Kara Lennox - Eliotų dinastija. Trečia knyga

Pono Vargovo nuomone, net per daug gerai. Jam atrodė, kad Liusė pernelyg sąžininga, ir jai prasitarus apie galimą pinigų grobstymą į tai pažiūrėjo pro pirštus. Todėl ji kreipėsi į saugos tarnybą – ir įsipainiojo į visą tą reikalą su Kazanova.

– Gal norėtumėte pasiimti laisvą popietę? – pasiūlė ponas Vargovas.

– Ką jūs, negaliu. Juk sakėte, kad norite gauti ataskaitas…

– Ataskaitos palauks. Jūsų dėdė iškarštų man kailį sužinojęs, kad sergančią verčiu jus dirbti.

– Ačiū, pone Vargovai. Jei nepasijusiu geriau, anksčiau eisiu namo.

– Taip ir turėtumėte padaryti.

Liusė pagalvojo, kad išėjusi anksčiau galėtų suklaidinti tuos, kurie ją seka. Dabar ji mielai atsisveikintų su šia kompanija visiems laikams. Kai reikėjo vietos, kurioje galėtų atsigauti, išsilaižyti žaizdas ir susigaudyti gyvenime, Alliance Trust [2] Alliance Trust – tarptautinė finansų kompanijų grupė, užsiimanti fondų, pensijų ir investicijų valdymu (vert.). kaip tik tokia ir buvo. Bendradarbiai malonūs, darbo sąlygos puikios, o ir viršininkas nereikalauja iš jos per daug. Gerokai didesnis nei paprastai gauna jos amžiaus ir patirties žmogus atlyginimas irgi glostė jai širdį.

Bet atėjo laikas judėti toliau. Dar valandžiukę pasisukios čia, pabandys nukopijuoti kuo daugiau dokumentų į savo talpiąją atminties kortelę, o tada pasistengs išnešti sveiką kailį.

Kazanova nuveš ją į saugius namus. Juk pažadėjo. O tada, kai kaltininkai atsidurs už grotų, ji galės pradėti viską iš naujo: ir karjerą, ir gyvenimą.

Tada tikrai pasijus kaip rojuje.

Dešimt minučių po trijų ji jau buvo pasirengusi. Atminties kortelę paslėpė liemenėlėje, pasiėmė savo rankinę ir skėtį ir pareiškė Pegei Holms, visažinei pono Vargovo padėjėjai, kad blogai jaučiasi ir anksčiau išeina namo.

– Ak, mieloji, tikiuosi, kad nieko rimta. Nuo tos dienos, kai pradėjai čia dirbti, tepraleidai vos vieną darbo dieną. Ir tai dėl to nelemto šaknies kanalo. Krūminio danties apatinio žandikaulio kairėje, jei neklystu, – susirūpinusi tarškėjo Pegė.

Į septintą dešimtį įkopusi moteris ponui Vargovui tarnavo jau daugiau nei du dešimtmečius. Cheminiu sušukavimu pasipuošusi kresna didžiakrūtė Pegė Holms visiems buvo lyg močiutė. Bet Liusė žinojo, kad ji labai protinga, neįtikėtinai puikiai prisimena įvairiausias smulkmenas, o jos darbštumas kitiems kėlė siaubą.

– Išgyvensiu, – tarė Liusė vildamasi, kad taip ir bus.

Mintis, kad dabar teks vienai eiti į požeminę stovėjimo aikštelę, ją menkai teviliojo. Kuris nors iš apsaugos vyrukų mielai ją palydėtų, bet jei žudikas laukia apačioje, ji tik kištų žmogų į pavojų.

Liusė nusprendė, kad reikia elgtis kitaip nei paprastai. Ji važiuos autobusu. Stotelė vos už kvartalo nuo biuro.

Lauke buvo šilta ir drėgna, įkyriai lynojo, bet išėjus Liusę persmelkė šaltis. Ji išsiskleidė skėtį ir pasinaudojusi proga apsidairė, ar nepamatys vyriškio su lietpalčiu. Tačiau nieko įtartino neišvydo.

Patogiais žemakulniais ji nušlepsėjo šlapiu šaligatviu link stotelės. Nenorėjo stoviniuoti stotelėje, todėl ėjo neskubėdama, pakeliui apsimetė apžiūrinėjanti vitrinas. Pamačiusi atvažiuojantį autobusą pabėgėjo ir įšoko pačiu laiku. Vieninteliai kartu su ja įlipę pakeleiviai buvo mama su dviem mažais vaikais. Dėkui Dievui!

Kai išlipo prie savo namų Arlingtone, aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Gal pavyko apmauti persekiotoją? O gal jis nusprendė, kad nebeverta dėl jos sukti galvos? Juk rausėsi jos namuose, bet nieko neaptiko – atminties kortelę Liusė visą laiką nešiojosi su savimi.

