Junot Diaz - Štai taip tu ją prarandi

Dėžutėje viršutinėje spintos lentynoje jis laiko šūsnį Virtos laiškų, perrištų stora ruda guma. Kone aštuoneri metai. Visi vokai tokie sutrinti ir trapūs, manau, jis jau pamiršo, kad jie čia. Radau tą šūsnį praėjus kokiam mėnesiui po to, kai atsivežė čia daiktus, pačioje mūsų santykių pradžioje, negalėjau atsispirti, paskui maniau, geriau jau būčiau atsispyrusi.

Jis tvirtino, kad liovėsi jai rašęs dar prieš metus, melavo. Kiekvieną mėnesį, kai užsuku į jo butą su skalbiniais, skaitau vis naujus jos siųstus laiškus, tuos, kuriuos jis laiko po lova. Žinau Virtos vardą, jos adresą, žinau, kad dirba šokolado fabrike; žinau, kad nieko jai apie mane nesako.

Laiškai per tuos metus tapo vis gražesni, ir raštas pasikeitė – kiekviena raidė pradėjo megzti didelę kilpą, išlįsdama į kitą liniją. Prašau, prašau, mi querido 77 , pasakyk, kas dedasi? Kada žmona nustojo rūpėjusi?

Visada jaučiuosi geriau paskaičiusi jos laiškus. Nemanau, kad tai apie mane pasako ką nors teigiamo.

– Mes čia ne smagintis susirinkom, – pasakė Ana Iris dieną, kai pirmą kartą susitikome.

– Taip, tu teisi, – atsakiau, nors nenorėjau to pripažinti.

Dabar tą patį sakau Samantai, o ji žvelgia į mane su neapykanta. Šį rytą, kai atėjau į darbą, radau ją verkiančią tualete, norėjau jai leisti kokią valandą pailsėti, tačiau vadovai čia ne tokie. Pastačiau lankstyti skalbinių, jos rankos dreba, o pati atrodo, lyg tuoj vėl ims ir pravirks. Ilgai ją stebiu, tuomet paklausiu, kas negerai. Ji atsako:

– O kas gerai?

„Tai nėra lengva šalis, – sakė Ana Iris, – daug merginų neištveria pirmųjų metų.“

– Turi susitelkti į darbą, – sakau Samantai, – tai padeda.

Ji palinksi galva, mergaitiškas veidas lieka tuščias. Tikriausiai ilgisi sūnaus arba tėvo. O gal visos šalies, apie kurią nepagalvoji, kol netenka jos palikti; kurios nemyli, kol neišvyksti. Suspaudžiu Samantai ranką ir einu į viršų atiduoti ataskaitos, kai grįžtu, jos nebėra. Kitos merginos apsimeta nieko nepastebėjusios. Patikrinu tualetą, ant grindų randu kalną suglamžytų popierinių rankšluosčių. Išlyginu juos ir padedu ant kriauklės krašto.

Net po pietų nesiliauju tikėjusi, kad ji pasirodys ir sakys: „Štai ir aš, buvau išėjusi pasivaikščioti.“

Man pasisekė, kad turiu tokią draugę kaip Ana Iris. Ji man lyg sesuo. Dauguma žmonių, kuriuos pažįstu Valstijose, visai neturi draugų. Jie susispaudę mažyčiuose butuose. Jiems šalta, jie vieniši ir pavargę. Mačiau eiles prie telefono būdelių ir vyrus pilnomis kišenėmis dvidešimt penkių centų monetų, pardavinėjančius vogtus kortelių numerius.

Kai atsidūriau Valstijose irgi buvau tokia – vienut viena, gyvenau virš baro su dar aštuoniomis moterimis. Naktimis negalėdavome miegoti dėl riksmų ir dūžtančių butelių apačioje. Dauguma mano kambario draugių kovojo dėl daiktų ir pinigų. Kai pati turėdavau atliekamų grynųjų, eidavau į telefono būdelę ir skambindavau motinai, kad išgirsčiau savo barrio 78žmonių balsus, kai jie leisdavo ragelį iš rankų į rankas, lyg jis neštų sėkmę. Tuo metu dirbau Ramonui; dar nesusitikinėjome, pirmuosius porą metų tarp mūsų nieko nebuvo. Tuo metu jis turėjo valymo paslaugų versliuką Pisketavėjuje. Dieną, kai susitikome, jis tiriamai nužvelgė mane:

– Iš kurio pueblo 79esi?

– Moka.

– Mata dictador 80, – pasakė netrukus, kai paklausė, už kurią aš komandą.

– „Águilas“, – atsakiau per daug negalvodama.

– „Licey“, – sugriaudė jis, – vienintelė tikra komanda saloje.

