Karen Fowler - Mes visi nesavame kailyje

Здесь есть возможность читать онлайн «Karen Fowler - Mes visi nesavame kailyje» — ознакомительный отрывок электронной книги совершенно бесплатно, а после прочтения отрывка купить полную версию. В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. ISBN: , Жанр: foreign_contemporary, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mes visi nesavame kailyje: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mes visi nesavame kailyje»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Dabar ji – užsisklendusi koledžo studentė, kuri nemėgsta kalbėti nei apie save, nei apie savo šeimą. Vaikystėje Rozmari turėjo seserį ir brolį. Dabar ji – vienturtė. Kas gi įvyko Kukų šeimoje, kad apie tai kalbėti taip sunku, jog pasakojimą tenka atsukti iki vidurio ir perpasakoti iš naujo? Leiskime kalbėti pačiai Rozmari: neįtikėtina jos šeimos istorija peršoks dešimtmečius, supažindins su šokiruojančiais psichologiniais tyrimais, privers juoktis ir verkti, o galiausiai sugrįš į pradžią. Du kartus.

Mes visi nesavame kailyje — читать онлайн ознакомительный отрывок

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mes visi nesavame kailyje», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Trys

Sumanymas praleisti šventes postringaujant tokia potencialiai sprogstama tema kaip mano areštas buvo pramanas, ir mes visi tą žinojome, nepaisant išpešto pasižadėjimo. Mano tėvai ir toliau atkakliai apsimetinėjo, kad esame tvirta šeima, tokia, kurios nariai noriai išlieja vienas kitam širdį ir sunkią akimirką vienas į kitą atsiremia. Turint omeny, kad mano brolis ir sesuo buvo dingę be žinios, ši iliuzija buvo stulbinamai gaji; aš ja kone žavėjausi. Tačiau sau meluoti negalėjau. Mes niekada nebuvome tokia šeima.

Eilinis pavyzdys: seksas. Mano gimdytojai save laikė mokslo žmonėmis, neišsisukinėjančiais nuo rimtų gyvenimo klausimų, maža to – laikė save atvirai seksualaus septinto dešimtmečio vaikais. Ir vis dėlto praktiškai visko, ką tariuosi išmananti šia tema, išmokau iš televizijos programų apie gyvūnus ir laukinę gamtą, iš romanų, kurių autorius vargiai būtų galima laikyti ekspertais, ir atsitiktinių šaltakraujiškų eksperimentų, kurie iškėlė daugiau klausimų, nei davė atsakymų. Vieną dieną ant savo lovos radau dėžutę mažiausio dydžio tamponų ir skrajutę su nuobodžia technine informacija, kurios nutariau neskaityti. Niekas man nebuvo pasakojęs apie tamponus. Stebuklas, kad jų nesurūkiau.

Užaugau Blumingtone, Indianos valstijoje, kur 1996-aisiais tebegyveno mano tėvai, taigi sugrįžti visam savaitgaliui buvo ne juokas, ir man nepavyko sutilpti į keturias dienas, kaip buvau žadėjusi.

Pigios vietos trečiadieniui ir sekmadieniui buvo išpirktos, tad į Indianapolį atvykau ketvirtadienio rytą, o atgal išskridau šeštadienio vakarą.

