Junot Diaz: Štai taip tu ją prarandi

– Gydytojas mano, kad man anemija, – truktelėjo pečiais Rafa.

– Anemija nėra taip jau blogai.

– Jo, – atsakė karčiai, – ačiū Dievui už „Medicaidą“ 60.

Televizoriaus šviesoje jis atrodė siaubingai.

Tai buvo vasara, kada viskas, kuo tapsime, jau pradėjo sklandyti mums virš galvų. Merginos ėmė pastebėti mane; buvau neišvaizdus, bet mokėjau klausytis ir turėjau boksininko raumenis. Kitame gyvenime iš manęs gal ir būtų kas išėję – išprotėjusios novias 61, darbai ir meilės jūra, tačiau čia turėjau nuo vėžio mirštantį brolį ir manęs laukiančią didelę tamsią gyvenimo dėmę – mylią juodo ledo priešaky.

Vieną naktį, likus maždaug porai savaičių iki mokslo metų pradžios, Nilda pradėjo pasakoti Rafai savo ateities planus (tikriausiai jie manė, kad miegu). Manau, net ji žinojo, kas tuoj nutiks. Klausytis Nildos pasakojimo buvo bene liūdniausias dalykas, kokį tik gali įsivaizduoti. Ji norėjo ištrūkti iš motinos namų ir atidaryti prieglaudą pabėgusiems vaikams. Ten būtų išties puiku – vieta normaliems vaikams, turintiems problemų. Tikriausiai labai jį mylėjo, nes vis kalbėjo ir kalbėjo. Žmonės dažnai pasakoja apie tokį nenutrūkstamą srautą, bet tą naktį aš tikrai jį girdėjau, tai buvo taip vientisa, viskas kovojo ir tobulai derėjo tuo pat metu. Rafa nieko nesakė. Nežinau, ar buvo panardinęs rankas Nildos plaukuose, ar ignoravo ją. Kai Nilda baigė, jis nė neištarė „oho“. Man norėjosi nusižudyti iš gėdos. Maždaug po pusvalandžio ji atsikėlė ir apsirengė. Jei būtų galėjusi mane matyti, būtų supratusi, kokia graži man atrodė. Įšoko į kelnes ir užsitraukė jas vienu judesiu, įtraukė pilvą, kol sagstėsi sagas.

– Iki greito, – pasakė.

– Mhm, – atsakė jis.

Kai Nilda išėjo, Rafa įsijungė radiją ir pradėjo daužyti kriaušę. Lioviausi apsimetinėjęs, kad miegu. Atsisėdau ir įsistebeilijau į jį.

– Susipykot ar ką?

– Ne, – papurtė galvą.

– Kodėl ji išėjo?

Atsisėdo ant mano lovos krašto. Jo krūtinė prakaitavo.

– Nes turėjo išeiti.

– Bet kur ji eis?

– Nežinau, – jis labai švelniai uždėjo delną man ant veido, – ko nežiūri savų reikalų?

Po savaitės Rafa jau susitikinėjo su kažkokia kita mergina. Ji buvo iš Trinidado, coco pañyol 62, turėjo tokį pasiutusiai nenatūralų britišką akcentą. Tada visi mes tokie buvome. Nė vienas nenorėjome būti nigeris. Nė už ką.

Manau, praėjo kokie dveji metai. Mano brolio jau nebebuvo, o aš sėkmingai yriausi visiško nukvaišimo link. Nuolat praleidinėjau pamokas, neturėjau draugų, daugiausia sėdėdavau namuose ir žiūrėdavau Univisión 63arba eidavau į šiukšlyną ir iki apakimo rūkydavau mota 64, kurią šiaip jau turėjau pardavinėti. Nildai irgi ėjosi ne per geriausiai. Nors daugelis dalykų, kurie jai nutiko, neturėjo nieko bendra nei su manimi, nei su mano broliu. Dar porą kartų įsimylėjo, ypač rimtas reikalas buvo su tokiu moreno sunkvežimio vairuotoju, kuris nusivežė ją į Manalapaną ir metė vasaros pabaigoje. Turėjau važiuoti pasiimti. Namas atrodė it dėžutė su penkiasdešimties centų vertės veja ir absoliučiai jokio žavesio. Nilda elgėsi lyg kokia itališka kalė, pasiūlė man pačiulpti automobilyje, uždėjau delną jai ant rankos ir liepiau liautis. Grįžusi atgal vėl pradėjo tampytis su įvairiais nigeriais, idiotais, atsikrausčiusiais čia iš miesto. Tie bičai buvo gryna bėda, jų merginos keletą kartų sumušė Nildą, darbelis atliktas Briksičio 65stiliumi – išmušė du apatinius priekinius dantis. Kurį laiką epizodiškai lankė mokyklą, kol buvo paskirtas mokymas namuose ir ji galutinai iškrito.

