viena iš jų turi drąsos, – šnirpštelėjo ji, o aš iš tėvo veido supratau, kad jam tai nepanašu į teigiamą bruožą.

– Kertu lažybų, kad dėl tos drąsos Helena fon Hagen pakliuvo į bėdą, kai buvo penkiolikos, – atsakė jis, o motina prideramai pasibaisėjo.

Galiausiai tėvelis pasidavė ir Ana visai lengvai išsisuko: teko savaitę dirbti virtuvėje, tai yra skusti bulves ir šveisti puodus. Nors po dviejų bausmės dienų pastebėjau, kad motina perėmė jos darbus, niekam nesakiusi nė žodžio. Nebuvau tikra, ar tėvas žino (bet senelė Šarlotė tikrai žinojo).