Karen Fowler: Mes visi nesavame kailyje

Ji nežinojo.

Mama šiek tiek pasisklaidė po kambarį, pataisė lovos užtiesalą, pakilnojo ant komodos išdėliotus akmenėlius, daugiausia žeodas, atsivėrusias iki pat savo kristalinių branduolių it Faberžė kiaušiniai.

Tie akmenėliai mano. Surinkti vaikystėje besibastant po karjerus ir miškus, pačios perskelti plaktuku arba metant ant šaligatvio pro antro aukšto langą, tik šis namas – ne tas, kuriame užaugau, ir šis kambarys – ne mano kambarys. Nuo tada, kai gimiau, kraustėmės tris kartus, o šiame name tėvai įsikūrė jau man išvykus studijuoti. Pasak mamos, ją liūdino tušti kambariai senajame mūsų name. Jokių gręžiojimųsi į praeitį. Mūsų namai, kaip ir mūsų šeima, traukėsi: kiekvienas paskesnis būtų galėjęs sutilpti į ankstesnįjį namą.

Pirmas mūsų namas buvo užmiestyje – didelė sodyba su dvidešimčia akrų sedulų, žagrenių, rykštenių ir gebenių; su varlėmis, laumžirgiais ir viena laukine mėnulake kate. Paties namo neprisimenu taip gerai, kaip prisimenu daržinę, daržinę menu prasčiau nei upeliūkštį, o upeliūkštį – menkiau nei obelį, į kurią įsiropšdavo mano brolis ir sesuo, norėdami patekti į savo kambarius ar iš jų išsmukti. Aš nesiropšdavau, nes negalėjau pasiekti apatinės šakos, užtat būdama maždaug ketverių užlipau į antrą aukštą ir medžio kamienu nusliuogiau žemyn. Susilaužiau raktikaulį, apskritai galėjai užsimušti, pasakė tada mama, kas būtų buvę tiesa, jeigu būčiau nusiritusi nuo laiptų. Bet man beveik pavyko pasiekti pačią apačią, nors šito niekas kažkodėl nepaminėjo. „Ko pasimokei?“ – paklausė tėvas, ir aš tąsyk nežinojau, ką atsakyti, tačiau dabar, žvelgdama atgal, suprantu: mūsų pasiekimai niekada nebus tokie reikšmingi kaip klaidos.

Apytikriai tuo metu susigalvojau sau draugę. Atidaviau jai nenaudojamą savo vardo pusę – Merė, ir įvairius savo asmenybės bruožus, kurie man neatrodė būtini. Mudvi su Mere kartu praleidome daug laiko, kol vieną dieną aš susiruošiau eiti į darželį, ir mama pasakė, kad Merei ten negalima. Tai sukėlė nerimą. Pasijutau taip, lyg man pačiai nebūtų galima eiti į darželį, bent jau ne visai mano asmenybei.

Pasirodė, neklydau: svarbiausia kiekvieno darželinuko užduotis – išsiaiškinti, kuri jo asmenybės dalis pageidaujama, o kuri – ne. Darželyje, cituojant vieną pavyzdį iš daugelio, iš tavęs tikimasi, kad didesnę dienos dalį praleisi tylėdamas, netgi jei tai, ką nori pasakyti, visiems atrodo kur kas įdomiau už viską, ką sako auklėtoja.

– Merė galės pasilikti namie su manimi, – pasiūlė mama.

Tai sukėlė dar daugiau nerimo, o Merė netikėtai pasirodė besanti klastūnė. Mamai Merė nekėlė didelio susižavėjimo, ir ta antipatija buvo esminė Merės žavesio dalis. Staiga pamačiau, kad mamos nuomonė apie Merę taisosi, ir viskas gali pasibaigti tuo, kad Merė mamai pradės patikti labiau negu aš. Taigi, kol būdavau mokykloje, Merė miegodavo drenažo vamzdyje už namo, niekam nekeldama simpatijų, o vieną dieną tiesiog nebegrįžo namo ir, paisant šeimos tradicijos, apie ją daugiau nebuvo kalbama.

Iš sodybos išsikraustėme tą vasarą, kai man sukako penkeri. Ilgainiui miestas ją užgožė ir nuplovė kartu su plėtros banga, dabar toje vietoje – vien akligatviai ir nauji namai, jokių laukų, daržinių ar sodų. O mes persikraustėme į druskinės formos namelį netoli universiteto, tariamai tam, kad tėtis galėtų pėsčiomis eiti į darbą. Būtent tą namą aš ir įsivaizduoju mąstydama apie namus, nors brolis namais laikė ankstesnįjį; išsikraustant jis iškėlė isterišką sceną.

