Junot Diaz - Štai taip tu ją prarandi

Alma studijuoja „Mason Gross“ menų universitete, ji viena tų „Sonic Youth“ komiksus skaitančių alterlatinas 66, be kurių tikriausiai niekada nebūtum praradęs nekaltybės. Užaugo Hobaukene, lotynų amerikiečių bendruomenės dalyje, kurios širdis sudegė dar aštuoniasdešimtaisiais, užsiliepsnojus bendrabučiams. Ji praleido bene kiekvieną savo paauglystės dieną žemutiniame Ist Saide, manė, kad ten visada bus jos namai, tačiau tada Niujorko universitetas ir Kolumbija pasakė nyet 67, ir jai teko išvykti dar toliau nei iki šiol. Šiuo metu Alma išgyvena tapymo periodą, visi jos vaizduojami žmonės yra dumblo spalvos ir atrodo, lyg ką tik ištraukti iš ežero dugno. Paskutiniame jos paveiksle įamžintas tu, besikūprinantis priešais pagrindines duris, vienintelis atpažįstamas dalykas – tavo piktas žvilgsnis, sakantis „turėjau sušiktą trečiojo pasaulio vaikystę, ir šitas požiūris yra viskas, ką turiu“. Ji pridėjo tau milžinišką dilbį. „Juk sakiau, kad dar išryškinsiu raumenis.“ Paskutines pora savaičių, kai pagaliau atšilo, Alma atsisakė juodos spalvos ir ėmė dėvėti tas niekines sukneles, pasiūtas iš popierinių rankšluosčių; jai nurengti pakaktų stipresnio vėjo gūsio. Sako, kad daro tai dėl tavęs: „bandau susigrąžinti savo dominikietišką paveldą“ (tai nėra visiškas melas – ji net mokosi ispanų, kad galėtų daugiau padėti tavo mamai). Kai matai ją sklendžiančią gatve, tiksliai žinai, ką galvoja kiekvienas praeinantis nigeris, nes ir pats tą galvoji.

Alma yra liauna it nendrė, tu – nuo steroidų priklausomas mulas; Alma dievina vairavimą, tu – knygas; Alma turi „Saturną“, tu – nė vieno baudos taško; Almos nagai yra pernelyg purvini, kad galėtų virti, tavo spagečiai su vištiena – patys geriausi pasaulyje. Esate tokie skirtingi – ji nepatenkinta varto akis kaskart, kai įjungi žinias, ir sako, kad negali pakęsti politikos. Ji nė nemano esanti ispanų kilmės. Giriasi savo draugėms, kad esi radikalas ir tikras dominikietis (nors pagal Plátano 68indeksą toks nesiskaitytum, nes Alma vos trečia Latina , su kuria susitikinėji). Giriesi savo bičams, kad ji turi daugiau muzikos albumų nei bet kuris jų ir kad ji šūkauja siaubingus tik baltosioms mergoms tinkančius dalykus, kai dulkinatės. Ji pasiryžusi nuotykiams lovoje labiau nei bet kuri kita tavo turėtų merginų; per pirmąjį pasimatymą ji paklausė, ar norėtum baigti ant jos papų arba veido. Tikriausiai per berniukų mokymus negavai kažkurios atmintinės, nes tavo atsakymas buvo: „…Kad gal ne.“ Bent kartą per savaitę ji atsiklaupia prieš tave ant kelių ir, viena ranka tampydama tamsius spenelius, žaidžia su savimi, neleisdama tau prisiliesti. Jos pirštai spurda savame minkštime, o veidas atrodo toks pasiutusiai laimingas. Ji mėgsta nešvankiai kalbėti, šnabžda: „tau patinka stebėti mane, patinka klausytis, kai pasiekiu orgazmą“, kai baigia, ji išleidžia tokią visa griaunančią dejonę ir tik tada, lipniais pirštais perbėgusi per krūtinę, leidžia ją apkabinti.

Taip – čia toks „priešingybės traukia“ reikalas, „puikus seksas“ reikalas, „nereikia galvoti“ reikalas. Tai nuostabu! Nuostabu! Kol vieną dieną Alma sužino, kad dulkini tokią dailią pirmakursę Laksmę, perskaito apie tai tavo dienoraštyje. (O taip, ji turėjo įtarimų.) Ji laukia tavęs ant laiptų, o kai privažiuoji su jos „Saturnu“ ir pastebi, kad rankose laiko dienoraštį, širdis ima daužytis it storas banditas, įkliuvęs į budelio spąstus. Neskubėdamas išjungi variklį. Tave parbloškia vandenyno dydžio liūdesys. Liūdesys dėl to, kad tave pagavo ir kad žinai, jog ji niekada neatleis. Spoksai į jos neįtikėtinas kojas ir į tą dar labiau neįtikėtiną pópola tarp jų, kurią taip nepastoviai mylėjai pastaruosius aštuonis mėnesius. Tik kai ji ima artėti įniršusiu žingsniu, išlipi iš automobilio. Skrieji per kiemą varomas paskutinių nežmoniško begėdiškumo garų.

