Paula Roe - Australijos deimantai. Antra knyga

Kvinas nusviedė suglamžytą popierių į šiukšlių dėžę. Tada priėjo prie molberto ir sužiuro į paskutinį eskizą, kurio ji dar nespėjo sunaikinti.

– Ar grafikos programos buvo naudingos?

Danė papurtė galvą ir kibo į minkštą ėriuko mėsą, pagardintą paprikos padažu. Žinoma, visos tos kompiuterinės programos labai gudrios, tačiau daugelis dizainerių labiau mėgsta darbuotis patys. Kvinas priartėjo prie stalo, prie kurio sėdėjo Danielė, ir uždėjo ranką ant segtuvo:

– Ar galiu?

Ji sustingo – mintyse tebeskambėjo jo žodžiai apie jos darbus. Vis dėlto šis vyras ją maitino, tenkino visus norus ir buvo pasirengęs sumokėti milžinišką sumą už tai, kad ji turėjo galimybę dirbti su nepakartojamu deimantu. Ji gūžtelėjo – kad ir ką mano apie jos darbą, jis apdovanojo ją pačiu nuostabiausiu komplimentu vien tik pakviesdamas dirbti. Kvinas Everardas – žymiausias Australijos brangakmenių ekspertas – nusamdė ją, kad sukurtų jam papuošalą. Ne juvelyrikos gigantus Cartier ar JAR, o Danę Hamond.

Kvinas įjungė stalinę lempą ir stovėjo vieną ranką laikydamas kišenėje, o kita vartydamas didelio juodo aplanko lapus. Jis įdėmiai nagrinėjo kiekvieną lapą nė nekrustelėdamas – judėjo tik jo akys. Kramtydama ir rydama ji stebėjo Kviną. Prasegti marškiniai atidengė tvirtą krūtinę, ant dilbio juodavo plaukeliai, ryški lempos šviesa neleido abejoti, kad smilkiniuose nudrykusios kelios žilų plaukų sruogos. Jam galėjo būti kokie trisdešimt penkeri.

Danielė vargais negalais atplėšė žvilgsnį ir pajuto, kaip ima kaisti. Kvinas atrodė per didelis šiam kambariui, per daug viliojantis ir nuodėmingai patrauklus. Staiga jo tamsios akys susmigo į ją.

– Šie geri.

Ji tik dabar susivokė, kad kurį laiką nekvėpavo. Staiga garsiai įkvėpė.

– Dėkoju.

– Jūsų darbai atrodo geresni, brandesni.

Geresni? Brandesni?

Bičiuli, tik nepersistenk su komplimentais.

– Ačiū, – ji sušnarpštė ir grįžo prie beveik ištuštėjusios lėkštės.

– Gal jūs pasirinkote netinkamą papuošalą apdovanojimams?

– Regis, jums vieninteliam taip atrodė.

Netiesa. Tai ji taip manė. Jaunųjų dizainerių konkursui sukūrė balto aukso apyrankę, papuoštą rausvais ir baltais Blekstouno deimantais . Jos kūrinys turėjo užimti kvapą ir pabrėžti prabangą. Papuošalas buvo išties pribloškiantis ir nė vieno, jį mačiusio, nepaliko abejingo, tačiau pati Danė nebuvo dėl jo rami. Vienintelio teisėjo Everardo nepapirko spindesys ir prabanga – jis įžiūrėjo trūkumų.

– O šis…

Jis vertė lapus atgal iki tos vietos, kur laikė užkišęs nykštį. Ji atsistojo ir priėjo. Nosį kuteno nuo jo sklindantis vyriškumo dvelksmas. Danielei vos neapsvaigo galva – taip malonu ir gera buvo būti šalia jo, o nuovargio neliko nė ženklo. Ji nuleido akis į aplanką.

– Keši! – Tai vienas pirmųjų jos kūrinių. Ir iki šiol mėgstamiausias. Devyniolikos milimetrų šampano spalvos Keši perlai, suverti ant balto aukso grandinėlės pakaitomis su auksinėmis rožytėmis, kurių viduryje žibėjo maži apvalūs mėlynieji safyrai.

– Šis būtų laimėjęs apdovanojimą vien už spalvą ir žvilgesį.

Ji suvirpėjo iš malonumo.

– Norėjau debiutuoti su juo, tačiau man sakė, kad jis nelabai ko vertas.

Kvino žvilgsnis paskendo jos akyse, o jos širdis ėmė dusliai dunksėti, virpindama šonkaulius. Viduje sukilo šiluma ir pasklido po visą kūną. Ji neįstengė nusukti akių. Iš taip arti aiškiai matė dailias raukšleles prie akių, lūpą perskrodusį randą – ji užsigeidė perbraukti pirštu per jį, kad įsitikintų, ar jis toks švelnus, kaip atrodo. Jo žvilgsnis buvo tamsus ir kiek sutrikęs. Po akimirkos Kvino akys nuslydo prie jos lūpų.

– Pasitikėkite vidiniu balsu, – ištarė jis labai švelniai.