Padėkos vakarienė buvo bemaž vienintelė proga pasimatyti su tėvu. Jis buvo gavęs Nacionalinio sveikatos instituto stipendiją ir laimingai atsidavęs įkvėpimui. Didžiąją mano viešnagės dalį tėvas praleido užsidaręs kabinete, ant asmeninės savo lentos keverzodamas tokias lygtis kaip antai _0’ = [0 0 1] ir P(S1n+1) = (P(S 1n)(1−e)q + P(S 2n)(1−s) + P(S 0n)cq. Jis praktiškai nevalgė. Abejoju, ar miegojo. Nesiskuto – o paprastai skusdavosi dukart per dieną, – tad apaugo vešlia barzda. Močiutė Dona sakydavo, kad jo ketvirtosios valandos šešėlis lygiai toks pat kaip Niksono, apsimesdama, kad tai komplimentas, nors žinojo, kad tėvą tai žvėriškai siutina. Jis pasirodydavo tik išgerti kavos ar išsinešti muselinės meškerės į kiemą. Mudvi su mama tuomet stovėdavome prie virtuvės lango, plaudamos ir šluostydamos indus, ir stebėdavome, kaip jis užmeta meškerę, kaip virš apšerkšnijusios pievutės žybteli muselė. Tai buvo jo mėgstama meditacijos forma, o galiniame kieme tam buvo per daug medžių. Kaimynai vis dar bandė apsiprasti su reginiu.

Šitaip įnikęs į darbą, tėvas nustodavo gerti, kuo mes tik džiaugėmės. Prieš keletą metų jam diagnozavo diabetą, todėl bet koks alkoholis buvo griežtai uždraustas. Taigi jis pradėjo gerti slapta. Mamai tekdavo nenuleisti nuo jo akių, ir aš kartais imdavau nuogąstauti, ar jų santuoka nevirto inspektoriaus Žavero ir Žano Valžano santykiais.

Šią Padėkos dieną išpuolė močiutės Donos eilė rengti šventinius pietus, į kuriuos ji pakvietė mus, dėdę Bobą, jo žmoną ir du jų vaikus, abu jaunesnius už mane. Per šventes paeiliui lankydavome tai vienus, tai kitus senelius, mat stengėmės būti sąžiningi: kodėl gi visas malonumas turėtų kliūti vienai giminės pusei? Močiutė Dona buvo mano mamos mama, močiutė Frederika – tėčio.

Močiutės Frederikos maistas būdavo šlapias ir kupinas angliavandenių. Pakakdavo kelių kąsnelių, kad pasisotintum, bet priruošta būdavo anaiptol ne keli kąsneliai. Močiutės namai buvo užversti pigiais azijietiškais niekniekiais – ištapytomis vėduoklėmis, nefrito statulėlėmis, lakuotomis kiniškomis lazdelėmis. Ji turėjo dvi vienodas lempas – su raudono šilko gaubtais ir ornamentuotais akmeniniais pagrindais, vaizduojančiais du senus išminčius. Tiedu seniai turėjo ilgas plonas barzdas ir tikrus žmogaus nagus, įstatytus į akmenines plaštakas, kad būtų kraupiau. Prieš keletą metų močiutė Frederika man prasitarė, kad trečiasis Rokenrolo šlovės muziejaus aukštas buvo nuostabiausia kada nors jos lankyta vieta. „Ten pabuvęs nori tapti geresniu žmogumi“, – prisipažino ji.

Močiutė Frederika buvo iš tų šeimininkių, kurios tiki, kad versti svečius sudoroti po antrą ir trečią porciją – gryniausias mandagumas. Tačiau mes daugiau prisirydavome pas močiutę Doną, kur mums niekas neliepdavo krautis į lėkštes maisto, kur pyragų plutos būdavo trapios, o keksiukai su apelsinais ir spanguolėmis – purūs it debesėliai; kur sidabrinėse žvakidėse degdavo sidabrinės žvakės, stalo viduryje stovėdavo vaza su rudeniniais lapais, ir viskas būdavo daroma su neginčijamu skoniu.

Močiutė Dona patiekė austrių troškinį ir paprašė mano tėvą patikslinti, kuo jis šiuo metu užsiima, mat buvo akivaizdu, kad jo mintys kažkur toli. Tokiu būdu močiutė išsakė papeikimą. Tėvas buvo vienintelis žmogus prie stalo, kuris to nesuprato arba apsimetė nesupratęs. Jis paaiškino, kad šiuo metu analizuoja Markovo grandinę apie vengimo sąlygojimą. Ir atsikrenkštė. Buvo nusiteikęs papasakoti plačiau.