Jos mažytis namelis turėjo vienerias duris, ir šįryt Liusė buvo jas uždariusi taip, kad būtų supratusi, jei kas nors būtų pabuvojęs viduje. Ji patikrino – plonytis siūlelis, kurį buvo įspraudusi tarp durų ir staktos, vis dar buvo savo vietoje. Atrakinusi duris, suskleidusi šlapią skėtį ir nupurčiusi jį, Liusė įėjo vidun.

Gyveno ji čia jau dvejus metus. Dėdė surado šį būstą ir Liusė nė neapžiūrėjusi sutiko jį nuomotis. Butas buvo gražus, bet nykokas – kaip ir jos gyvenimas vos prieš dvi savaites, gal todėl ji nė nesistengė paversti jo tikrais namais. Ramiausiai galėtų bet kada išsikraustyti.

Liusė uždarė ir užrakino duris, tik staiga pajuto kažkieno tvirtą ranką, kuri užspaudė jai burną ir prisitraukė prie kieto kaip akmuo kūno.

Apimta panikos Liusė veikė nieko nemąstydama. Skėtis vis dar buvo jos rankoje, ji užsimojo ir iš visų jėgų žiebė užpuolikui į šlaunį. Šis tyliai aiktelėjo ir atleido gniaužtus. Liusė pritūpė ir išsprūdusi čiupo jam už kojos. Praradęs pusiausvyrą vyras žiebėsi ant marmurinių grindų. Nepaleisdama iš rankos skėčio Liusė atsistojo ir priėjusi prie užpuoliko įrėmė smailų improvizuoto ginklo galą jam į gerklę.

Vyras sugriebė skėtį ir nusuko nuo savo gerklės:

– Liuse, liaukitės! Čia aš, Kazanova!

Ištraukęs skėtį jai iš rankų jis sviedė į šalį, mergina prarado pusiausvyrą ir užgriuvusi tiesiai ant įsibrovėlio įsistebeilijo į pačias efektingiausias mėlynas akis, kokias kada nors buvo mačiusi.

– Kazanova? – perklausė Liusė, nors suprato, kad tai jis – kaipmat atpažino balsą.

– Jėzau, moterie, ar jau visai netekote proto? Vos manęs neužmušėte.

– Tai jūs įsilaužėte į mano namus ir mane užpuolėte. Aš gyniausi. Ar tai panašu į pamišimą?

– Turėjote grįžti kiek vėliau. Nesitikėjau, kad čia jūs. Kas išmokė šitaip kautis?

– Lankiau savigynos užsiėmimus. Ką veikiate mano namuose?

– Jeigu jus seka, negalėjau eiti pro paradines duris – teko įsilaužti.

– Kaip? Juk įjungta signalizacija.

– Na, jūsų kaimynai jos neturi, – šyptelėjo vyras ir peržvelgusi svetainę Liusė išvydo sienoje didžiulę skylę. – Įėjote per sieną? Tikiuosi, neišgąsdinote ponios Fluger? Ką dabar pasakys mano šeimininkas?

– To jūs jau nebesužinosite. Mes išvykstame.

Tai buvo pirma raminanti naujiena iš jo lūpų.

– Vadinasi, jūs patikėjote manimi?

– Jūsų bute pasiklausymo įrangos daugiau nei Amerikos ambasadoje Rusijoje. Tikra tiesa, kažkas čia lankėsi, – niūriai tarė Kazanova.

Liusė pašnibždomis paklausė:

– Tai jie klausosi? Ir dabar?

– Spėju, kad blakės prijungtos prie įrašomojo įrenginio. Kad ir kas yra tie žmonės, tikriausiai nesiklauso nuolat, bent jau tada, kai neturėtumėte būti namie. Bet laiko turime nedaug, netrukus jie turėtų pasirodyti. Tada norėčiau būti kuo toliau nuo čia. Todėl jei galėtumėte…

Susivokusi, kad vis dar guli ant to vyro, Liusė susigėdo. Juto raumeningą jo kūną po savimi ir turėjo pripažinti, kad tai nebuvo nemalonu. Jau labai seniai joks vyras nelietė jos bent kiek intymiau nei paspausdamas ranką.

Ji nusirepečkojo nuo Kazanovos, visai netyčia keliu primygdama jam paslėpsnius.

– Po velnių, moterie, jūs pavojinga.

Vyras atsisėdo ir bandydamas atsitokėti papurtė galvą. Liusė pirmą kartą galėjo gerai jį apžiūrėti. Ji ir anksčiau įsivaizdavo, kad jis gražus, bet fantazijos nė iš tolo neprilygo tikrovei. Kazanova buvo tikras gražuolis – daugiau kaip metro aštuoniasdešimties ūgio, įdegęs, tankiais ir juodais kaip degutas plaukais. Ir tos neįtikėtinai gražios akys. Plaukai susitaršę nuo netikėtų grumtynių – lyg ką tik būtų išlipęs iš lovos.

Ak, Liuse, mesk tai iš galvos.

– Turite lygiai tris minutes susirinkti būtiniausius daiktus: vaistus, dantų šepetėlį ir pamainą apatinių. Dėl drabužių galite nesirūpinti.