Viešpatie šventas, jei tik jis žinotų, ką jai dabar kužda vidinis balsas. Jis buvo taip arti, kad Danielė juto jo kvėpavimą sau ant veido. Pajuto, kaip įsitempia jos kūnas. Nejučia pasviro į jį. Šis vyras – tikras magnetas. Jos kaklas pašiurpo prisilietus plaukų, kuriuos susirišo prieš dešimt valandų, sruogai. Dešimt valandų? Danielė paskubomis atsitraukė, galvodama, kokia netvarkinga atrodo. Tarp dantų greičiausiai bus įstrigę brokolio gabaliukai, o dar galiausiai atsiminė, jog ryte nesimaudė…

Danė buvo išdidi. Ji nenutuokė, ar jai patinka šis vyras, vis dėlto jei potraukis tikras, norėjo būti bent jau švari ir gaivi.

– Manau, laikas į lovą.

Mintyse ji suvaitojo, o sutrikimą išdavė staiga pasikeitęs balsas.

– Dar tik aštuonios.

Danė liežuviu persibraukė dantis.

– Buvo ilga diena.

Kvinas tylomis linktelėjo, o jo akys nuslydo jos kūnu iki krūtų, kur ilgokai užsibuvo, tarsi bylodamos apie tai, ką ir pati puikiai žinojo – speneliai styrojo sukietėję. Ji nedrįso pažvelgti žemyn.

– Galite paguldyti deimantą miegoti, – ištarė ji vos girdimu balsu. Jai retai pritrūkdavo žodžių, tačiau šį vakarą jautėsi it nebylė.

Kvinas vyptelėjo. Jos skruostai užsidegė. Žinoma, jo „draugė“ buvo kur kas labiau rafinuota, niekada joks plaukelis neišlysdavo iš tobulos šukuosenos.

– Dane, atrodote įkaitusi, – sumurkė Kvinas. Regis, jis smaginosi. Danielė atsikrenkštė.

– Galėtumėte patikrinti oro kondicionierių. Nuo tų lempų išties darosi karšta.

– Nejaugi?

Šįvakar ji užtektinai apsikvailino.

– Labos nakties, – ji pradingo nė nesulaukusi atsakymo.

Kvinas užvertė galvą ir įsmeigė akis į palubėje kabančius šviestuvus.

– Suimk save į rankas, – įsakė sau. Ar ji pastebėjo jo susijaudinimą? Jis tai tikrai pastebėjo, kokia ji susijaudinusi. Nerimą kėlė tai, kad, net būnant viename kambaryje, pasklisdavo galinga seksualinė energija. Vos tik jo akys užkliuvo už Danielės krūtinės, Kvinas pasijuto it čirškinamas ant ugnies. Nors ir atžari, ši dama buvo išties įdomi.

Kvinas jos nebuvo nė palietęs, tačiau visa esybe juto, kad seksualiai puikiai derėtų, būtų tikras sprogstamasis mišinys. Įdomu… Jis pažvelgė į tuščią jos lėkštę ir prisiminė, dėl ko čia atėjo. Pavargo būti, nuolat valgyti vienas, o tai be galo stebino, nes taip jis gyveno visą laiką ir buvo taip įpratęs. Net mėgavosi vienatve. Visas jo gyvenimas – tai nesibaigiantys pietūs prašmatniuose restoranuose ar verslo klasės patiekalai lėktuve.

Jo butas Sidnėjuje – tvarkos ir ramybės oazė. Tad kramsnoti paprastą sumuštinį su sūriu ir žiūrėti pro lubas siekiančius langus į gražiausią miestą pasaulyje jam buvo daug didesnis malonumas nei šimtus dolerių kainuojantys gurmaniški patiekalai. Matyt, tai primindavo jam tuos laikus, kai buvo mažas berniukas. Kvinas užaugo su mylinčiais, tačiau ekscentriškais tėvais. Jų senas didelis namas Sidnėjuje skardėjo nuo netylančio globojamų vaikų juoko.

Jis buvo priverstas dalytis viskuo – tėvų meile ir laiku, kambariu, žaislais, net žmona, kuri įsikraustė į jų namus, kai juodu studijavo universitete. Ji ketino būti socialinė darbuotoja ir be galo džiaugėsi, kad gali padėti vaikams. Kvinas dalijosi ja iki pat tos akimirkos, kai ji, būdama vos dvidešimt šešerių, mirė nuo smegenų auglio.

Daugiau niekada gyvenime jam neteko tiek daug dalytis. Vis dėlto jis mylėjo tėvus iš visos širdies. Nors negalėjo pakęsti, kai jie be paliovos klausinėdavo, kada gi Kvinas padovanos jiems anūkų. Nuo tų laikų iki pat šiol jo atsakymas nepakito:

– Augdamas sužinojau, kad pasaulyje per daug nemylimų vaikų.

Jis pakėlė dėžutę su deimantu ir nusinešė į savo kambarį. Tada paėmė tuščią Danielės lėkštę ir maistą, kurį buvo atnešęs pietums. Lipant laiptais, ėmė čirkšti telefonas. Metas Hamondas skambino iš Naujosios Zelandijos.