Maxine Sullivan - Australijos deimantai. Pirma knyga

– Laikinas proto aptemimas. Nepriprask.

– Ačiū, kad įspėjai, – sausai atkirto Kim. Paskui papurtė galvą suvokusi, jog jis ir vėl parėmė ją ištikus bėdai. – Ačiū, – pakartojo, tik šįkart nuoširdžiai.

– Už ką? – Šviesoforas persijungė, atitraukęs ranką jis perjungė pavarą ir nulaviravo galingą sportinį automobilį Naujuoju pietų keliu.

– Kad asmeniškai pranešei man žinią. Kad išgelbėjai nuo paparacių oro uoste ir parvežei namo. Kad visą kelią padėjai tvardytis. Esu labai dėkinga tau, Rikai. Ačiū.

– Nėra už ką, – mestelėjo jis, o kai nuvažiavo dar vieną kvartalą, pridūrė: – Pavadinai mane Riku. Tikriausiai darome pažangą.

Nuo pat pirmo susitikimo Kim vadino jį Periniu – tai buvo nedidelė gudrybė, turinti nuolat priminti jam griežtai dalykinius santykius, nes ji nepasitikėjo nei jo lipšnumu, nei savo kūno reakcija. Reikėjo dirbti kartu, Kim troško išlaikyti profesinius santykius. Beveik du mėnesius juodu kaip reikiant grūmėsi. O kai susikukavo, ir toliau vadino jį pavarde – iš įpročio ir norėdama paerzinti, nes jis nėrėsi iš kailio, kad tik vadintų jį Riku.

Dabar pavadino vardu norėdama parodyti, jog padėka nuoširdi.

– Tik laikinas proto užtemimas, – šaltai atrėžė ji. – Nepriprask.

Jis nusijuokė keistai melodingu juoku, kuris kiaurai pervėrė apmirusius Kimberli pojūčius. Pavojinga leisti jam taip lengvai, taip greitai apsukti galvą, bet ši padėtis laikina. Vėliausiai po savaitės ji grįš atgal į Oklendą. O dabar tų kerų ir skambaus juoko jai labai reikėjo, nes juodu jau buvo pasiekę Voklusą ir važiavo gatve su milijonų dolerių vertės namais link paties įspūdingiausio iš visų.

Miramaras .

Dvidešimt pirmųjų savo gyvenimo metų šie balti trijų aukštų rūmai buvo jos namai. Kimberli nesistebėjo jų didybe, gabaritais, įmantrumu – iki šios akimirkos, kai sumažinęs greitį ir pasiderėjęs su dar viena banda prie vartų laukiančių naujienų ištroškusių žurnalistų Perinis įsuko į kiemą. Ir štai jie iškilo prieš akis tarsi kokie Venecijos rūmai. Namai, pritinkantys vyrui, kurį Australijos žiniasklaida buvo praminusi Deimantų karaliumi. Vyrui, kuris uždraudė Kim artintis prie šių namų slenksčio, kai ji atsisakė grįžti Blekstouno deimantus .

Kol Perinis įsuko į porte-cochere, ją įtraukė verpetas prieštaringų emocijų – neapykantos, sielvarto, nekantrumo, nerimo. Žiūrėdama į laiptus, vedančius link pagrindinio įėjimo, išgirdo, kaip tyliai sugirgždėjo oda ir Perinis pasisuko į ją. Kim širdis it būgnas daužėsi krūtinėje.

– Gera grįžti namo? – paklausė jis.

Čia tai bent klausimas! Argi tai galima vadinti namais? Ar šeima priims ją, grįžusią atgal?

Metusi darbą Blekstounuose ir išėjusi dirbti Hamondui Kim paliko ir savo šeimą. Buvo galima rinktis tik vieną komandą: Blekstounų arba Hamondų. Tarp šių dviejų šeimų nebuvo nieko bendra, jokių giminiškų jausmų – stengdamasis ką nors paaiškinti giminystės saitais pernelyg viską supaprastintum.

Sonia Hamond – kuo puikiausias pavyzdys. Gerokai jaunesnė Kimberli motinos sesuo atsikraustė pas Blekstounus dar paauglystėje. Ir pasilikusi čia po Ursulos mirties tapo svetima savo broliui Oliveriui Hamondui bei jo šeimai. Bet Kimberli labiau nerimavo dėl Rajeno, ne Sonios, reakcijos. Jaunesnysis jos brolis su Hovardu išgyveno ir gerų, ir blogų laikų, bet dabar jis vadovavo Blekstouno papuošalų mažmeninės prekybos tinklui ir buvo tvirtai įleidęs šaknis Blekstounų stovykloje. Jis nepritarė Kim dezertyravimui – tokiu žodžiu pavadino jos elgesį, bandydamas atkalbėti – lygiai taip pat kaip nepalaimino ir meilės romano, o vėliau vedybų su Periniu.

Į Perinio klausimą taip ir liko neatsakyta.

Gera grįžti namo?

