Anna DePalo - Eliotų dinastija. Antra knyga

– Taip, – lėtai nutęsė Zikas, – matau, kad tu tikrai ne Martis. Tad kas gi tu?

Mintyse Zikas vėl išgirdo melodiją. Ta pati daina skambėdavo mintyse kaskart, susapnavus ją. Pabudus garsai dar viliojamai aidėdavo jo atminties kertelėse, bet išsisklaidydavo, nespėjus įsiminti ir užrašyti.

Šį kartą buvo kitaip. Melodija skambėjo žymiai aiškiau, tarsi ją būtų skleidusi mergina priešais, kuri net atrodė taip pat, kaip ta, iš nuotraukos, – jo svajonių moteris: liekna, gundanti, pečius apkritusiais vilnijančiais kaštoniniais plaukais, tiesa, atspalviu ar dviem šviesesniais. O tas nuostabias žalias akis jis atpažintų bet kur…

Didžiausias skirtumas, žinoma, tai, kad moteris nuotraukoje, kažkada pirktoje iš gatvės prekeivio, vilkėjo graikų deivės drabužį, o ši tikrai yra iš dvidešimt pirmojo amžiaus, be to, dar ir roko gerbėja. Vaikinas nežinojo, kas ir kodėl pozavo fotografui, bet palei matinį rėmelį buvo įrašyta ranka: Žaidžianti Dafnė.

Ziko širdyje virptelėjo – tarsi atpažintų… Įsitempė raumenys. Kad ir ką ta moteris turi, ji jį traukia. Staiga įsivaizdavo, kad jos plaukai išsidraiko ant lovos, o ji, prisislinkdama arčiau, apsiveja jo kūną. Ziką išpylė karštis, ir, bandydamas susitvardyti, vaikinas šiurkščiai perklausė:

– Neatsakei į klausimą. Kuo tu vardu?

Merginos žvilgsnis kažkur nuklydo ir vėl grįžo.

– K… Keitlin.

Zikas net nepastebėjo, kad laukdamas laikė užgniaužęs kvapą. Išgirdęs atsakymą iš palengvėjimo atsiduso. Taigi vis dėlto ji ne Dafnė. Tačiau nesusilaikė nepaklausęs:

– Gal esi dirbusi pozuotoja?

– Ne, – sutriko ji.

– Turėtum apie tai pamąstyti, – tarė jis, dabar jau tikras, kad ji tikrai ne Dafnė.

Ji žaismingai kilstelėjo antakius.

– Tikrai taip manai?

– Tikrai, – nusišypsojęs tingia išmanančia šypsena tarė vaikinas prisiartindamas. – Veidas, figūra… Ir tokios neįprastos akys – užburiančios…

Jis dažnai sukdavo galvą, ar tos blyškiai žalsvos moters akys nuotraukoje tikros, ar tik apšvietimo ar kompiuterinės technikos triukas.

– Tą patį galėčiau pasakyti ir apie tave.

Vaikinas nusijuokė. Suprato, kad mergina tikriausiai buvo viena iš tų roko gerbėjų, kurias kartais po koncerto atsiųsdavo Martis, bet ji vis tiek žavinga. Merginos trokšdavo susitikti su roko žvaigždėmis, o Marčiui atrodė, kad tokie kartkartėmis surengti susitikimai yra puiki reklama.

Zikas troško susipažinti su ja geriau, nesvarbu, ar Keitlin tikrai yra tas raktas, atrakinsiantis jo kūrybines galias, ar, po galais, ne. Dar niekada tarp jo ir moters nebuvo užsimezgęs toks gilus ryšys taip greitai. Negana to, mergina tarsi įkūnijo visas jo fantazijas. Zikas mostelėjo sofos link.

– Sėskis. – Jis apsidairė. – Gal norėtum ko nors išgerti?

– A… Ačiū.

Jis šiek tiek nustebo – mergina nervinosi.

– Ačiū taip ar ačiū ne?

Pakerėtas jis stebėjo, kaip merginą užlieja išdavikiškas raudonis.

– Taip – atsisėsiu ir išgersiu, – tarė ji, eidama prie sofos. Atsisėdusi paltą ir rankinę atsainiai numetė šalia.

– Alus tiks?

– Taip, ačiū.

Traukdamas iš šaldytuvo du butelius alaus ir juos atkimšdamas, Zikas laužė galvą, kodėl mergina taip elgiasi: paprastai moterys netgi pernelyg aistringai puldavo jam ant kaklo, bet Keitlin buvo tikras santūraus mandagumo įsikūnijimas.

Vaikiną gerokai nustebino mintis, kad šis jos bruožas jį jaudina. Zikas mintyse gerai save papurtė: Susiimk ! Greičiausiai protą temdo jos panašumas į Dafnę. Jis padavė merginai alaus ir prisėdo šalia. Akimirką ji dvejojo tarsi nežinodama, ką daryti, tada, žiūrėdama, kad Zikas patraukia didelį gurkšnį, švelniai priglaudė savąjį butelį prie lūpų ir gurkštelėjo.

