Paula Roe - Australijos deimantai. Antra knyga

– Kaip ji atrodo?

– Atsiprašau?

– Jūsų draugė. Toji, kuriai dovanosite deimantą.

– Kaip ji atrodo?

– Kokio ji ūgio, sudėjimo? Nenorėčiau sukurti subtilaus papuošalo kokiai augalotai moteriškei. Taip pat ir atvirkščiai.

Kvinas kiek padvejojo – jos prašymas gana logiškas. Šiandien ji vilkėjo laisvai krintančias, kiek apsmukusias vasarines nenusakomos spalvos kelnes, o violetinė nėriniuota palaidinė pabrėžė jos kūno grožybes. Pritaikytas galvos raištis prilaikė išdykusias garbanas. Gelsvai žali karoliai buvo apsiviję kaklą.

– Maždaug metro šešiasdešimties, metro septyniasdešimties. Liekna, tačiau tvirta.

Danielė pakėlė fotoaparatą ir peržiūrėjo nuotraukas. Kviną nustebino jos trumpi nagai – kai kurie atrodė it nukramtyti.

– Įdegusi ar ne? – toliau klausinėjo ji.

– Truputį, strazdanota.

Klik, klik.

– Gerai. O plaukai? – Kai jis kiek uždelsė, Danielė nuleido fotoaparatą ir susimąsčiusi jį nužvelgė. – Kokios spalvos plaukai?

Galvoje sukosi keli atsakymai ir, kol jis svarstė, kaip geriau apibūdinti jos išsidraikiusias sruogas, jos veide šmėstelėjo ironija.

– Pone Everardai, jūs labai nepastabus. Gal turite jos nuotrauką?

Jo lūpos vyptelėjo.

– Raudoni, tamsiai raudoni, – jis išsišiepė svarstydamas, kada gi ji susiprotės. – Garbanoti.

Jos antakiai šovė aukštyn ir vos nepasislėpė po galvos juosta.

– Jos stilius įvairialypis, – toliau dėstė Kvinas. – Be abejonės, labai netradiciškas. Kai kas gal net pavadintų bohemišku, tačiau… Ji į nieką nepanaši.

Tai buvo šventa tiesa. Tai, kaip ji derino spalvas, kaip laužė mados taisykles, turėjo įžeisti tokį konservatyvų žmogų kaip jis, tačiau kažkodėl tai jį žavėjo. Kvinas neabejojo, kad gyvenimas su Daniele Hamond nebūtų nuobodus.

– Jūs turite gerą skonį rinkdamasis moteris, pone Everardai, – pašmaikštavo ji ir su atodūsiu nuleido aparatą. – Dabar nešdinkitės iš čia.

Kvinas atsitraukė nuo ką tik ramstytos staktos ir nuėjo kraupdamas dėl jos kalbėjimo manieros. Jis praleido ne vieną valandą mėgindamas įtikinti klientą atsisakyti šio sumanymo – apeliavo į Danielės jauną amžių, nepatyrimą. Didžiausiai nuostabai, žingsniuodamas dabar mąstė, kad šitos kelios savaitės gal ir nebus tokios siaubingos, kaip atrodė iš pradžių.

Danė Hamond – išmintinga mergina, tiesa, toji išmintis priminė gatvės stilių. Įdomu, kaip jai seksis su prabangos dalykais?

Kelias kitas dienas jis beveik nematė Danės, ji buvo pasinėrusi į darbą – keldavosi anksti, o guldavo vėlai. Ryte prašydavo, kad jai atneštų deimantą, eidamas miegoti Kvinas padėdavo jį atgal į seifą. Jis pasirūpindavo, kad šaldytuvas visada būtų pilnas, ir kaskart, lūkuriuodamas prie lango ir vildamasis, kad ji užsimanys paplaukioti, jautėsi kaip tikras kvailys ir nevykėlis.

Teko išmesti kone visą maistą, kurį parūpindavo, mat Danielė sakė esanti per daug užsiėmusi, kad išalktų. Nors Kvinas dar nematė rezultato, jį žavėjo jos atsidavimas.

Trečiąjį vakarą ji vis dėlto atėjo kartu pavakarieniauti – maistą pristatė vienas žymiausių Port Daglaso restoranų.

– Kodėl aš? – paklausė Danielė gurkšnodama kavą. – Pažįstate mažiausiai dvidešimt geriausių pasaulio juvelyrų, kurie nusigraužtų dešiniąją ranką, kad tik galėtų jums dirbti.

Švelniai šypsodamasis jis ištraukė šaukštelį iš puodelio.

– Tik ne jūs.

– Nejau nebijote, jog sugadinsiu jūsų neįkainojamą deimantą už tai, kad ėmėtės šantažo?

– Tada aš tiesiog sunaikinčiau jūsų reputaciją.

