Anna DePalo - Eliotų dinastija. Antra knyga

Po pusvalandžio, kai koncertas pasibaigė ir minia pasuko prie išėjimų, mergina ėmė brautis pro spūstį, pasiryžusi patekti į užkulisius. Deja, jos ketinimams sutrukdė aukštas ir griežtai atrodantis apsaugos darbuotojas.

– Atleiskite, norėčiau patekti į užkulisius, – tarė ji.

Apsaugos darbuotojas įdėmiai nužvelgė merginą, akimirksnį žvilgsniu stabtelėjo ties žiedu ir sunėręs rankas pareiškė:

– Kurgi ne! Jūs ir dar keli tūkstančiai kitų.

Samer nutaisė tokį pat balsą, kokiu šimtus kartų buvo girdėjusi kalbant privačios mergaičių mokyklos, kurioje kažkada mokėsi su dvyne seserimi Skarlet, direktorę, ir pareiškė:

– Aš esu žurnalistė.

– Parodykite leidimą.

– Aš jo neturiu. Suprantate…

Tačiau ponas Šaltakraujiškasis žaliūkas jau purtė galvą.

– Nėra leidimo, nebus praėjimo. Taip jau yra.

Ji norėjo paklausti, gal jie galėtų apie tai pasikalbėti, bet suabejojusi sėkme sužvejojo rankinėje vizitinę kortelę ir ištiesė jam:

– Matote? Aš dirbu… – ji nepasakė, kuo dirba, – žurnale The Buzz . Juk esate girdėjęs apie tokį leidinį?

Žaliūkas tik pavedžiojo akimis nuo kortelės prie merginos, bet rankos neištiesė.

– Kaip ir sakiau, į užkulisius įleidžiami tik akredituoti asmenys.

Ech. Turėjo būti pasirengusi tokiai nesėkmei.

– Na ir puiku, – įpykusi tarė Samer, – bet nekaltinkite manęs, kai pradės lėkti galvos Zikui Vudlou praradus galimybę duoti interviu vienam iš prestižiškiausių pramogų žunalų!

Apsaugininkas tik krustelėjo antakį.

Piktai nusisukusi, mergina nužygiavo aukštai pakelta galva. Panelė Donaldson iš mokyklos būtų galėjusi didžiuotis.

Taigi, pamanė Samer, na, nepavyks paimti iš Ziko interviu jo persirengimo kambaryje, bet ji žinojo, kad kuriuo nors metu vaikinas vis tiek turės išeiti iš Garden , o tada jau ji lauks. Juk ne veltui beveik tris valandas buvo stumdoma ir badoma alkūnėmis jo gerbėjų – jai būtinai reikėjo gauti šitą interviu.

Tačiau, prabėgus valandai, mergina jautėsi taip, tarsi būtų prastovėjusi šaltoje ir drėgnoje kovo naktyje ištisą amžinybę, ir ėmė savęs klausti, ar jis iš tiesų to vertas. Buvo pavargusi, alkana ir norėjo važiuoti namo.

Vos Samer pradėjo kuistis rankinėje, ieškodama mėtinio saldainio, o atvirai sakant, bet ko valgoma, kažkoks subruzdimas privertė ją pakelti akis ir pastebėti, kad pasirodė Zikas. Deja, jį supo arenos darbuotojai ir apsaugos personalas. Nekreipdama dėmesio, mergina pasileido pirmyn, žinodama, kad turi tik keletą akimirkų iki jam įlipant į privažiavusį limuziną.

– Zikai! Pone Vudlou!

Kaip tik tada aplink Ziką užvirė košė. Ėmė spragsėti paparacų blykstės, pradėjo klykti ir šokinėti merginos. Samer sustojo, atsimušusi į mūrinę sieną, arba, tiksliau, kaip pakėlusi akis suprato, į mėlynai apsirengusį vieną iš Niujorko tvarkos saugotojų. Kelią jai užtvėrė greta limuzino stoviniuojantis policininkas. Mergina nevalingai žingtelėjo atgal.

– Atsitraukite, – įsakmiai liepė jis.

Žvelgdama pareigūnui per petį, ji pamatė, kaip Zikas pasilenkęs sėda į automobilį, ir nuleido rankas. Praleido čia keturias valandas ir dvidešimt septynias minutes, išklausė daugiau kaip dvidešimt dainų. Ir, galiausiai, pralaimėjimas! Iš nevilties jai norėjosi apsiverkti. Tarsi išgirdęs signalą, ant skruosto kaptelėjo vienas lietaus lašas, paskui – kitas. Mergina pažvelgė aukštyn, susiraukė ir nosies tiesumu pasileido į taksi stovėjimo aikštelę Septintojoje aveniu – ji žinojo, kad įsilijus neliks nė vieno laisvo automobilio.

Beveik po pusvalandžio ji pasiekė namą šiaurės vakarinėje miesto dalyje, kuris priklausė jos seneliams ir kuriuo jie naudodavosi kaip antrąja rezidencija.