Tas gurkšnelis nusvilino vaikiną tarsi ugnis, ir, negalėdamas nusėdėti vietoje, jis neramiai pasimuistė. Sulig kiekvienu akimirksniu kambaryje darėsi per ankšta, o temperatūra kilo vis aukščiau.

Mergina greitai patraukė dar vieną gurkšnelį, ir alus dar smarkiau suputojo. Zikas nusišypsojo:

– Argi niekas tavęs nemokė, kaip gerti alų iš butelio?

– Darau ką nors negerai?

Savuoju buteliu jis palietė josios.

– Būtent… – apsimestinai rimtai tarė. – Pažiūrėk, kiek putų prikilo.

Ji pasuko savo butelį į šoną, kad geriau matytųsi.

– Oho…

– Žiūrėk, – ėmė mokyti jis, – nereikia taip siurbti. Praverk lūpas ir neapžiok viso butelio kakliuko, – vaikinas priglaudė butelį prie lūpų ir godžiai patraukė vildamasis, kad šaltas alus padės atvėsti.

Ji vėl pakėlė prie lūpų savo butelį ir patraukė lygiai taip pat, kaip ir jis.

– Štai taip, – padrąsino vaikinas.

Nuleidusi butelį, mergina pažvelgė į jį, ir vaikinas suprato, kad nori ją pabučiuoti. Jos lūpos buvo putlios ir raudonos, bet atrodė taip nekaltai.

Mergina buvo apsirengusi provokuojamai, bet kažkas nesiderino. Jis būtų galėjęs prisiekti, kad ji mieliau rinktųsi perlus ir kašmyrą nei odą.

– Gal papasakok ką nors apie save, – paprašė Zikas.

– O ką norėtum sužinoti?

Viską , – pamanė jis, bet paklausė:

– Ar patiko koncertas?

– Patiko. Ypač Gražuolė mano glėbyje .

– Tikrai? – nužvelgė ją Zikas. Šią dainą jis parašė tą dieną, kai nusipirko Žaidžiančią Dafnę . – O kuo gi ji tau patiko?

Mergina pasimuistė ir nukreipė žvilgsnį.

– Ji… tiesiog graži.

– Ir tiek?

– Kažkokia magiška…. Verčia mane mąstyti apie…

– Kūnišką meilę? – pajuokavo jis.

Drovus žvilgsnis.

– Ne!

– Juokauju, – surimtėjo Zikas. – Pameni žodžius apie palmių paunksnėje besiglamonėjančius įsimylėjėlius? – merginai linktelėjus, tęsė: – Regis, jie verčia klausytojus mąstyti apie seksą.

Mergina apdovanojo Ziką svaiginama šypsena.

– O kai aš klausausi šios dainos, mąstau, kad tą ypatingą žmogų, į kurį norėtum atsiremti tamsiausiomis dienomis, turėtum be galo branginti.

Jis buvo priblokštas! Dauguma siedavo dainos žodžius su seksu ir niekuo daugiau; nors, tiesa, dauguma ir neatrodė tarsi ką tik nužengę iš jo fantazijų.

– Ar dažnai į persirengimo kambarį įsileidi nepažįstamas merginas? – staiga paklausė Samer ir pati pasibaisėjo.

Vaikinas pasistengė sutamdyti šypsnį ir prisipažino:

– Mano vadybininkas mano, kad retsykiais susitikti su gerbėjomis reikia dėl reklamos.

– Ar todėl dabar ir esi čia?

– Toks mano darbas, – gūžtelėjo pečiais vaikinas. – Flirtuoju ir vaidinu gerą. Paprastai po susitikimo merginos puola visiems pasakoti, kad buvo susitikusios su Ziku Vudlou, o aplink netyla liaupsės.

Mergina linktelėjo, o Zikas negalėjo patikėti, kad taip atvirai jai viską pasakoja. Atsispirti klasikiniam ir nekaltam jos veido grožiui neįmanoma: atrodė, būtų taip paprasta išsipasakoti viską. Žinoma, Martis raukytųsi.

– O kuo tave labiausiai žavi darbas? – paklausė Keitlin.

– Aš mėgstu kurti dainas.

– Ne pasirodymais? – išpūtė ji akis.

Mergina turėjo talentą užčiuopti jautrias temas, ir Ziko ištartas ne nuskambėjo kiek atžariai. Krenkštelėjęs, jis linktelėjo į alų:

– Gerk.

Ji nugėrė dar gurkšnelį, ir, prieš trumpai paaiškindamas, vaikinas ir pats patraukė alaus.

– Koncertai tėra tarsi glaistas ant pyrago.

– Sakyk, ar dabar visi dainininkai patys rašo dainas?

– Ganėtinai retai.