Junot Diaz: Štai taip tu ją prarandi

Užmiegame nepasibučiavę. Po kiek laiko nubundu, jis taip pat. Paklausiu, ar nori grįžti į savo butą, atsako, kad ne. Kai kitą kartą nubundu, jis miega. Šio kambario šaltyje ir tamsoje jo vietoje galėtų būti beveik bet kas. Pakeliu mėsingą ranką. Ji sunki, po nagais prilindę miltų. Kartais naktimis bučiuoju jo raukšlėtus it džiovintos slyvos krumplius. Visus trejus metus, kuriuos praleidome kartu, jo rankų skonis priminė krekerius ir duoną.

Kai rengiasi, jis nesikalba nei su manimi, nei su Ana Iris. Viršutinėje švarko kišenėje nešiojasi mėlyną vienkartinį skustuvą, kurio ašmenys jau ėmė rūdyti. Jis muiluojasi skruostus ir smakrą, iš čiaupo teka šaltas vanduo, tada švariai nugremžia veidą, išmainydamas ražieną į šašus. Stebiu jį, mano nuoga krūtinė nueina pagaugais. Jis nužirglioja laiptais žemyn ir išeina, truputis dantų pastos liko ant dantų. Vos jam išėjus, girdžiu kambario draugus skundžiantis. Jau žinau, kad kai nusileisiu į virtuvę, klaus, argi jis neturi savo buto? Atsakysiu, kad turi, ir šypsosiuosi. Pro apšerkšnijusį langą stebiu, kaip užsimeta kapišoną ir pasitaiso trigubą drabužių sluoksnį – marškinius, megztinį ir paltą.

Ana Iris nusispiria paklodes.

– Ką darai? – paklausia.

– Nieko, – atsakau.

Iš po savo plaukų beprotybės ji stebi, kaip rengiuosi.

– Turi išmokti pasitikėti savo vyru, – sako ji.

– Pasitikiu.

Ji pabučiuoja man į nosį ir nusileidžia laiptais žemyn. Išsišukuoju plaukus, nubraukiu trupinius ir gaktos plaukus nuo antklodžių. Ana Iris nemano, kad jis paliks mane; pasak jos, jis pernelyg giliai įleido čia šaknis, ir mes per ilgai buvome kartu. Jis iš tų vyrų, kurie nuvažiuoja į oro uostą, tačiau negali įsėsti į lėktuvą. Ana Iris paliko savo vaikus saloje, nematė savo trijų berniukų jau beveik septynerius metus. Supranta, kas turi būti paaukota dėl kelionės.

Vonioje įsistebeiliju į savo pačios akis. Jo šeriai mirguliuoja vandens lašuose lyg kompaso adatos.

Dirbu už dviejų blokų nuo čia, Šv. Piterio ligoninėje. Niekada nevėluoju. Niekada neišeinu iš skalbyklos. Niekada nepalieku karščio. Įkraunu skalbimo mašinas, džiovykles, nulupu prie tinklelio prikibusius pūkus, matuoju sklidinus skaidraus ploviklio kaušelius. Man pavaldūs keturi darbuotojai, gaunu amerikietišką atlyginimą, bet dirbu asilo darbą. Pirštinėtomis rankomis rūšiuoju kalnus paklodžių. Jas atneša sanitarai, daugiausia morenas . Niekada nematau ligonių; jie mane lanko dėmių ir žymių, kurias palieka ant paklodžių, pavidalu, tai sergančių ir mirštančių raidynas. Dažnai dėmės būna taip įsigėrusios, kad tenka patalynę mesti į specialias pintines. Viena mergina iš Baitoa sako girdėjusi, kad viską, kas patenka į tas pintines, sudegina.

– Dėl SIDA 74, – sušnabžda ji.

Kartais dėmės parudavusios ir senos, o kai kada kraujo kvapas aštrus kaip lietaus. Matydamas visą šį kraują galėtum pamanyti, kad pasaulyje vyksta didelis karas.

– Tik ne lauke, o kūnuose, – sako naujoji mergaitė.

Mano mergaitės nėra labai patikimos, bet mėgstu su jomis dirbti. Jos klausosi muzikos, pykstasi ir pasakoja man linksmas istorijas. O kadangi nerėkiu ir nesityčioju, tai ir mane mėgsta. Jos jaunos, tėvų nurodymu atvykusios į Valstijas. Pati buvau panašaus amžiaus, kai čia atvažiavau; dabar, po penkerių metų, man dvidešimt aštuoneri, atrodau joms lyg veteranė, uola, tačiau tomis pirmosiomis dienomis jaučiausi tokia vieniša, kad, atrodė, būčiau galėjusi suvalgyti savo pačios širdį.

Kai kurios turi vaikinus, tomis pasitikėti reikia atsargiausiai. Jos vėluoja į darbą, kartais nepasirodo savaičių savaitėmis, išsikrausto į Niujorką ar Junjon Sitį net neperspėjusios. Kai taip nutinka, turiu eiti į valdytojo kabinetą. Jis toks mažiukas, liesas, į paukštį panašus žmogelis; visai neturi plaukų ant veido, tačiau nešioja kupetą ant krūtinės ir kaklo. Papasakoju, kas nutiko, o jis ištraukia merginos anketą ir perplėšia ją per pusę, pasigirsta pats švariausias garsas. Po mažiau nei valandos viena merginų atsiunčia savo draugę užpildyti anketos.