Kai buvau vienuoliktoje klasėje, Nilda ėmėsi išnešioti laikraščius, kad užsidirbtų šiek tiek pinigų, nes nemažai laiko leidau gatvėje, vis matydavau ją tai šen, tai ten. Draskė širdį. Ji dar nebuvo nusiritusi iki žemiausio lygio, tačiau judėjo to link dideliu greičiu. Kai prasilenkdavome, ji visada nusišypsodavo ir pasisveikindavo. Buvo pradedanti priaugti svorio, nusikirpo plaukus, ir dabar jos mėnulio formos veidas atrodė toks sunkus ir vienišas. Visada paklausdavau, kaip jai sekasi, ir pasiūlydavau cigarečių, kai turėdavau. Ji, kaip ir kelios kitos Rafos merginos, atėjo į laidotuves. Segėjo sijoną, kuriuo, atrodė, dar bandė jam kažką įrodyti. Pabučiavo motiną, tačiau ta jos neatpažino. Pakeliui namo turėjau paaiškinti Mami, kas tokia Nilda, tačiau motina teprisiminė, kad ji ta, kuri skaniai kvepėdavo. Kol Mami nepasakė, niekada apie tai nepagalvojau.

Tai truko vos vieną vasarą ir Nilda nebuvo kuo nors ypatinga, tai koks čia reikalas? Jo nebėra, jo nebėra, jo nebėra. Man dvidešimt treji, skalbiuosi drabužius mažyčiame prekybos centre Ernstono gatvėje. Ji irgi čia, lanksto savo skalbinius, šypsosi, matyti skylė išmuštų dantų vietoje.

– Nemažai laiko praėjo, ką, Juniorai?

– Keletas metų, – atsakau lankstydamas baltus skalbinius.

Danguje nematyti kirų, mama laukia manęs namuose su vakariene. Prieš šešis mėnesius mums žiūrint televizorių motina pasakė:

– Manau, man jau metas palikti šitą vietą.

Nilda paklausia:

– Tu išsikraustei, ar kaip?

– Tik dirbau, – papurtau galvą.

Dieve, kiek laiko praėjo. Tai, ką ji daro su drabužiais, magiška, viskas taip tvarkinga, dailu, viskas gulasi į savo vietas. Prie lankstymo stalų stovi dar keturi žmonės, nusigyvenę nigeriai su kojinėmis iki kelių ir snapeliais nuo saulės, palyginti su Nilda, atrodo visiški lunatikai. Ji papurto galvą ir nusišypso.

– Tavo brolis, – sako.

– Rafa.

Ji rodo pirštu į mane, Rafa visada taip darydavo.

– Kartais ilgiuosi jo.

– Aš taip pat, buvo toks geras man, – palinksi galva Nilda.

Mano veidu tikriausiai perbėgo abejonė, nes Nilda liovėsi kračiusi rankšluosčius ir perskverbė mane žvilgsniu.

– Jis tikrai gerai su manimi elgėsi.

– Nilda.

– Jis miegodavo paskandinęs veidą mano plaukuose, sakydavo, kad taip jaučiasi saugus.

Ką dar galime pasakyti? Ji baigia lankstyti skalbinius, palaikau duris. Vietiniai stebi mus išeinančius. Einame atgal per senąjį rajoną, pilni maišai drabužių lėtina mūsų žingsnius. Londono terasa gerokai pasikeitė, kai uždarė sąvartyną. Išaugo nuomos kainos, pakvaišę pietų azijiečiai ir baltieji apsigyveno butuose, tačiau mūsiškiai vaikai vis dar leidžia laiką gatvėse ir verandose.

Nilda žiūri po kojomis, lyg bijotų parkristi. Mano širdis daužosi, galvoju: „Galėtume bet ką padaryti. Galėtume susituokti. Galėtume išvažiuoti į vakarinę pakrantę. Galėtume viską pradėti iš naujo.“ Viskas įmanoma, tačiau ilgą laiką nė vienas nepratariame žodžio, akimirka baigiasi, ir grįžtame į realybę.

– Prisimeni tą dieną, kai susitikom? – paklausia Nilda.

Palinksiu galva.

– Norėjai žaisti beisbolą.

– Buvo vasara, – sakau, – tu dėvėjai berankovius marškinėlius.

– Liepei mane užsivilkti marškinius, jei noriu žaisti tavo komandoje. Prisimeni?

– Prisimenu.

Niekada daugiau nebesikalbėjome. Po poros metų išvykau į koledžą, velniai žino, kur pasidėjo ji.

Alma

Tu, juniorai, turi merginą vardu Alma. Jos kaklas ilgas ir švelnus it kumelės, o didelis dominikietiškas užpakalis, atrodo, tęsiasi dar keturias dimensijas už džinsų. Toks užpakalis galėtų išvesti mėnulį iš orbitos. Niekada jo nemėgo, kol nesutiko tavęs. Nėra dienos, kada nenorėtum prispausti savo veido prie to pasturgalio ar atkąsti gabalėlio sausgyslės, dailiai išryškėjančios jos kakle. Dievini, kaip ji dreba, kai kandžioji, kaip kovoja su tavimi tomis laibomis rankomis.