Maxine Sullivan - Australijos deimantai. Pirma knyga

– Kūną?! – paklaikusi beveik suklykė Kim. Apsiblaususiomis akimis ji žvilgčiojo tai į Gartą, tai į Riką. – Juk sakei, kad ji gyva. Kad išgyveno. Juk sakei, kad jie…

– Ji mirė gelbėtojų laive, – švelniai paaiškino Gartas, – kai ištrauktą iš vandens gabeno į krantą. Užjaučiu, Kim. Žinau, kad buvote artimos.

– Nelabai artimos.

Kim žodžiai buvo persmelkti gilaus liūdesio ir Rikas svarstė, ar ji mąsto apie Marisą, ar apie jos vyrą Metą Hamondą, su kuriuo tikrai buvo artima. O gal apie jųdviejų sūnų? Rikas sugriežė dantimis. Po velnių, jis tikėjosi, kad tai klaida ir netrukus paaiškės, jog rastoji moteris – ne Marisa Hamond, motina mažo berniuko, nekalto vaikelio, niekuo nenusipelniusio tokios netekties.

– Ar jie įsitikinę, kad tai Marisa Hamond? – perklausė jis.

– Regis, įsitikinę, nes Stavrosas šią žinią mums pranešė nelaukęs oficialaus tapatybės patvirtinimo. Žinoma, pranešė neoficialiai, – pridūrė Gartas.

– Kai paskambinai į Naująją Zelandiją, minėjai painiavą dėl keleivių sąrašo.

– Iš pradžių jame buvo įrašyta viena Blekstouno darbuotoja, – paaiškino Gartas. – Džesika Koter. Ji yra parduotuvės Martino rajone vadovė ir turėjo skristi į atidarymą Oklende.

Šis vardas Rikui buvo negirdėtas, bet jis jau beveik aštuonerius metus kompanijoje dirbo ne su papuošalais.

– Ar negali būti, kad ji yra jūroje rasta moteris?

– Neatitinka nei kūno sudėjimas, nei plaukų spalva, nei apsirengimas. Atrodo, ponia Koter apsigalvojo ir paskutinę minutę išlipo iš lėktuvo. Todėl ir kilo tokia painiava dėl keleivių sąrašo.

– Vadinasi, tai tikrai Marisa Hamond, – į pokalbį įsiterpė Sonia ir pasisukęs Rikas išvydo ją stovinčią arkiniame praėjime į virtuvę. Nors žvilgsnis buvo apkvaitęs nuo sukrėtimo, stovėjo ji tiesiai ir net pamėgino nusišypsoti. – Eikite į svetainę. Ten laukia Danielė su Rajenu, manau, visi turime apie tai pasikalbėti. Užplikiau arbatos ir kavos, jei norėsite ko nors stipresnio – sakykite.

Rajenui Blekstounui tikrai reikėjo ko nors stipresnio – tai buvo aišku be žodžių.

Rikas prisimerkęs nužvelgė jaunesnįjį vyrą ir apstulbo, koks sulysęs ir papilkėjęs atrodė nuolat įdegęs jo veidas. Nesistebėdavo, kad atsidūręs šalia jo Rajenas įsitempdavo lyg nauja spyruoklė, bet per daugelį metų Blekstounuose dar nebuvo matęs jo išskydusio.

Šiandieną, kai atšiaurios žalios jo akys sutiko sesers žvilgsnį, atrodė atsidūręs pavojingai arti to.

– Rikai, kavos?

Sonia tik akimirkai atitraukė jo dėmesį puodeliu juodos stiprios viliojančios kavos, atsisukęs jis išvydo Kim taip stipriai suspaustą brolio glėbyje, kad tarėsi girdįs, kaip traška kaulai. Tai buvo trumpas bežadis apsikabinimas, nė iš tolo neprilygstantis šiltam Sonios, Danielės ar Garto sutikimui, bet visus trūkumus atpirko išgyvenimų intensyvumas.

Pasijutęs lyg įsibrovėlis į šią labai asmenišką akimirką Rikas nusisuko – pastebėjo, kad tą patį padarė ir Danielė. Žaibu trenkė suvokimas, jog šis susitikimas be galo reikšmingas.

Jis neturėjo nieko bendra nei su spalvinga jųdviejų praeitimi, nei su tuo, kad Rajenas nepritarė Kim išvykimui. Nieko bendra su kadaise vykusiomis varžybomis dėl tėvo meilės ir pagarbos. Nieko bendra su tuo, kad ji perėjo pas Hamondus – į šeimos priešų stovyklą.

Jų šeimoje teliko tik Kim ir Rajenas. Iš pradžių buvo pagrobtas vyresnysis brolis Džeimsas – niekas jo daugiau nematė. Paskui nusižudė motina. O štai dabar gali pasirodyti, kad žuvo netgi jokių negandų neįveikiamas tėvas.

Nenuostabu, kad juodu taip tvirtai kabinosi vienas į kitą.

