Anna DePalo - Eliotų dinastija. Antra knyga

Tyliai skambėjo klasikinė muzika. Sekdama paskui ilgu koridoriumi, mergina sustojo prie durų į erdvų saloną. Apsidairė. Palubėje kabojo puošnus sietynas. Kambario gilumoje pamatė stalą, prie kurio būtų galėję susėsti dvylika žmonių, kitame gale – židinį, sofas ir kėdes. Kambarys buvo apstatytas skoningai ir ne taip prašmatniai, kokius būtų galėjusi įsivaizduoti roko sensacijos apartamentus.

– Dabar žinai, kodėl apsistoju tik Waldorfe , – šyptelėjęs skubiai paaiškino Zikas ir numetė švarką ant kėdės netoliese.

– Mmm, – sumurmėjo mergina.

Zikas paėmė iš jos rankinę ir paltą.

Samer buvo pratusi prie santūrios prabangos – tokioje aplinkoje užaugo. Ji tiesiog nesitikėjo, kad tokie bus ir jo apartamentai, bet jis negalėjo žinoti, kad jai tai nepadarys įspūdžio, todėl nuo komentarų mergina susilaikė.

Vaikinas stovėjo visai prie pat jos, jų akys susitiko.

– Jeigu norėtum atsigaivinti, – nutraukdamas įtemptą tylą, tarė jis, – vonia koridoriaus gale, dešinėje.

– A… ačiū.

Samer pasirodė, kad jos balsas duslesnis nei paprastai. Jai reikėjo laiko pamąstyti ir nuspręsti, ką daryti toliau. Matydamas merginos sutrikimą, Zikas žingtelėjo į šoną. Samer veidą nuplieskė raudonis.

– Aš… aš tuoj grįšiu.

Keiksnodama save, kad nė žodžio negali ištarti nemikčiodama ir kad kvailiau tikriausiai jau nebeįmanoma atrodyti, Samer pasisuko vonios kambario link ir išgirdo Ziką jai už nugaros tariant:

– Persivilksiu.

– Žinoma, – pasakė ji kuo abejingiau, bet nugara jautė kiekvieną jo žingsnį.

Siaurame koridoriuje prieš pravertas vonios duris Samer stabtelėjo ir, gręždamasi atgal, vos neatsitrenkė į Ziką. Mėgindamas sulaikyti, vaikinas sučiupo ją už alkūnių ir abudu sustingo. Merginai vėl toptelėjo miglota mintis, kad jo akys – mėlyniausios iš kada nors matytų.

– Seniai norėjau tai padaryti, – kimiu balsu pratarė vaikinas.

– Ką? – sušnibždėjo Samer.

– Štai ką… – Zikas palenkė galvą ir ją pabučiavo.

Bučinys trenkė tarsi žaibas ir nusmelkė ją iki pat pirštų galiukų.

– Žinau, skamba beprotiškai, bet jaučiuosi taip, tarsi tave pažinočiau. Turiu omeny, tarsi būčiau pažinojęs tave dar iki šio vakaro, – atsitraukęs nuo jos lūpų pratarė Zikas.

– Nebeprotiškai. Aš jaučiuosi lygiai taip pat, – prisipažino mergina.

Kaip visa tai paaiškinti? Beprotybė! Tačiau Samer tikrai jautėsi taip, tarsi jį pažinotų, tarsi visą gyvenimą būtų laukusi tik šios akimirkos.

Jis vėl palenkė galvą, ir mergina pasitiko jau pažįstamą lūpų skonį ir aromatą. Šį kartą bučinys priminė lėtą erotišką šokį, ir ieškodama atramos ji atsišliejo nugara į sieną. Bučinys tapo gilesnis, mergina suvirpėjo, o jos rankos, pakilusios jo krūtine ant pečių, prisitraukė vaikiną arčiau. Ji visu kūnu prigludo prie jo lieknos, raumeningos figūros – nuo tvirtų šlaunų iki stiprios, plačios krūtinės. Jo lūpos nuslydo jos skruostu, lengvais bučiniais žymėdamos kelią iki jautrios vietelės po ausimi. Kai jis švelniai palietė lūpomis gležną ausies kriauklelę, mergina nebesulaikė aimanos. Ją persmelkė nevaldomas geidulys. Būdama paauglė, Samer niekada nebuvo aistringai įsimylėjusi kino žvaigdžių ar kitų garsenybių kaip kitos mergaitės – ji buvo per daug protinga, bet dabar, susidūrus su tikra roko žvaigžde, jos pasipriešinimas subyrėjo tarsi smėlio pilis.

Vaikino rankos nuslydo jos nugarą iki liemens ir klubų, jis prispaudė ją prie savęs.

– Turime liautis, – sumurmėjo ji.

– Turime, – pritarė jis, nesilaudamas bučiuoti jai kaklą.

Ji pasuko galvą į šoną, kad vaikinui būtų lengviau.

– Neturėtume to daryti…

– Argi ne nuostabu?

To ji negalėjo nuginčyti.

– Sapnavau tave, – sukuždėjo vaikinas.