– Daug jausmų užplūdo, – nuoširdžiai prisipažino ji. – Nepasakyčiau, kad jie man patinka.

– Gal norėtum smulkiau papasakoti?

Kim iš lėto atsisuko veidu į jį.

– Esu čia dėl vienintelės priežasties.

Jųdviejų žvilgsniai susitiko, staiga Perinio veidas įsitempė, kai suprato, ką ji pasakė. Jei namuose būtų Hovardas, Kim čia nebūtų. Viskas taip paprasta ir kartu taip sudėtinga jos sieloje.

Nespėjus Periniui atsakyti kažkas patraukė jo dėmesį, pastebėjusi jam nebūdingą abejonę veide Kimberli sužiuro į namą. Ant viršutinio laiptelio stovėjo Sonia, jos liauną figūrą rėmino durų stakta. Kimberli širdis krūtinėje visai pašėlo.

– Visai nepasikeitusi, – sumurmėjo.

Tokia pat aukšta ir liekna gražuolė jos teta segėjo sijoną, avėjo aukštakulnius, o rudus plaukus buvo taip pat konservatyviai susisukusi į kuodą ant pakaušio. Ji šiltai nusišypsojo ir sveikindamasi pamojo ranka.

Net suspaudė širdį, kokia pažįstama, kokia soniška ji atrodė, ir Kimberli vos tramdė savyje džiaugsmo proveržį. Nevalingai kilstelėjo ranką prie vėrinio ant kaklo – Sonios dovanos dvidešimt pirmojo gimtadienio proga. Kiekvienas subtiliai iškaltas senovinis karulis turėjo prasmę. Meilė. Vaisingumas. Saugumas. Stiprybė. Amžinybė.

Iširus santuokai Kim pasidėjo jį į dėžutę, bet nepamiršo. Visai neseniai vėl užsisegė. Nubraukusi regėjimą niaukiančias ašaras leido Periniui padėti jai išsliuogti iš žemo automobilio ir nubėgo laiptais pulti į laukiantį Sonios glėbį. Staiga suprato, ką jai reiškė vėrinys.

Tai buvo ryšys su namais, su Sonia, kurios glėbyje prisiminė, ką reiškia jaustis kaip namie. Dėl tėvo atsisakė išlieti bent ašarą, tačiau pajutusi tokį pažįstamą tetos Chanel No. 5 aromatą ir raminamą tapšnojimą nesusilaikiusi pravirko.

Neturėjau leisti Periniui ir savo tėvui tokiam ilgam laikui mus išskirti. Nereikėjo suteikti jiems tiek galios.

– Atleisk, – tarė springdama ašaromis. – Man labai gaila.

Sonia stipriau spustelėjo ją prie savęs ir sušnibždėjo:

– Mums visiems gaila. Dėl visko.

Kimberli dar buvo nepasiruošusi atsiplėšti, kai teta paleido ją iš glėbio. Žengusi žingsnelį atgal Sonia per ašaras nusišypsojo ir paėmė Kimberli už rankų.

– Kaip gera, kad grįžai namo, Kim, gera matyti, kaip gražiai atrodai… net ir taip klaikiai susiklosčius aplinkybėms.

– Taip, gera būti čia, nors daugybė dalykų vertė mane laikytis atokiai.

Šiltų rusvų Sonios akių spindesys išblėso.

– Nekalbėkime dabar apie tai. Eime į vidų. Tavo brolis su Gartu įsitaisė terasoje. Esu tikra, kad nekantrauji vėl juos abu pamatyti. Visai neseniai atvažiavo ir Danielė. Vos išgirdusi, kas nutiko, atskrido iš Port Daglo. – Danielė, Sonios dukra, tikriausiai stovėjo viduje už durų ir laukė, kada bus tinkamas metas pasirodyti. Ji tai tikrai pasikeitė . Buvusi septyniolikametė sulaukusi dvidešimt septynerių virto tikra gražuole – liekna kaip ir jos mama moterimi vario spalvos plaukais bei Kvinslendo valstijai Australijoje būdingu įdegiu.

Auksaspalvės akys buvo paplūdusios ašaromis, kai ji pribėgusi apkabino Kimberlę su tokia pat šiluma kaip ir jos motina, tik gerokai energingiau.

– Vis dėlto tu ją atvežei, – ugningai mestelėjo ji Periniui Kim per petį. – Daugiau neabejosiu tavo gebėjimais.

– Aš tik vairuotojas, – lėtai nutęsė Perinis, menkindamas savo vaidmenį dukters palaidūnės grįžimo į namus istorijoje. – Kartais nešikas. Kur tempti šiuos daiktus?

Kimberli pastebėjo, kad jis rodo į dailiai tarpusavyje derantį jos lagaminų rinkinį, bet nespėjo atsakyti, nes Sonia ėmėsi jai įprasto namų šeimininkės vaidmens.

– Būk geras, Rikai, nunešk juos viršun į Kim kambarį. Juk žinai, kur jis yra.