Mes sujudome, bandydami užkirsti tam kelią. Ėmėme sukti ratus it žuvų guotas – įgudusiais, sinchroniškais yriais. Buvo gražu pažiūrėti. Pavlovas būtų mumis didžiavęsis. Pats tikriausias vengimo sąlygojimo, kad jį kur, šokis.

– Mama, norėčiau dar kalakuto, – tarė dėdė Bobas, lyg niekur nieko pereidamas prie savo tradicinio paburbėjimo, jog kalakutai veisiami dėl baltos, o ne raudonos mėsos. – Tie vargšai paukščiai vos paeina. Vargani išsigimėliai.

Šie žodžiai taipogi buvo skirti mano tėvui, mat kalakutų auginimo verslas dar kartą įrodė mokslo polinkį į kraštutinumus, tokius kaip klonavimas ar genų suplakimas į kokteilį, bandant sukurti naują gyvūną. Mano šeimoje priešiškumas pridengiamas kodais, apgaulingais manevrais ir kategorišku neigimu.

Manau, tą patį galima pasakyti apie daugelį šeimų.

Bobas demonstratyviai kibo į gabalą raudonos mėsos.

– Dėl tų savo milžiniškų, bedieviškų krūtinių jie vaikšto svirduliuodami.

Tuomet tėvas suskėlė šiurkštų pokštą. Tą patį pokštą (arba jo variacijas) jis suskeldavo kiekvieną kartą po Bobo įžangos, taigi – kas antri metai. Jei tas pokštas būtų sąmojingas, jį pacituočiau, deja. Tiktai pradėtumėte mano tėvą niekinti, o jį niekinti yra mano darbas, ne jūsų.

Stojusi tyla buvo kupina užuojautos mano motinai, kuri kažkada galėjo ištekėti už Vilo Barkerio, jei nebūtų pametusi galvos ir pasirinkusi mano tėvo – užkietėjusio rūkaliaus, paskutinio girtuoklio, meškeriotojo ir ateisto iš Indianapolio. Barkerių šeima senamiestyje laikė kanceliarinių prekių parduotuvę, o Vilas buvo nekilnojamojo turto advokatas, bet tai visai nesvarbu, palyginus su tuo, kas jis nebuvo. Svarbiausia – jis nebuvo psichologas, kaip mano tėvas.

Blumingtone gyvenančiam ir maždaug mano močiutės amžiaus sulaukusiam žmogui žodis psichologas asocijavosi tik su Kinziu 3 3 Alfred Kinsey (1894–1956) – amerikiečių biologas, zoologas, vienas seksologijos pradininkų. ir nešvankiais jo tyrimais arba Skineriu 4 4 Buurhus Frederic Skinner (1904–1990) – amerikiečių psichologas bihevioristas. Žinomas dėl paties sukonstruotų operantinio sąlygojimo dėžių, kuriose apgyvendindavo tiriamus gyvūnus. Gimus dukrai, mokslininkas sukonstravo savotišką inkubatorių – vadinamąją kūdikio dėžę, kuri rėmėsi visiškai kitais principais nei sąlygojimo dėžės. Bet eiliniai žmonės tas dėžes painiojo ir Skinnerio metodais buvo viešai baisimasi. ir absurdiškomis kūdikių dėžėmis. Psichologai nepalieka savo darbo už kabineto sienų. Jie nešasi jį namo. Jie eksperimentuoja prie pusryčių stalo, tyčiojasi iš savo namiškių, ir viskas vardan to, kad surastų atsakymus į klausimus, kurių padorūs žmonės apskritai neužduotų.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mes visi nesavame kailyje»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mes visi nesavame kailyje» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Mes visi nesavame kailyje»

Обсуждение, отзывы о книге «Mes visi nesavame kailyje» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x