Kambarys, kuriame susirinko šeima, buvo per du aukštus, lubos dunksojo devynių metrų aukštyje, išėjo jis į terasą, o priešais plytėjo sodas. Per atviras prancūziško stiliaus duris ir viršuje vienas šalia kito sustatytus langus į vidų liejosi šviesa ir tyras oras, vis dėlto viskas buvo persunkta sunkios mauzoliejinės įtampos, kurią sutrikdė tik į lėkštelę barkštelėjęs

puodelis.

Akies krašteliu Rikas pastebėjo, kaip Gartas tyliai paėmė puodelį Soniai iš rankų ir pastatė ant stalo. Ji tyliai jam padėkojo nutraukdama tylą.

– Mane labai nuliūdino žinia apie Marisą, – susitvardžiusi ir slėpdama įtampą tęsė Sonia.

Šalia sėdinti Danielė paėmė ją už rankos.

– Bet juk dar negalima tvirtinti, kad tai tikrai ji… tiesa?

– Tikrai ji, – neįtikėtinai tvirtai ištarė Rajenas. – Keleivių sąrašas jau patvirtintas. Lėktuvu skrido vyrai – Hovardas ir jo advokatas. Marisa Hamond buvo vienintelė moteris.

– O ko jai ten prireikė? – drąsiai atšovė Danielė. – Nežinojau, kad ji pažįsta Hovardą, jau nekalbu apie artimesnius santykius.

Rikas pasidėjo nė nepaliestą kavą. Galvoje visą dieną sukosi tas pats klausimas, bet nė vienas galimas atsakymas jam nepatiko. Vis dėlto apie santykius kai kas buvo žinoma.

– Prieš ištekėdama už Meto Hamondo ji dirbo Blekstounuose ir vadinosi Marisa Devenport. Jeigu bulvarinė spauda nuotraukų nesuklastojo, dar gruodžio mėnesį Marisa palaikė ryšius su Hovardu.

– Ką nori pasakyti?

Klausimą uždavė Danielė, bet Kim spoksojo į jį irgi be galo sutrikusi. Kadangi abi gyveno toli nuo Sidnėjaus, nebuvo skaičiusios šmeižikiško straipsnio, kurį prieš kelias savaites išspausdino vieno populiaraus žurnalo skyrelio redaktorius. Straipsnį nesunkiai galėjai palaikyti melagingu, jei ne šalimais pateikta nuotrauka.

– Žurnalas Užkulisiai išspausdino nuotrauką, kurioje jie drauge, – paaiškino Sonia, – su užuomina, kad gali būti užmezgę… intymius santykius.

Išgirdusi atsargiai motinos parinktus žodžius Danielė išvertė akis.

– Hovardas ir Marisa turėjo meilės romaną? Turbūt juokauji!

– Aišku, kad tai nesąmonė, – plykstelėjo Sonia. – Tas žurnalas pagarsėjęs užgauliomis paskalomis, populiarumo jis siekia skleisdamas nepadorias užuominas, o ne viešindamas tikrus faktus. Juk Marisa ištekėjusi ir turi vaiką. Kad ir kokie buvo Hovardo santykiai su ta moterimi, jų tikrai nesiejo joks romanas!

Aistringa Sonios kalba ilgą laiką sklandė ore, nesulaukdamas nei klausimų, nei prieštaravimų, bet sugavęs Garto žvilgsnį Rikas suprato, kad jųdviejų mintys skrieja tomis pačiomis bangomis. Hovardo turtai, galia ir charizmatiška išvaizda visada traukė gražutes karjeristes – apie tai sklido kalbos prieš, per ir po jo vedybų, o jis pats be jokio vargo mesdavo į šalį esamą meilužę dėl naujo kerinčio modelio.

Marisa Devenport Hamond buvo kerėtoja. Iš tų laikų, kai ji dirbo Blekstounuose , Rikas prisiminė ir kaip karjeristę. Marisa bandė prisivilioti ir jį, ir Rajeną, bet pagaliau išlošė aukso puodą – deimantų aukcione susipažino su Hamondo papuošalų verslo įpėdiniu. Bet dabar, kai jau visas Hamondų turtas buvo jos valdžioje, kam reikėjo žvalgytis aplinkui?

– Ar tavo tėvas neminėjo, kad susitiks su Marisa? – paklausė Rikas Rajeno.

Užvožęs mobilųjį telefoną Rajenas susiraukė ir kažkur nuklydo mintimis, bet kai pakėlė akis ir pažvelgė į Riką, jo žvilgsnis buvo aštrus it skustuvas.

– Nė žodžio.

– O tau, Gartai?

– Kai nuotrauka pasirodė laikraštyje, paklausiau, kaip tai suprasti, – atsakė Gartas, – bet jis labai išraiškingai liepė man žiūrėti savo reikalų.

Rikui buvo lengva įsivaizduoti tokią sceną. Bendraudamas su artimais žmonėmis Hovardas nesirinkdavo žodžių, jo kalba paprastai būdavo be galo išraiškinga.