Tokiu pat balsu jis liepdavo man iššveisti tualetą ar nugremžti viryklę. Tuo metu Ramonas man nepatiko, buvo pernelyg arogantiškas ir triukšmingas, nepakenčiau, kaip derėdavosi su namų šeimininkais dėl užmokesčio. Bent jau nebandė prievartauti kaip kiti bosai. Bent jau tai. Laikė rankas ir akis prie savęs. Turėjo kitų planų, svarbių planų, papasakodavo mums apie juos, žiūrėdama į jį tikėjau tuo, ką kalbėjo.

Pirmaisiais mėnesiais tik valiau namus ir klausiausi, kaip Ramonas plūstasi. Leisdavausi į ilgus pasivaikščiojimus po miestą ir laukdavau sekmadienių, kada galėsiu paskambinti motinai. Dienų dienas stovėdavau priešais tuos didelius veidrodžius dideliuose namuose ir sakydavau sau, kad man pavyko, tuomet grįždavau į namus, susirangydavau priešais mažytį, iš visų pusių apsėstą televizorių ir tikėdavau, kad tiek pakanka.

Aną Iris sutikau, kai žlugo Ramono verslas.

– Čia neturim pakankamai ricos 81, – sakydavo neprarasdamas drąsos.

Draugai sutarė dėl mano ir Anos Iris susitikimo žuvų turguje. Kol kalbėjome, ji dorojo žuvį. Pamačiusi Aną Iris pamaniau, kad ji boricua 82, tačiau vėliau pasakė esanti pusiau boricua , pusiau dominicana 83– tai, kas Karibuose geriausia ir kas blogiausia, kaip pati sakydavo. Jos rankos darbavosi greitai ir tiksliai, išpjovos buvo lygios, tvarkingos, ne kaip kai kurios kitos, gulėjusios ant skaldyto ledo padėklo.

– Gali dirbti ligoninėje? – norėjo žinoti ji.

– Galiu dirbti viską, – atsakiau.

– Bus kraujo.

– Jei tu gali, galiu ir aš.

Ji padarė pirmąsias nuotraukas, kurias siunčiau į namus, fotografavo mane besišypsančią, pasipuošusią, dėl nieko neužtikrintą. Vienoje nuotraukoje pozuoju priešais „McDonalds“ – žinau, motina įvertins amerikietiškumą. Kita – knygyne. Apsimetu skaitanti knygą anglų kalba. Plaukai susegti viršuje, oda aplink ausis išblyškusi. Aš tokia liesa, lyg sirgčiau. Geriausia nuotrauka, kurioje pozuoju prie universiteto pastato. Studentų nėra, bet šimtai metalinių sulankstomų kėdžių išrikiuota renginiui, stoviu atsisukusi į kėdes, jos į mane; rankos virpa šviesoje ant mėlyno suknelės audinio.

Tris vakarus per savaitę važiuojame apžiūrėti namų. Jų būklė siaubinga; tai vaiduoklių, tarakonų ir mūsų, Hispanos 84, namai. Tačiau net ir tokius retas kuris nori mums parduoti. Šeimininkai maloniai elgiasi, kai atvažiuojame apžiūrėti, tačiau vėliau niekada nepaskambina. Kai Ramonas kitą kartą važiuoja pro tą patį namą, jame jau kažkas gyvena, dažniausiai blanquitos 85, jie prižiūri veją, turėjusią priklausyti mums, ir vaiko varnas iš šilkmedžių. Šiandien senukas rausvais pražilusiai plaukais sako, kad jam patinkame. Jis tarnavo mūsų šalyje per Guerra Civil 86.

– Mieli žmonės, – sako, – gražūs žmonės.

Namas ne itin nuniokotas, mudu nervinamės. Ramonas žvalgosi it katė, ieškanti vietos miegui. Jis beldžia į sienas ir praleidžia bene penkias minutes pirštais sekdamas drėgnas rūsio sienų siūles. Jis uodžia orą ieškodamas pelėsių kvapo. Tualete nuleidžiu vandenį, kol jis laiko ranką po iki galo atsuktu dušu. Abu ieškome tarakonų virtuvės spintelėse. Kitame kambaryje senukas skambina mūsų nurodytais kontaktiniais numeriais ir juokiasi iš to, ką išgirsta kitame telefono laido gale.

Jis padeda ragelį ir pasako Ramonui tai, ko nesuprantu. Net šių žmonių intonacijomis negali pasikliauti. Blancos 87pavadins tavo motiną puta 88lygiai tokiu pačiu balsu kaip pasisveikindami. Nieko nesitikėdama laukiu sprendimo, Ramonas pasilenkia arčiau ir sako, kad viskas atrodo neblogai.

– Nuostabu, – atsakau, tačiau vis dar užtikrinta, kad Ramonas apsigalvos.

Jis nepatiklus. Automobilyje pradeda aiškinti, esą senis bando jį apsukti.

– Kodėl? Kažką matei?

– Jie pasistengia, kad viskas gražiai atrodytų, čia tokia gudrybė. Pamatysi, po poros savaičių stogas ims byrėti.