– Ar ne taip jau esate pasielgęs? – Ji sulenkė abiejų rankų smilius parodydama, kad cituoja: – Panelė Hamond turi šiokį tokį talentą, tačiau švaisto jį dirbdama tinklų parduotuvėms.

Sutrikęs Kvinas pasikrapštė ausį. Tai buvo ištrauka iš jo kalbos, pasakytos maždaug prieš metus. Antrą kirtį jis sudavė sakydamas, kad netrukus ji ims prekiauti kokiame Dievo pamirštame kurorte blizgučiais, skirtais turistams.

– Tai buvo tiesiog mano nuomonė, kuri nepadarė jokios žalos. Antra vertus, niekam neturėtų rūpėti, kodėl jūs įkalinote save šioje nuošalioje vietovėje.

– Dar vienas Sidnėjaus snobas, – ji sunkiai atsiduso, o jam pasirodė, kad toks pokalbis jau ne pirmas. – Man patinka atogrąžos.

– Kas čia gali patikti? Pajūris, kur neįmanoma maudytis dėl geliančių gyvių…

– Tik kelis mėnesius…

– Nepakenčiamai karštas ir drėgnas oras…

– Manau, kad mėgstu šią vietą būtent dėl to, dėl ko ji nepatinka jums. Ypač dabar, ciklonų sezono metu.

Taigi damai patiko karštos, aistringos naktys. Jis gremžtelėjo smakrą pasiduodamas minčių tėkmei…

– Vabalai ir gyvatės…

– Sidnėjuje šito irgi per akis, – atrėmė ji.

– Tik jau ne mano kaimynystėje.

– Žinoma, jie nedrįstų, – sukuždėjo Danielė iškvėpdama. Kvinas praleido pastabą pro ausis.

– Čia net nėra kur apsipirkti. Ar yra šiame miestelyje koks naktinis gyvenimas, o gal viskas užsidaro pusė šešių?

– Gal čia ir ramu, tačiau netrūksta ir mažam miesteliui būdingo bruzdesio. Ši vietovė žymi restoranais ir niekada nežinai, kokią Holivudo įžymybę čia sutiksi ar kada atsitrenksi į būriuojantį Amerikos prezidentą.

Jis barbeno pirštais į stalą ir tai patraukė jos dėmesį.

– Daniele, juk žinome, kad mėgstate suktis tarp turtingų ir įžymių, tai kam užsidarėte šiame narve? Kas nutiko?

– Nieko. Ir nevadinkite manęs Daniele.

Jis kilstelėjo galvą.

– Nieko?

– Taip, – ji siurbtelėjo gurkšnelį kavos. – Papasakokite apie save ir Hovardą.

– Jūs nežinote? – paklausė nustebęs. Danė papurtė galvą.

– Tuo metu studijavau universitete. Žinau tik tiek, kad kiekvienąsyk, išgirdęs jūsų vardą, jis pasišiaušdavo.

Tai Kvino nestebino. Kadaise Hovardas Blekstounas pasitelkė visą turimą sunkiąją artileriją prieš jauną agentą, nelaimei, stojusį į kitą barikadų pusę.

– Buvau bepradedantis agentas, – ėmė pasakoti. Laura, jo žmona, sirgo. Visas jo pasaulis byrėjo į šipulius. – Hovardas norėjo atstovauti Australijai Pasaulio deimantų asociacijoje. Tuo metu visiems po truputį atsivėrė akys, kad deimantų verslas finansuoja karą Afrikoje.

– Konfliktų deimantai, – Danė linktelėjo. – Ko galėjo imtis asociacija prieš vieną ar du galingus konglomeratus, kurie kontroliavo kasyklas?

Drąsiai pasakyta. Vis dėlto ji užaugo vienoje žymiausių Australijos šeimų, valdžiusių kasyklas.

– Asociacija neabejotinai atkreipė dėmesį į šį reikalą. Net Amerika – galingiausias vartotojų teisių gynimo bastionas – praneša, jog daug žmonių prašo pateikti įrodymų, kad deimantai nėra sutepti krauju.

– Tie įrodymai tiek patikimi, kiek ir žmonės, kurie juos išduoda, – Danė neslėpė nusivylimo. – Taigi, tarp jūsų įsiplieskė karas?

Kvinas pastūmė tuščią lėkštę ir atsirėmė.

– Blekstounas nugalėjo. Norėjo mano balso. Man regis, jis nusprendė, kad esu puikus lošėjas. Viskas baigėsi tuo, jog mano bičiulis agentas paprašė balsuoti už jį, ir aš sutikau. Tiesą sakant, maniau, kad Hovardas ir taip laimės be vargo.

– Jam nepavyko, – įsiterpė Danė. – Jis mėgsta… mėgo, kad viskas vyktų pagal jo planą.

Kvinas mąstė apie jos ir Australijos deimantų karaliaus santykius.

– Jis pralošė vos vienu balsu ir sureagavo be galo asmeniškai.

– Leiskite, atspėsiu, jus išbraukė iš draugų sąrašo.