– Negali būti…

– Bet buvo, – nusijuokė jis, tebebučiuodamas jai kaklą. Pakėlęs galvą, jis pažvelgė jai į akis. – Tikrovėje kur kas geriau.

Zikas suėmė delnais jos veidą ir apdovanojo karštu bučiniu. Kai galiausiai atsitraukė, abu negalėjo atgauti kvapo. Tiki manimi? – paklausė jis. Mergina atsakydama linktelėjo. Jis pasilenkė ir, pakišęs ranką per kelių linkį, kaip plunksnelę pakėlė ją nuo žemės. Ji prisitraukė jo galvą dar vienam karštam bučiniui, ir tada vaikinas pasuko į kambarį koridoriaus gale.

Tikroji protingoji Samer Eliot jau seniai būtų pasibaisėjusi savimi, tačiau šita Samer Eliot tik nekantravo, apimta laukimo nuojautos.

Išlaisvink deivę savyje… Išlaisvink deivę savyje…

Taip. Šiąnakt ne tik jos drabužiai kitokie. Jos drovumas garavo greičiau nei dykumoje vanduo.

Lėtos ir kaitinančios Ziko dainos apie meilę, buvimas su juo, erotiškas jo balso skambesys, mėlynų akių žvilgsnis, jaudinantys prisilietimai – ir Samer gynyba buvo pralaužta. Vaikinas įnešė ją į prabangiai apstatytą kambarį ir paguldė ant didžiulės lovos. Pirštai palindo po palaidinukės krašteliu.

– Neprieštarausi, jei jos atsikratysiu? Labai trokštu tave paliesti.

Protingoji Samer Eliot sunerimo, bet išsilavinusioji tepasakė: Gerai… Zikas nutraukė palaidinukę jai per galvą, numetė į šalį ir sustingo, išvydęs pusiau atvirą vyno spalvos liemenėlę.

– Nuostabu… – sumurmėjo. Nuo tokio įžūliai vertinančio vyriško žvilgsnio Samer net suvirpėjo. Dabar ji jautėsi dėkinga Skarlet, įkalbėjusiai apsivilkti seksualiausius apatinius drabužėlius, kuriuos sesuo ne veltui privertė ją nusipirkti, kai buvo išėjusios pasivaikščioti po parduotuves. Tąkart mergina pamanė, kad atlasinė liemenėlė ir prie jos priderintos kelnaitės jai visiškai nereikalingos, ir praėjusį vakarą net susiginčijo su Skarlet: Nesuprantu, kam koncerte reikalingi seksualūs apatiniai? Juk niekas jų nepamatys ! Nekantriai atsidususi, Skarlet paaiškino, kad jie reikalingi vaidmeniui: jei seksualiau apsirengsi, tai ir jausiesi, ir elgsiesi seksualiau.

O dabar Zikas lietė ją pirštų galiukais, sukamais judesiais glamonėjo pečius ir slydo krūtinės link. Jeigu jis nebūtų buvęs toks švelnus, ji turbūt seniai būtų apsisukusi ir pabėgusi, bet dabar nuo jo lengvų kaip pūkas prisilietimų mergina tirpte tirpo.

Zikas nusmaukė liemenėlės petnešėlę ir delnu apglėbė apnuogintą krūtį. Nykščiu švelniai brūkštelėjo per spenelį; šis pakilo ir sustandėjo. Geismas tamsiu šešėliu užliejo vaikino veidą.

Merginai išsprūdo tyli aimana. Visos jautriausios vietelės tvinksėjo iš geismo. Kai Zikas vėl prisitraukė ją artyn ir lūpomis pradėjo glamonėti spenelį, jos kūnas bejėgiškai suglebo, ir, panėrusi pirštus į plaukus, mergina prisitraukė jį arčiau.

Viena ranka Zikas atsegė liemenėlę, kita – ją nutraukė. Jo lūpos nukeliavo prie kitos krūties, o rankos karštligiškai nutempė sijonėlį. Nejausdama nieko, tik krūtis glamonėjančių lūpų teikiamą malonumą, Samer tolimiausioje minčių kertelėje suvokė krintančio ant žemės drabužėlio šiugždesį. Galiausiai atsitraukęs, vaikinas nužvelgė visą jos kūną ir iš nuostabos išplėtė akis – ant merginos kūno teliko tik kelnaitės, prisegamos kojinės ir ilgaauliai batai.

– Oho… spėju, kad reikėtų parengti žaidimo aikštelę, – per galvą nusitraukdamas marškinius, pajuokavo Zikas.

Samer žvilgsniu gėrė prieš ją atsivėrusį vaizdą. Jis buvo nuostabus: lygi ir raumeninga krūtinė, lieknas ir stiprus kūnas.

Jie vėl puolė vienas prie kito, ir kūnai susipynė ieškančių rankų ir audringų bučinių sūkuryje. Mergina pajuto prie jos kūno įsitempusį jo vyriškumą, ir pasitrynė į jį. Vaikinas kilstelėjo galvą ir sudejavo: