Maxine Sullivan - Australijos deimantai. Pirma knyga

Iš kur jis galėtų žinoti? – svarstė Kimberli. Tuo metu, kai jie buvo meilužiai, ji nė karto neparsivedė jo namo, bijodama nejaukaus susidūrimo su tėvu ar broliu. Susitikinėdavo jo namuose, darbe apie savo santykius nesipasakojo, tempė kuo ilgiau. Nejaugi tarp daugybės rūmų miegamųjų ir apartamentų jis žino, kuris kambarys jos?

Kai Rikas su Sonia įėjo į namą, Kim dėmesį patraukė Danielės balsas:

– Kaip laikaisi, Kim?.. Ar kvaila to klausti?

– Laikausi puikiai.

Danielė nepatikliai prisimerkė ir Kim nutarė, kad iš tikrųjų pusseserė ne taip jau labai pasikeitė. Iš arčiau pastebėjo, jog nepaisant plačios šypsenos ir žavių strazdanėlių, jos veidas pablyškęs, o akys paraudusios nuo ašarų. Danielė irgi čia užaugo, tame procese Hovardas dalyvavo su visa savo didybe. Ji buvo labiau Blekstoun nei Hamond, nors ištrūkusi iš šeimos gniaužtų Danės Hamond vardu pradėjo papuošalų dizaino verslą šiaurės Australijoje.

– Kaip matau, Porto gyvenimo būdas tau tinka, bet kaip laikaisi pasikapsčius giliau po ta šypsena ir įdegiu? Ar gerai sekasi?

– Nemėgink keisti temos, – atšovė pusseserė. – Tardoma dabar esi tu.

– Juk jau sakiau, kad laikausi puikiai, – patikino Kimberli, bet ašaros vėl plūstelėjo, ji ištiesė rankas ir apkabino Danielę. Užteko kelių sekundžių, kad vėl suimtų save į rankas, ir tuo metu suvokė nė kiek nemeluojanti. Čia, su žmonėmis, tarp kurių užaugo ir kuriuos mylėjo, ji tikrai laikėsi puikiai. – Gal yra kokių naujienų? – paklausė atsitraukusi ir vėl braukdama ašaras.

– Ne… bent jau tavo brolis nieko nesakė.

Kimberli patylėjo.

– Manai, Rajenas kažką žino, bet nesako?

– Kirbėjo toks įtarimas, bet kai jo paklausiau, tai vos man galvos nenukando. Nežinau, kas su juo darosi, Kim. Na, suprantu, jis sukrėstas dėl tėvo, taip laukti žinių visai ne jo būdui. Mama minėjo, kad jis bando gauti dar daugiau lėktuvų ir laivų paieškai, nors Australijos nacionalinė gelbėjimo armija yra sutelkusi visas pajėgas. Sukėlė juos ant kojų nuvažiavęs į pakrantės policijos komisariatą. Nenustebčiau, jei sumanytų pats sėsti į vieną iš laivų.

Brolio atkaklumas Kimberli buvo gerai žinomas.

– Būtų įdomu.

– Aš nejuokauju.

– Kaip manai, ar Rajenas išpešė kokių nors naujų žinių?

Danielė sunkiai atsiduso ir nupūtė neklusnią garbaną nuo veido.

– Nuoširdžiai prisipažįstu: nežinau. Tik jis taip spirga, kad negaliu liautis įtarinėjusi, jog yra kažkas daugiau.

– Argi negana to, kad tėvas dingęs be žinios, o jis pats įstrigęs čia ir negali pavadovauti paieškoms?

– Gal tu ir teisi, – garsiai pagalvojo Danielė, nors neatrodė įtikinta. Ji paėmė Kim už rankos ir timptelėjo link durų. – Eime į vidų. Pažįstant mamą, nesunku atspėti, kad mums čia kalbantis ji jau ruošia pietus judviem su Riku. Kertu lažybų, jog visą dieną nieko burnoje neturėjai.

– Tiesa, bet apie maistą dabar nė pagalvoti nenoriu.

– Pasistenk ką nors suvalgyti, bent jau tam, kad pamalonintum mamą. Tik visą dieną šokinėdama apie mus ji dar šiaip taip laikosi. Leisk jai pasirūpinti ir tavim.

– Žinoma, bet pirmiausia turiu kai ką padaryti.

– Pasisveikinti su Rajenu? – nuovokiai klustelėjo pusseserė.

Kimberli linktelėjo. Taip – su Rajenu .

Atlikęs savo kaip nešiko darbą Rikas leidosi iš antro aukšto puošniais marmuro laiptais į didįjį vestibiulį, tuo metu Danielė su Kimberli susikabinusios už rankų įėjo pro laukujes duris. Bet jis matė tik vieną moterį. Tamsūs plaukai sulaižyti atgal ir kietai surišti į uodegėlę, o žalios akys, dar taip neseniai ašarotos, dabar buvo sausos ir spindėjo nauju ryžtu.