Druskinė turėjo statų stogą, ant kurio man buvo draudžiama lipti, mažą kiemelį ir stokojo laisvų kambarių. Mano miegamasis buvo mergaitiškai rožinis su languotomis užuolaidomis iš universalinės parduotuvės „Sears“, kol vieną dieną senelis Džo, mano tėvo tėvas, perdažė jį mėlynai – tuo metu buvau mokykloje ir manęs niekas neatsiklausė. Rožinės sienos – sapno nė vieno, melsvai nudažytos – parpi iki ryto , – paaiškino jis man, kai bandžiau protestuoti, matyt, klaidingai nutaręs, jog mane galima užčiaupti eilėraštuku.

O dabar buvome trečiajame name: visur akmeninės grindys, aukšti langai, sienose sumontuotas apšvietimas, spintelės stiklinėmis durimis – erdvu, taisyklinga, minimalistiška, jokių ryškių spalvų, vien kakavinė, smėlinė ir dramblio kaulo. Ir vis dar – praėjus trejiems metams po kraustymosi – keistai tuščia, tarytum niekas neketintų čia užsibūti.

Savo akmenėlius atpažinau, bet neatpažinau nei komodos, nei dygsniuoto pilko aksominio lovos užtiesalo, nei paveikslo ant sienos – mėlynos ir juodos makaliūzės, vaizduojančios lelijas ir gulbes, o gal jūržoles ir žuvis, o gal planetas ir kometas. Žeodos čia atrodė svetimos, ir aš spėliojau, ar tik nebus jos išdėliotos mano viešnagės proga, o man išvykus kaipmat sukrautos atgal į dėžę. Akimirką mane pagavo įtarimas, kad visa tai – įmantri apgaulė. Kai tik išvyksiu, tėvai sugrįš į savo tikrąjį namą, tą, kuriame man kambario nėra.

Mama atsisėdo ant lovos, ir aš pasidėjau pieštuką. Tikriausiai buvo koks įvadinis, „apšildantis“ pokalbis, bet aš jo nepamenu. Greičiausiai: „Tavo tėvui skaudu, kai su juo nekalbi. Manai, kad jis to nepastebi, bet tu klysti.“ Šventinė klasika – lygiai kaip Nuostabus gyvenimas , be kurio per šventes irgi retai apsieiname.

Galiausiai mama perėjo prie esmės.

– Mudu su tėčiu kalbėjomės apie senus mano dienoraščius. Svarstėme, ką su jais daryti. Aš vis dar manau, kad jie asmeniški, bet tėtis tikina, kad jų vieta – bibliotekoje. Galbūt reikėtų juos sudėti į rinkinį, kurį paviešinti bus galima tik praėjus 50 metų po mano mirties, nors esu girdėjusi, kad bibliotekos tokių dalykų nemėgsta. Bet galėtume padaryti išimtį šeimos nariams.

Buvau priblokšta. Mama beveik, nors ir ne visai, kalbėjo apie tai, ką mes absoliučiai, visais būdais stengėmės nutylėti. Apie praeitį. Atsakiau jai mechaniškai, garsiai besidaužančia širdimi.

– Mama, daryk su jais, ką tik nori. Tėčio nuomonė neturi reikšmės.

Ji metė į mane nelaimingą žvilgsnį.

– Brangioji, aš neklausiu tavo patarimo. Nusprendžiau atiduoti juos tau. Tavo tėtis, ko gero, teisus sakydamas, jog kuri nors biblioteka juos priimtų, bet manau, kad jis prisimena juos moksliškesnius, negu jie iš tikrųjų yra. Šiaip ar taip, spręsti tau. Galbūt tu jų nenori. Gal dar nesi pasirengusi. Elkis, kaip patinka, prisilankstyk iš jų popierinių kepurių. Pažadu niekada nekamantinėti.

Bandžiau jai atsakyti, bandžiau sugalvoti ką nors, kas pripažintų jos poelgio svarbą, bet neatskleistų temos. Netgi dabar, netgi žvelgiant iš daugelio metų perspektyvos, į galvą neateina joks tinkamas atsakymas. Tikiuosi, kad atsakiau jai ką nors malonaus, ką nors kilniaširdiško, nors vargu.

Pamenu, paskui į svečių kambarį užsuko ir tėvas, nešinas dovanėle – sparnuota fraze, kurią prieš keletą metų buvo radęs laimės sausainėlyje ir išsaugojęs piniginėje, nes, kaip jis teigė, ta frazė neabejotinai buvo skirta man. Nepamiršk, tu visada esi mūsų mintyse.

Būna akimirkų, kai praeitis ir atmintis apsitraukia migla, tarsi tai, kas iš tiesų įvyko, nėra taip reikšminga, kaip tai, kas turėjo įvykti. Migla staiga išsisklaido ir pasirodome mes: mano geri tėvai ir geri jų vaikai, dėkingi vaikai, kurie skambina vien tam, kad pasikalbėtų ir palinkėtų labos nakties su bučkiu, kurie laukia nesulaukia, kada šventėms parvažiuos namo. Suvokiu, kad tokioje šeimoje meilės nebūtina pelnyti ir neįmanoma prarasti. Vieną akimirką tokius mus ir regiu – visus mus. Atkurtus ir sutaisytus. Vėl susibūrusius draugėn. Tviskančius.