– Ei, muñeca 69, – sakai išsisukinėdamas nuo pabaigos. Kai ji pradeda klykti, paklausi:

– Brangioji, nejaugi tai svarbu?

Ji tave vadina:

bybčiulpiu panku močkrušiu apsimetėliu dominikiečiu

Ji teigia:

tavo mažas pimpalas jokio pimpalo o baisiausia, kad mėgsti apšepusią indišką putę.

(Bandai pasakyti, kad ji neteisi, nes Laksmė yra iš Gajanos, bet Alma nesiklauso.)

Užuot nuleidęs galvą ir susidorojęs su visu šituo kaip vyras, paimi dienoraštį, lyg laikytum prišiktas sauskelnes ar naudotą prezervatyvą. Užmeti akį į ją nuliūdinusias vietas. Tada pasižiūri į Almą ir nusišypsai šypsena, kurią tavo veidmainiškas snukis prisimins iki grabo lentos.

– Mažyte, – sakai, – mažyte, tai dalis romano, kurį rašau.

Štai taip tu ją prarandi.

Jis sėdi ant čiužinio, pasturgalio riebalai drimba per mano išlygintų paklodžių kraštus. Jo drabužiai sustingę nuo šalčio, išdžiūvusių dažų dėmė ant kelnių sušalo į ledą. Jis kvepia duona. Kalba apie namą, kurį nori pirkti, kaip sunku tokį rasti, kai esi Latino 71. Kai paprašau atsistoti, kad galėčiau sutvarkyti lovą, jis nueina prie lango.

– Tiek daug sniego, – sako.

Palinksiu galva ir viliuosi, kad jis nutils. Ana Iris bando miegoti lovoje kitoje kambario pusėje. Ji praleido pusę nakties melsdamasi už savo vaikus, likusius Samanoje, o ryte, žinau, turės eiti į darbą fabrike. Ji sunkiai sujuda, paskendusi tarp antklodžių, panardinusi galvą po pagalve. Net ir čia, Valstijose, ji užmeta ant savo lovos tinklelį nuo uodų.

– Ten sunkvežimis bando pasukti už kampo, – jis sako man, – nenorėčiau būti tas chamaco 72.

– Čia judri gatvė, – sakau. Iš tiesų taip ir yra.

Rytais randu druskos ir skaldytų uolienų, kurias sunkvežimiai išpila priekinėje vejoje, mažytės lobių krūvelės sniege.

– Prigulk, – pasiūlau.

Jis ateina pas mane ir palenda po antklodėmis.

Jo drabužiai šiurkštūs; laukiu, kol sušylame, tada atlaisvinu jo kelnių diržą. Kartu drebame, ir jis neliečia manęs, kol nesiliaujame.

– Jasmina, – sako. Jo ūsai visai šalia mano ausies, bado ją, – šiandien duonos fabrike mirė žmogus.

Akimirką liaujasi kalbėjęs, lyg tyla būtų elastinga medžiaga, pritrauksianti kitus jo žodžius.

– Este tipo 73nukrito nuo gegnės. Hektoras rado jį tarp konvejerių.

– Draugas?

– Šitą įdarbinau bare. Užtikrinau, kad čia jo neapgaus.

– Gaila, – sakau, – tikiuosi, neturėjo šeimos.

– Tikriausiai turėjo.

– Matei jį?

– Ką turi omeny?

– Na ar matei jo kūną?

– Ne. Pakviečiau valdytoją ir tas liepė neleisti niekam prisiartinti. – Jis sukryžiuoja rankas. – Man pačiam dažnai tenka atlikti tokius darbus ant stogo.

– Tau sekasi, Ramonai.

– Taip, bet jei ten būčiau buvęs aš?

– Kvailas klausimas.

– Ką darytum?

Prisispaudžiu veidu prie jo; pažino ne tas moteris, jei tikisi daugiau. Noriu pasakyti: Daryčiau lygiai tą patį, ką tavo žmona daro Santo Dominge. Ana Iris sumurma per miegus kampe, bet ji apsimeta. Traukia mane iš bėdos. Jis nutyla, nenori jos pažadinti. Po kurio laiko atsikelia ir atsisėda prie lango. Vėl ėmė kristi sniegas. Pasak WADO radijo, ši žiema bus atšiauresnė nei keturios pastarosios, gal net baisiausia per dešimtmetį. Stebiu jį: rūko, pirštais braukia per plonus kaulus aplink akis, suglebusią odą aplink burną. Svarstau, apie ką jis galvoja. Savo žmoną Virtą, o gal apie vaiką. Jis turi namą Vila Chuanoje; mačiau nuotraukas, kurias siuntė Virta. Ji atrodo liesa ir liūdna, šalia – jų miręs sūnus. Jis laiko nuotraukas stiklainyje po lova, dangtelį labai stipriai užsuka.