Ji išsikapstė iš ašarų pakalnės. Puiku. Parvežti Kim namo buvo ne tik būtina, bet gyvybiškai svarbu ir jai, ir Soniai, ir visai šeimai. Dabar, kai ji jau čia, tai ir pasiliks. Kad ir kokių pastangų prireiktų.

– Štai kur tu, – tarė Danielė į apačią nusileidusiam Rikui ir paleido pusseserės ranką. – Lydžiu Kim į terasą pas Rajeną.

Iš karžygiškos jos veido išraiškos jis suprato, kad šis šeimos susitikimo epizodas bus sunkus.

– Aš ją palydėsiu, – pareiškė Rikas ir iš lėto priėjęs paėmė Kim už rankos. – Gal gali pasakyti Soniai, kad ten atneštų mums kavos?

Kilstelėjusi antakį, metusi žvilgsnį į Kim ranką, kurią Rikas buvo ryžtingai okupavęs, Danielė vos girdimai burbtelėjo kažkokius žodžius, kurie buvo panašūs į puikiai padirbėta , ir paliko juos vienus.

Iš aptemusių Kim akių ir to, kaip staigiai ji truktelėjo ranką, Rikas suprato, kad ir ji pastebėjo tą žvilgsnį.

– Nėra jokio reikalo manęs lydėti, – šaltai metė ji. – Žinau, kaip nueiti iki terasos.

– Nemaniau, kad gali nežinoti.

– Tai paleisk ranką. Danielė jau spėjo susidaryti klaidingą įspūdį.

Rikas kilstelėjo antakį.

– Kokį įspūdį?..

– Neapsimesk kvailiu, Perini. To tikrai nebus.

– Tau vis dar rūpi, ką apie mūsų bendravimą galvoja tavo brolis?

– Nuo tada, kai išsiskyrėme – ne. – Kim prisimerkusi pažvelgė į jį. – Argi ne tu neseniai sakei, kad mudu čia niekuo dėti?

– Plaki mane mano paties žodžiais? Visai nepanašu į tave, Kim.

Ji sviedė į jį žaižaruojantį smaragdinių akių žvilgsnį ir dar atkakliau trūktelėjo ranką. Bet Rikas nepaleido. Atvirkščiai, prisitraukė prie savęs dar arčiau, taip arti, kad Kim suknelės sijonas palietė jo šlaunis, ir jos akyse žybtelėjo baimė. Rikui pasirodė, jog vėsiame tyliame atriumo tipo vestibiulyje girdi pašėlusiai tvaksinčią jos širdį… o gal savo paties? Įsivaizdavo, kaip bučiuoja ją. Kim išsižioja nebyliam protestui, o jis, paklusęs skausmingam troškimui, pasilenkęs įsisiurbia jai į lūpas. Aišku, už savo pastangas užsidirbtų antausį, bet tai nė kiek nesumenkino troškimo. Susilaikė tik Kim akyse išvydęs šmėstelėjusią neviltį. Nuožmus ryžtas tebuvo kaukė, kurią ji užsidėjo ruošdamasi susitikti su broliu. Tačiau po išoriniu kiautu buvo emociškai išsekusi, išsunkta šios dienos įvykių. Rikas žinojo – jei ne šiandien, tai ryt arba poryt žinių bus dar daugiau. Anksčiau ar vėliau kas nors suras sudužusį lėktuvą ir kūnus.

Ne, Kim silpnumu pasinaudoti jis negalėjo. Ypač dabar. Todėl atrado kompromisą – pakėlė įkalintą jos ranką ir priglaudė prie lūpų. Juto, kaip ji priešinasi, pastebėjo, kaip plykstelėjo akys, kai atvertęs nekaltai pakštelėjo į vidinę riešo pusę. Akimirką manė už tai užsidirbsiąs antausį ar bent jau būsiąs išvanotas žodžiais, bet pasigirdę žingsniai nutraukė įtemptą momentą – pasirodžius Gartui Biuikui jis paleido jos ranką.

Kim aiktelėjo – šįkart jos nuostaba persipynė su džiaugsmu – ir šoko ant kaklo Blekstounų kompanijos sekretoriui, artimiausiam ir seniausiam Hovardo draugui. Tai, kad jųdviejų draugystei taip ilgai niekas nepakišo kojos, liudijo begalinę Garto ištikimybę ir nepaprastai ramų būdą. Jis apkabino Kim su nuoširdžiu susižavėjimu, bet jai virš galvos labai rimtai pažvelgė į Riką.

– Rajenas ką tik kalbėjosi su Stavrosu.

Tai buvo policijos departamento žmogus, teikiantis jiems informaciją. Rikui širdis į kulnus nusirito.

– Blogos žinios?

– Apie Hovardą nieko, – patikino Gartas. – Bet pagaliau patvirtintas keleivių sąrašas.

– Ar moteris, kurią jie rado, tikrai Marisa? – pasiteiravo Kim. – Ar ji skrido tuo lėktuvu?

Gartas nenoriai linktelėjo galvą.

– Taip. Jos kūną ką tik atvežė į morgą.