Susan McBride: Maža juoda suknelė

– Žinoma, kad taip, – atsakė Tonė, ištiesdama nugarą.

Širdis plakė taip garsiai, kad dundėjo ausyse tarsi varinis būg-nas. Tuoj bus, tuoj tikrai bus , – galvojo pati sau, stengdamasi atrodyti rami ir necypti iš nekantrumo.

– Tai aš ir pagalvojau, kad būtų logiška žengti žingsnį į priekį…

– Visiškai sutinku, – pertraukė ji, tikėdamasi, kad jis praleis žodinius užkandžius ir imsis pagrindinio patiekalo, kol ji dar nenumirė iš emocinio bado.

– Ką gi, prie reikalo, – Gregas paleido jos ranką ir giliai švarko kišenėje pradėjo kažko ieškoti.

Prašau, – pagalvojo Tonė, – kad tai būtų melsva „Tiffany“ dėžutė, nors, po velnių, tiks ir praktiška juoda su antspaudu „ZALES“ ant dangtelio. Tą akimirką buvo nebesvarbu.

Staiga jis ištraukė ranką ir padėjo ant stalo, sugniaužęs pirštus į kumštį.

– Tikiuosi, priimsi tai kaip mano jausmų ženklą, rodantį, kad aš suinteresuotas mūsų santykių ateitimi.

Na gerai, kažin, ar taip pirštis labai jau poetiška, bet juk jis – buhalteris. Turbūt neverta tikėtis, kad praktiškas vyras, per Kalėdas nupirkęs metinį „Mr. Car Wash“ mašinų plovyklos abonementą, o Valentino dieną išvadinęs „niekalais“, puls klauptis ant vieno kelio, kambarį prigrūdęs rožių ir vaikštančių smuikininkų, ar ne? Juk gyvenimas – tai ne vien kibirkštys ir magija.

– Gerai, – paragino Tonė, vos galėdama kvėpuoti, ir jis įbruko savo „jausmų ženklą“ jai į delną. Ji iškart suprato, kad gali pamiršti apie dėžutę, melsvą it liepsnelės kiaušinis, nes šis daiktas buvo be dėžutės. Jis net nepriminė žiedo: plokščias ir smailas, su aštriais iškilimais. Ji susiraukė, įsidrąsinusi nuleido į jį akis ir vos neapsiverkė iš nevilties.

– Čia raktas, – tarė ji.

– Tai mano raktas, – Grego veidas išraudo. – Antonija Ašton, man būtų garbė, jei persikraustytum pas mane, kad galėtume pamėginti gyventi kartu ir pažiūrėti, ar esame pasirengę amžinai būti partneriais gyvenimo žaidime.

Jis išsišiepė, tarytum šie akivaizdžiai surepetuoti žodžiai reikštų daugiau, nei ir taip aišku: kad jis dar nepasiruošęs žengti žingsnio ir įteisinti jų partnerystės „gyvenimo žaidime“. Nea. Jis tik užsimanė ir nemokamai gauti karvę, ir perkraustyti ją į savo tvartą.

Čia tai šikna!Štai ir sprogo burbulas – išsigalvota pasaka.

Tonė čiupinėjo raktą ir mėgino nuryti kartėlį burnoje, bet jis įstrigo gerklėje lyg per didelis čiulpinukas.

– Brangute, kažkas negerai? – Gregas pakreipė galvą, žiūrėdamas į ją kaip į nukvakėlę. – Aš maniau, kad to nori ir kad apsidžiaugsi.

– Man tiesiog… – pradėjo aiškinti, kaip jis klysta, jeigu galvoja, kad ji šito nori, bet neišspaudė nieko, tik atsiduso.

Ji vos neapsiverkė iš palengvėjimo, kai būtent tą akimirką jos „BlackBerry“ telefonas sugalvojo užgroti „Odę džiaugsmui“, tarytum pasityčiodamas iš jos bedžiaugsmės padėties. Tonė įsikišo raktą į rankinuką ir čiupo mobilųjį.

– Tu ką, negi dabar atsiliepsi? – užprotestavo Gregas, bet Tonė nekreipė dėmesio, nes sunerimo pamačiusi, kad skambučio kodas – iš puikiai pažįstamo šalies regiono.

– Antonijos renginiai, – mechaniškai atsiliepė išlavintu ramiu balsu. – Kalba Antonija Ašton.

– Oi, panele Ašton, ačiū Dievui, kad jus radome. Aš – slaugytoja iš Blu Hilso ligoninės ir labai gaila, kad turiu pranešti blogą žinią, bet jūsų motiną ištiko nelaimė, – tauškė balsas aname gale, o paskui pasakė kažką baisaus. Tonei besiklausant, visas pasaulis aplink nuščiuvo ir visa kita – ir Gregas, ir neįvykusios piršlybos – staiga prarado prasmę.

– Atvažiuoju kuo greičiau, – ištarė ji ir virpančiu pirštu nutraukė pokalbį.

