Kara Lennox - Eliotų dinastija. Trečia knyga

Liusė pravėrė langą ir ją apgaubė įstabūs miesto kvapai. Užuodė kažkokio egzotiško maisto aromatą – česnako, peletrūno, kario – ir jos skrandis sugurgė. Staiga suprato, kad nuo pusryčių nieko burnoje neturėjo, o ir tada vos sugebėjo susistumti į save šiek tiek jogurto. Buvo pernelyg sunerimusi dėl to, kas vyksta.

– Aš alkana kaip vilkas, – prisipažino ji. – Ar galima tikėtis, kad tos slėptuvės šaldytuve bus ko nors valgomo? O gal galėtume užsisakyti kinų maisto? – su viltimi paklausė.

– Nesurūpinkite, pamaitinsiu.

Dabar jie važiavo Aukštutiniu Vestsaidu, gatvės pakraščiuose puikavosi prabangios parduotuvės, prašmatnūs restoranai, nedidukės maisto parduotuvėlės, į dangų stiebėsi aukšti namai, kuriuose gyveno gražūs žmonės. Ir anąkart didžiąją laiko dalį ji praleido netoli nuo čia, šalia Kruzo apartamentų.

Jie pravažiavo pro restoraną Une Nuit [5] Viena naktis (pranc.). . Nors Manhatanui dar ankstokai, bet prie durų jau būriavosi madingai išsipuošę žmonės, viltingai lūkuriuojantys, kol galės papulti į vidų.

– Skaičiau apie šitą restoraną, – Liusė mostelėjo ranka ton pusėn. – People žurnale, regis. O gal Buzz . Kažkokia kino žvaigždė čia šventė savo gimtadienį ar kažką panašaus.

– Viena iš sesučių Hilton. [6] Hilton viešbučių paveldėtojos, viena iš jų – garsi žvaigždė Paris Hilton (vert.).

– O, tai domitės gandais? Ar slaptieji agentai turi laiko skaityti Buzz ?

– Tiesą pasakius, nieko neskaičiau, bet dalyvavau tame vakarėlyje.

– Nejuokaujate? Nejaugi jūs tikrai pažįstate sesutes Hilton? – Liusė tiesiog svaigo dėl žvaigždžių. Nuo paauglystės negalėjo atsiplėšti nuo bulvarinių žurnalų, kurie rašė apie įžymybes, ir svajojo kada nors gyvenime būti tokia kaip jie ar bent jau sukinėtis tarp jų.

Tačiau jai teko patirti savo kailiu, kad įžymybių gyvenimas – ne vien vakarėliai ir prabanga. Žvilgantis paviršius slepia daug purvo. Vis dėlto net po nesėkmingo susidūrimo su tuo pasauliu ji nesiliovė juo žavėtis.

Brajenas nieko neatsakė, tik už kampo įsuko į požeminį garažą ir magnetine kortele atsidaręs vartus įvažiavo vidun.

– Hm, juk mes ne pavalgyti čia sustojame? – paklausė Liusė, žvelgdama į savo oranžines trikotažines kelnes. – Noriu pasakyti, kad kada nors mielai čia užsukčiau, bet šitaip apsirengusios manęs čia neįleis.

Brajenas šyptelėjo.

– Galėčiau įsivesti jus į vidų, bet dabar mes ten neisime. Tiesą sakant, čia jūsų slėptuvė, – jis įvairavo automobilį į rezervuotą stovėjimo vietą ir išjungė variklį.

– Keistoka vieta slėptuvei, – nusistebėjo Liusė. – Maniau, būsime kiek labiau… izoliuoti.

– Slėptuvė gali būti bet kur, svarbiausia – kad niekas apie ją nežinotų, – jis įsivedė Liusę pro duris, ant kurių buvo pritvirtinta lentelė Une Nuit. Įėjimas . Mažyčiame beveidžiame fojė nebuvo jokios nuorodos į restoraną. Jie sulipo į išklerusį liftą ir Brajenas paspaudė mygtuką be numerio.

– Pasakykite slaptažodį, – nuskambėjo kompiuterinis balsas.

– Enčilada ir kava, – tarė Brajenas ir liftas pajudėjo.

Nuostaba išraiškingame Liusės veide pamalonino Brajeną. Jis turėjo pripažinti, kad nepaisant situacijos rimtumo, buvo smagu stebėti Liusę. Tikėjosi sutikti paranojikę, kuri kiekviename žingsnyje puola į paniką, bet mergina laikėsi puikiai ir demonstravo retam civiliui būdingą savitvardą.

– Jūs beveik kaip Džeimsas Bondas, – nusprendė Liusė. – Liftas su slaptažodžiu!

– Čia įrengta pati naujausia balso atpažinimo technika. Be manęs ir, žinoma, mano svečių, niekas negali patekti į viršutinį aukštą.

– Tai jūs čia gyvenate?

– Taip. Ar jums tai nepatinka?

– Ne, viskas gerai. Tik man visas šis reikalas kažkoks keistas. Nemaniau, kad slaptieji agentai saugomus liudytojus vežasi į savo namus.

