Karen Fowler - Mes visi nesavame kailyje

Kad ir kokia buvau sujaudinta, niekas man neatrodė atgrasiau už mamos dienoraščius. Kokia prasmė nekalbėti apie praeitį, jeigu vis tiek laikai viską užsirašius ir žinai, kur tie puslapiai padėti?

Mamos dienoraščiai – jų buvo du – pasirodė esą dideli kaip eskizų bloknotai, tik storesni ir perrišti senu žaliu kalėdiniu kaspinu. Man teko iškraustyti lagaminą ir susidėti jį iš naujo, o tada atsisėdus ant viršaus užtraukti užtrauktuką.

Kažkuriuo metu, greičiausiai tada, kai Čikagoje persėdau į kitą lėktuvą, lagaminas pasipustė padus ir iškeliavo ieškoti nuotykių. Atvykusi į Sakramentą valandą prastovėjau prie bagažo karuselės, o dar vieną valandą prakalbėjau su krūva žmonių, pasižymėjusių švaria sąžine ir bjauriu požiūriu. Į Deivisą sugrįžau paskutiniu autobusu ir tuščiomis rankomis.

Jaučiausi kalta: dienoraščius turėjau vieną nepilną dieną, bet vis tiek sugebėjau pamesti. Jaučiausi laiminga, nes bent kartą oro linijų bendrovė savo nekompetenciją panaudojo doram tikslui, ir galbūt – pati būdama niekuo dėta, tik pernelyg pasitikėjusi aplinkinių sugebėjimu dirbti savo darbą, – tų bloknotų daugiau nebepamatysiu. Jaučiausi išlošusi, nes nebereikėjo graužti vadovėlių.

Užvis labiausiai jaučiausi pavargusi. Tik iškėlusi koją iš lifto išgirdau Džoanos Osborn „Vienas iš mūsų“ ir kuo labiau artėjau prie savo buto durų, tuo garsiau skambėjo muzika. Tai mane nustebino, nes tikėjausi, kad Todas (mano bendranuomininkas) negrįš iki sekmadienio, be to, žinojau, kad Todas yra vienintelis žmogus pasaulyje, kuriam nepatinka ši daina.

Vyliausi, kad jis neturės ūpo kalbėtis. Paskutinį sykį, kai buvo išvažiavęs aplankyti tėvo, jiedu išsamiai pasikalbėjo apie viską, kuo tikėjo, ko norėjo ir kas buvo. Visa tai pasirodė taip nuostabu, kad Todas prieš miegą nusileido į apačią pasakyti tėvui, koks artimas jam jaučiasi. Tarpduryje jis nugirdo tėvą kalbantis su naująja žmona. „Ojetus, – šaipėsi tėvas. – Na ir dundukas. Visą gyvenimą abejojau, ar jis tikrai mano.“ Jeigu Todas parvažiavo namo anksčiau, tai tikrai ne dėl menkniekio.

Atidariau duris ir ant savo sofos išvydau Harlou. Ji buvo įsisupusi į skraistę, kurią kadaise, kai sirgau tymais, man nunėrė močiutė Frederika, ir gurkšnojo mano dietinį limonadą. Ji pašoko pritildyti muzikos. Tamsūs plaukai buvo susukti į kuodą ir perverti pieštuku. Mačiau, jog kaip reikiant ją išgąsdinau.

SYKĮ PER TĖVŲ SUSIRINKIMĄ darželio auklėtoja pareiškė, kad man būdingas asmeninių ribų nepaisymas. Privalau nekaišioti rankų, kur nereikia, sakė ji. Pamenu savo nuoskaudą išgirdus tuos žodžius. Garbės žodis, aš nė nenutuokiau, kad kitų žmonių nevalia liesti; tiesą sakant, maniau, kad kaip tik atvirkščiai. Bet aš amžinai darydavau tokias klaidas.

Tai jūs man pasakykite, kas yra normali reakcija, kai pareini namo ir randi ten sėdintį vos pažįstamą žmogų. Buvau pavargusi ir nusitąsiusi. Taigi tik žiopsojau be žado it auksinė žuvelė.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

Knygoje panaudotas Teodoro Četrausko vertimas iš: Francas Kafka, Procesas. Pilis. Novelės, Vilnius: Vaga, 1995. Čia ir kitur – vertėjos pastabos.

Citata iš Viljamo Šekspyro tragedijos Hamletas .

Alfred Kinsey (1894–1956) – amerikiečių biologas, zoologas, vienas seksologijos pradininkų.

Buurhus Frederic Skinner (1904–1990) – amerikiečių psichologas bihevioristas. Žinomas dėl paties sukonstruotų operantinio sąlygojimo dėžių, kuriose apgyvendindavo tiriamus gyvūnus. Gimus dukrai, mokslininkas sukonstravo savotišką inkubatorių – vadinamąją kūdikio dėžę, kuri rėmėsi visiškai kitais principais nei sąlygojimo dėžės. Bet eiliniai žmonės tas dėžes painiojo ir Skinnerio metodais buvo viešai baisimasi.