Kai užkopė į viršutinį aukštą, kur gyveno kartu su Skarlet, ši išlindo iš savo kambario pasisveikinti.

– Na ir kaip sekėsi? – paklausė sesuo.

Nužvelgusi raudoną pižamą, Skarlet miegui pasirinktus drabužius, Samer dar kartą pamanė, kad nepaisant to, jog yra kaip iš akies luptos dvynės, ji ir Skarlet negalėtų labiau skirtis. Skarlet buvo ugninga, smarki ir pašėlusi, o ji pati laikoma protinga ir atsargia.

– Siaubingai, – atsakė ji, kritusi ant sofos atitraukė bato užtrauktuką ir palaimingai pakrutino kojų pirštus. – Neįsivaizduoju, kaip galėjau tikėtis, kad pasiseks gauti iš Ziko interviu. Aš net negalėjau prie jo prisiartinti! To vaikino apsauga geresnė nei popiežiaus ir prezidento kartu paėmus.

Samer trumpai nupasakojo seseriai visus vakaro įvykius ir patraukė pečiais.

– Nuo pat pradžių tai buvo beprotiškas planas, bet dabar man reikia naujos programos, kaip kilti karjeros laiptais. Gal ką patartum?

– Ir tai viskas? – netikėdama paklausė Skarlet. – Taip lengvai pasidavei? – Ji spragtelėjo pirštais.

– Ne taip jau ir lengvai, – atsakė Samer ir taip pat spragtelėjo pirštais. – Argi negirdėjai, ką pasakojau?

– Ar rytoj vakare nenumatytas dar vienas koncertas? Dar gali išplėšti tą interviu.

– Skarlet, paklausyk, – Samer dažnai tekdavo malšinti sesers įkarštį doze realybės, – nebus jokio interviu.

Skarlet įsisprendė rankomis į šonus:

– Na, kol tu taip pasipuošusi, tikrai ne.

Samer nužvelgė savo drabužius:

– O kas negerai?

– Tu panaši į vienuolę, – pridūrė numojusi ranka Skarlet. – Apsidangsčiusi nuo galvos iki kojų.

– Lauke šalta, – gynėsi Samer. – Be to, negi tikrai nori pasakyti, kad kur nors patekčiau su iškirpte iki bambos?

– Manau, kad nepakenktų.

– Nuostabu! O jeigu dar pasiskolinčiau keletą dalykėlių iš tavo spintos, tai visi iš koto išvirstų, – šaltai metė ji.

Sesers akyse užsidegė linksmos kibirkštėlės.

– Puiki mintis!

Skarlet dėl mados buvo visiškai pametusi galvą. Ji dažnai piešdavo modelius ir kartais pati siūdindavosi drabužius, ir Samer dėl to ja žavėjosi, nors jos pačios skonis renkantis aprangą buvo žymiai santūresnis.

– Nė nesitikėk!

– Bet juk tai nuostabi mintis! Ir kaip aš anksčiau nepamąsčiau?

– Ko?

– Taip tikrai praeitum pro Ziko Vudlou apsaugą. Apsirenk kaip roko fanatikė. Gražias moteris visada praleidžia į užkulisius.

– Kodėl?

Skarlet susierzinusi atsiduso.

– Samer, kartais atrodo, lyg būtum gimusi penkiasdešimtmetė. O kaip tau pačiai atrodo? Kartais tiesiog dėl sekso, o kartais – dėl meilikaujamo dėmesio ir palankios reklamos, nes vėliau moterys nesivaržydamos išpliurpia reporteriams, kad kalbėjosi su roko žvaigžde.

– Na jau dėkui! Nori, kad apsirengčiau kaip kokia kvaišelė? Noriu, kad į mane žiūrėtų su reporterei derama pagarba, o ne provokuoti geismą.

Skarlet apsisuko ant kulno:

– Nagi, paklausyk! Rytoj vakare gundomai išsipustysi, o rimtoji dalis seks po to , kai įkiši kulniuką tarp durų. Juk eini į roko koncertą, o ne imti interviu į Jungtinių Tautų priėmimą.

Samer atsiduso, bet pakilo ir nusekė paskui dvynę seserį. Buvo nesunku atspėti, ką turėjo galvoje Skarlet, ir būtent čia glūdėjo problema.

Aukštakulniam bateliui kaukštelėjus į šaligatvį, Samer nusiteikė tam, kas jos laukia. Išlipusi iš taksi, ji pažvelgė į Garden ir mintyse ėmė kartoti Skarlet patarimą.

Išlaisvink deivę savyje… Išlaisvink deivę savyje…

Mergina patraukė įėjimo link. Penktą vakaro baigusi darbą, ji nusileido liftu iš ELK būstinės į Charizmą , kur dirbo sesuo. Skarlet padėjo jai apsirengti drabužiais, kuriuos juodvi dar vakar ištraukė iš spintos, padarė makiažą ir sušukavo.