– Mažute, kas atsitiko? – paklausė Gregas. – Tu mane gąsdini.

Tonė apgraibomis susirado paltą, apsivilko, pasičiupo rankinę, tuo pat metu atsitraukdama nuo stalo ir atsistodama.

– Čia dėl Evės, – tarė ji ir pasilenkusi pakštelėjo jam į skruostą, vos neatsitrenkdama į padavėją, išnirusią iš virtuvės, nešiną jų lėkštėmis. – Man reikia eiti.

– Bet tavo salotos… – pradėjo Gregas, tačiau Tonė jį paliko ir išskubėjo iš restorano. Net neužsimovė pirštinių, prieš išbėgdama į šaltį.

Tonė pasuko tiesiai į savo butą ir susimetė į nedidelį krepšį keletą daiktų. Nesivargino nusivilkti kostiumėlio ar nusiauti aukštakulnių, tik išjungė šviesas ir išėjo. Sėdo į mašiną ir, švelniai krentant snaigėms, išvažiavo link to mažyčio paupio miestelio Misūryje, nematyto nuo pat tėvo mirties. Radijo neįjungė. Jei būtų įjungusi, vis tiek nebūtų girdėjusi muzikos, nes galvoje vis sukosi tie patys žodžiai:

Labai gaila, panele Ašton, bet jūsų motiną ištiko insultas ir gali būti, kad ji nebebus tokia kaip buvo.

Negalėjau atsibusti, kad ir kaip norėjau. Kažkas sunkus užgulė akis ir neleido atsimerkti, slėgė visą kūną, tad gulėjau nejudėdama ir negalėdama prabilti, tikrų tikriausia paklydusi siela.

Dar keisčiau – nors buvau tikra, kad tai tebuvo pakrikusio proto išdaiga – staiga pasijutau, tarsi plaukčiau Misisipės upe, nors nebuvau to dariusi nuo trylikos metų, kai tėvas mudvi su Ana nusivedė prie akmenuotos kranto vietos, esančios maždaug pusiaukelėje tarp Blu Hilso ir Sent Ženevjevos, ir liepė mums nuplaukti į Moskitų salą ir grįžti. Vandenyje mes mokėjome elgtis, nes kiekvieną vasarą po kelias savaites praleisdavome išnuomotame namelyje prie Ozarkų ežero, o likusias vasaros atostogas taškydavomės olimpinio dydžio baseine Blu Hilso visuomeniniame klube.

Tačiau susiremti su upės galybe – visai kas kita. Ji galėjo atrodyti visai gerai nusiteikusi, lygiu it stiklas drumzlinu paviršiumi; tokia apgaulingai rami, jei nežinai apie piktas povandenines sroves.

Teko girdėti pasakojant apie vyrus, dukart stambesnius už mane, nuneštus srovės ir daugiau nebeatsiradusius. Tad kai teko atlikti šį keistą tėvelio brandos ritualą, turbūt išsigandau dar labiau nei mano dešimtmetė sesuo.

– Ne taip ir toli, – pasakė Ana, kai virpėdamos žvelgėme į vandenį, apsirengusios maudymosi kostiumėliais, – laikykis arti manęs, o aš būsiu šalia, jei manęs prireiks.

– Gerai, – sutikau.

Dumblas šliurpsėjo tarp pirštų, kai ėjau paskui Aną, brisdama į parudavusias putas, nenorėdama net pagalvoti, kad reikės pasinerti į jas galva. Bet kai ji įšoko ir pasileido plaukti krauliu, tiesdama rankas ir atsispirdama kojomis, įsidrąsinau iš aš.

Aplink nebuvo laivų ir niekas nesipainiojo kelyje, tad ganėtinai lengvai pasiekėme salos seklumą. Ir tik tada, kai jau įpusėjome kelią grįždamos, pajutau kažką tempiant mane už kojų – nematomą povandeninę srovę.

Bandžiau atsispirti stipriau, bet nepajudėjau iš vietos, o tada ji staigiai atskyrė mane nuo sesers ir nutempė pasroviui.

– Eve, nepasiduok! Tu stipresnė, nei galvoji! – kitapus vandens sušuko tėvelis, mojuodamas rankomis ir šokinėdamas per uolas, kad nepamestų manęs iš akių.

Kad ir kaip smarkiai plaukiau, srovė buvo stipresnė.

Prašau, neleisk man mirti, – pagalvojau, o tada pamačiau seserį, plaukiančią link manęs, tolygiai skrodžiančią vandenį, nebijančią, kad ir ją nuneš.

– Aš čia, Eve, aš čia! – išgirdau Anos balsą visai šalia, stengdamasi nepanikuoti ir nenustoti spirtis kojomis, kovodama su povandenine srove ir su savo didžiausia baime.

Nustebau, kodėl ji užsimanė mane gelbėti, juk aš tai nebandžiau jai padėti, nes man labiau rūpėjo užauginti vaiką, o ne gelbėti ją nuo beprotybės.