– Ir nesiveža. Mūsų atvejis – ypatingas.

– Kodėl? Esu tikra, kad tai ne pati svarbiausia jūsų byla. Tikriausiai turite šimtus, net tūkstančius žmonių, bandančių pervesti pinigus teroristams.

Brajenas svarstė, kiek gali būti atviras su Liuse. Vis dėlto nusprendė, kad ši mergina turėtų suvirškinti tiesą. Norėjo, kad ji suprastų, jog negali pasitikėti niekuo kitu, tik juo.

– Turiu pagrindo manyti, kad mane išdavė mano paties žmonės… Vadinasi, mūsų sistemoje nėra nė vienos absoliučiai saugios slėptuvės. Esu įsitikinęs, kad čia – vienintelė vieta, kur jūsų niekas neieškos.

– Norite pasakyti, kad jūsų bendradarbiai, kiti slaptieji agentai, nežino, kur jūs gyvenate?

– Jie net mano vardo nežino. Savo komandos draugams, net bosui, esu Kazanova.

– Nieko sau.

Liftui sustojus Brajenas nusivedė Liusę į savo namus. Prieš kelerius metus jis nusipirko visą pastatą, kuriame buvo įsikūręs Une Nuit . Atnaujino restorano patalpas, antrame aukšte įrengė biurą ir sandėlį, o viršutinius aukštus pavertė gyvenamuoju plotu.

Tam pinigų jis negailėjo. Nors turėjo šeimos pinigų, o ir dirbdamas aukščiausio lygio valstybės saugumo agentu nemažai uždirbdavo, bet šis namas buvo įrengtas iš Une Nuit gaunamų pajamų. Restoranas, kurį jis atidarė kaip priedangą, kad niekas, nė artimiausi draugai ar šeimos nariai, nesuuostų tikrojo jo užsiėmimo, tapo netikėtai populiarus. Ir pelningas.

Butas nebuvo itin erdvus, tačiau kelios neįprastu kampu pakreiptos sienos teikė erdvumo įspūdį. Iš prieškambario galėjai patekti tiesiai į didžiulę virtuvę, kurią jis pats buvo suprojektavęs ir aprūpinęs modernia matinio plieno įranga. Toliau buvo svetainė su daugybe didžiulių langų, žvelgiančių į Kolumbo prospektą. Grindys buvo iš tikrų medžio lentų, nušveistų ir nublizgintų. Kai kurias sienas jis taip ir paliko netinkuotas, o kitos buvo nuglaistytos ir nudažytos baltai.

Negausūs baldai buvo pačios naujausios mados. Vakarėlius jis rengdavo restorane, taigi nereikėjo nei daugybės sofų, nei kėdžių. Butą puošė originalūs meno kūriniai, bet ir jų buvo nedaug – koks nedidukas abstraktaus meno paveikslas ar moderni statulėlė. Daiktai, kuriuos jis pats išsirinko. Daugiausia tai buvo badaujančių ir savo žvaigždžių dienos dar laukiančių menininkų darbai, nors kai kurie jau dabar galėjo būti verti nemažų pinigų.

– Čia fantastiškai gražu, – susižavėjusi Liusė dairėsi aplinkui. – Jūs čia gyvenate? Nejaugi jūs iš tikrųjų čia gyvenate?

– Na, taip – kai grįžtu namo, nors paskutiniu metu tai ne taip dažnai pasitaiko.

– Ar ilgai turėsiu čia būti? Aš nesiskundžiu, tik norėčiau pasiruošti. Turbūt turėsiu liudyti teisme? Ar reikės visą laiką lindėti namuose, ar galėsiu išeiti į lauką?

Brajenas nusišypsojo. Jam buvo smagu žiūrėti į energija trykštančią merginą. Pirmą kartą pamatęs Liusę nusprendė, kad ji neišvaizdi, bet dabar suprato klydęs – net su tomis oranžinėmis kelnėmis ji atrodė žavi. Šypsena buvo užkrečianti ir spinduliuojanti, o gyvos akys tokio šviesaus mėlio, kokių jam dar neteko regėti.

– Nelaikysiu jūsų uždaręs it kalinės, – tarė jis. – Bus galima šiek tiek surizikuoti. Nemanau, kad taip toli nuo namų sutiksite ką nors iš pažįstamų.

Žinoma, susitikimo su jo šeima nebus įmanoma išvengti. Teks sugalvoti, kaip paaiškinti jiems netikėtą Liusės atsiradimą šiame bute.

– Hmm, tiesą sakant, ne visai taip, – pareiškė ji. – Kurį laiką esu čia gyvenusi.

– Ką? – tai jam buvo naujiena. Išsamiai iššniukštinėjęs jos biografijos faktus neaptiko, kad Liusė būtų gyvenusi Niujorke. – Tai neįmanoma, – pareiškė jis, bet staiga prisiminė tuos dvejus metus, kai ji buvo dingusi iš akiračio.