Naujoji mergaitė vardu Samanta, ji – gryna bėda. Tamsi oda, sunkūs antakiai, o burna lyg nesušluotas stiklas – kai mažiausiai tikiesi, ima ir perrėžia. Samanta pakeitė panelę, pabėgusią į Delaverą. Ji atvyko į Valstijas vos prieš šešias savaites ir vis dar negali patikėti, kaip čia šalta. Du kartus ji apvertė skalbiklio statines, taip pat turėjo blogą įprotį dirbti be pirštinių ir trinti akis. Pasakoja man, kad sirgo, kad turėjo kraustytis du kartus, kad kambario draugai vogė jos pinigus. Atrodė it išsigandęs medžiojamas žvėriukas, traukiantis nelaimes. „Darbas yra darbas“, – pasakiau, bet vis tiek paskolinau pinigų pietums ir leidau skalbti savo drabužius ligoninės skalbimo mašinose. Tikėjausi padėkos, bet vietoj to ji pareiškia, kad kalbu kaip vyras.

– Ar pasidaro nors kiek geriau? – girdžiu ją klausinėjant.

– Žinom tiek, kad gali būti ir blogiau, – atsako kitos, – palauk krušos.

Ji pažvelgia į mane, lyg šypsodamasi, tokia neužtikrinta. Jai penkiolika (tikriausiai), per liesa būti motina, bet jau rodė man rubuilio sūnaus Manolo nuotraukas. Ji laukia atsakymo kaip tik iš manęs, nes esu veterana 75, tačiau nusigręžiu ir palinkstu prie kitos skalbinių krūvos. Bandžiau paaiškinti sunkaus darbo triuką, bet neatrodo, kad jai rūpėtų. Susprogdina gumos burbulą ir nusišypso man, lyg būčiau septyniasdešimties. Išvynioju kitą paklodę, ant jos žydi mano delno dydžio kraujo dėmė.

– Pintinę, – liepiu, Samanta atvožia. Suvynioju paklodę ir metu. Pataikau, palaidi galai nuslysta į vidų paskui gniužulą.

Po devynių valandų, praleistų lyginant patalynę, grįžtu namo, valgau šaltą juką su karštu aliejumi, laukiu Ramono su skolintu automobiliu. Jis vežasi mane pasižiūrėti dar vieno namo. Tai jo svajonė nuo tada, kai įkėlė koją į Valstijas, dabar, po ilgų darbo metų, pagaliau turi užtektinai pinigų jai įgyvendinti. Kiek tokių kaip jis atsiduria šioje situacijoje? Tik tie, kas niekada nenukrypsta į šalį, niekada neklysta, kurių neužklumpa nesėkmės ir kurie yra Ramonas. Jis labai rimtai žiūri į šitą mintį, tai reiškia, kad ir aš turiu rimtai žiūrėti. Kiekvieną savaitę išeiname į pasaulį ir ieškome. Jis visada padaro iš to šventę, apsirengia lyg pokalbiui dėl vizos, nuvažiuojame į ramesnes Patersono vietas, ten, kur medžiai skleidžiasi virš stogų ir garažų. Jis sako, kad svarbu būti atsargiems, aš sutinku. Pasiima mane su savimi, kai tik gali, tačiau ir pati suprantu, kad nesu labai didelė pagalbininkė. Sakau jam, kad man sunku pasiryžti pokyčiams, matau tik visų jam patikusių namų trūkumus. Vėliau automobilyje jis apkaltina mane svajonės sabotavimu ir sako, kad esu dura 76.

Šįvakar turime apžiūrėti dar vieną. Įeina į virtuvę plodamas suskeldėjusiomis rankomis, tačiau aš prastos nuotaikos, jis tai pastebi. Prisėda šalia. Uždeda delną man ant kelio.

– Nevažiuoji?

– Aš sergu.

– Labai?

– Pakankamai.

Jis patrina savo šerius.

– O ką, jei rasiu? Nori, kad vienas pats nuspręsčiau?

– Nemanau, kad taip nutiks.

– O jeigu?

– Tada nustebinsi mane. Be to, gi žinai, kad kai tik rasi tą namą, įsikelsi ten su kokia kita moterim.

– Kalbi niekus.

Susiraukia. Pažiūri į laikrodį. Išeina.

Ana Iris antrame darbe, taigi leidžiu vakarą viena, klausausi, kaip balsas pro radiją pasakoja, jog visa šalis šąla. Bandau išlikti rami, bet jau devintą valandą paskleidžiu priešais save daiktus, kuriuos jis laiko spintoje, niekada neleidžia jų liesti. Knygos, keletas drabužių, seni akiniai kartoniniame dėkle ir pora nudrengtų sandalų. Šimtai senų loterijos bilietų, sulipusių į gniužulus, jie subyra vos prisilietus. Dešimtys beisbolo kortelių. Dominikiečiai žaidėjai – Guzmán, Fernández, Alous , atmuša kamuoliukus, ruošiasi metimams ir gaudo linija atmuštus kamuoliukus iškart už užribio. Paliko man išskalbti keletą purvinų drabužių, tačiau neturėjau laiko, o šiandien paskleidžiu juos visus, mielės vis dar stipriai prikibusios prie jo rankogalių ir kelnių.